Tarptautinėje politikoje Afganistanas – opi tema. Situacija šalyje negerėja (stabilumo perspektyva vis dar tolima), narkotikų problema tokia pat aštri ir visai nematyti požymių, kad atsakingi subjektai (visų pirma kalbama apie JAV ir NATO sąjungininkus) turi strategiją kompleksiškam šios įsisenėjusios problemos sprendimui. Maža to, vis akivaizdesnis tampa Europos šalių (Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir kitų) siekis kuo greičiau palikti Afganistaną, suvertus atsakomybę už šalies ateitį vietinei valdžiai, kuri yra labai silpna. Europiečiai, dalyvaudami Afganistano stabilizavimo procese, ypatingu entuziazmu iš esmės niekada nepasižymėjo (nebent tik pradinėje operacijos stadijoje po Rugsėjo 11-osios), ir tai sukeldavo nuolatinę JAV kritiką jų atžvilgiu, vis dėlto šiandien jų skeptiškumo lygis aukštas kaip niekada. Savo ruožtu Italijos premjeras Silvio Berlusconi jau pareiškė apie Italijos kontingento išvedimą iš Afganistano teritorijos po to, kai per teroristinį išpuolį Kabule žuvo šeši italų kariškiai iš tarptautinių pajėgų, o dar trys italai buvo sužeisti.
O Jungtinės Valstijos, atvirkščiai, didina savo karinį dalyvavimą Afganistane, siekdamos pakreipti situaciją į geresnę pusę. Toks jų politikos aktyvumas regione susijęs, be kita ko, su naujos administracinės valdžios, vadovaujamos prezidento Baracko Obamos, atėjimu: vienas jo priešrinkiminės kampanijos šūkių buvo pažadas išvesti karius iš Irako ir sutelkti dėmesį į Afganistano problemas. Tačiau situacijos gerėjimo požymių kol kas nematyti, o antikarinė nuotaika pačiose JAV sulig kiekviena diena tik stiprėja, ir tai Amerikos strategus verčia ieškoti revoliucinių šio opaus klausimo sprendimo kelių.
Be to, per pastaruosius keletą mėnesių iš Afganistano ir Pakistano pasienio zonos į Afganistano šiaurę, prie Tadžikistano ir Uzbekistano sienos, persikėlė šimtai smogikų. Apie tai pranešė vienas aukštą postą užimantis Afganistano kariškis, generolas Mustafa Patangas. Jo žodžiais tariant, dauguma smogikų anksčiau kovojo Uzbekistano islamo judėjimo būriuose (UIJ). Jie ėmė kraustytis į šiaurines Afganistano provincijas po to, kai šiaurės Pakistane prasidėjo stambaus masto pakistaniečių armijos operacijos. Talibų šiaurinėje šalies dalyje, kaip pažymėjo generolas, buvo per 400 žmonių. Tadžikistano gynybos ministro pavaduotojo generolo leitenanto Ramilio Nadyrovo žodžiais tariant, NATO ir Afganistano karinių pajėgų operacija prieš talibus šiaurinėje Afganistano Kunduzo provincijoje taip pat gali išprovokuoti juos pereiti Afganistano ir Tadžikistano sieną, tikriausiai tai jau ir vyksta. Tai liudija pastaruoju metu iš Tadžikistano ir Uzbekistano vis dažniau pasirodantys pranešimai apie talibų kovotojų sulaikymus, specialiąsias operacijas prieš juos ir teismo procesus.
Čia būtina pažymėti, kad Vidurinė Azija yra neatsiejama Afganistano problemų sprendimo dalis. Tai, pavyzdžiui, patvirtina tas uolumas, kurį parodė Jungtinės Valstijos siekdamos išsaugoti karinę bazę Kirgizijoje. Tačiau šiuo atveju strateginiai JAV planai kertasi su atitinkamomis Rusijos, kuri Vidurinę Aziją laiko savo priviligijuotų interesų zona, nuostatomis, ir iki paskutinio momento jos reakcija į amerikiečių kariškių buvimą regione buvo gana negatyvi.
Kalbant trumpiau, iki paskutinio momento Afganistano problemų vaizdas atrodė krizinis. Apibendrinant, kas buvo pasakyta, galima konstatuoti:
1. JAV ir jų NATO sąjungininkai neturi aiškios strategijos Afganistane, kuri sudarytų palankias sąlygas esminiam situacijos lūžiui. Užuominos apie karių išvedimą ir įgaliojimų perdavimą vietinei valdžiai, lygiai kaip ir beviltiškos idėjos apie galimą Talibano įtraukimą į pasaulinį procesą, kaip parodė įvykių raidos istorija po sovietinių karių išvedimo iš Afganistano, yra pragaištingos, pavojingos ir neperspektyvios.
2. Su kiekviena diena situacija šalies viduje ir aplink ją vis labiau kaista (nesibaigiantys teroro aktai, mūšiai su talibais pačiame Afganistane ir kaimyniniame Pakistane, smogikų sutelkimas šalies šiaurėje prie Vidurinės Azijos valstybių sienų ir t. t.).
3. Padėtį apsunkina geopolitinė konkurencija regione (pirmiausia tarp JAV ir Rusijos), kurios įkaitai yra Vidurio Azijos šalys, o tai komplikuoja bendro veiksmų plano parengimą.
Tačiau pastaruoju metu atsiranda įdomių idėjų ir politinių prielaidų, susijusių su galbūt pasikeitusiu Vakarų požiūriu į Afganistano problemų sprendimą.
Pačia garsiausia rugsėjo naujiena tapo JAV atsisakymas išdėstyti PRG elementus Čekijoje ir Lenkijoje, o dabartiniu metu matyti daugiau tarpusavio supratimo tarp Amerikos ir Rusijos dėl Irano branduolinės programos. B. Obamos vizito į Maskvą išvakarėse buvo (tikriausiai ne be tylaus Rusijos sutikimo) sureguliuotas Manaso bazės nuomos pratęsimo klausimas, o vizito metu buvo priimtas sprendimas dėl amerikiečių karinių krovinių tranzito į Afganistaną per Rusijos teritoriją. Visos šios abipusės nuolaidos (kol kas dar nedrąsios, bet vis šis tas) sukelia minčių apie principinį strateginį Maskvos ir Vašingtono suartėjimą, kuris gali būti pratęstas sprendžiant Afganistano problemas.
Čia reikia prisiminti B. Obamai artimo analitiko Zbigniewo Brzezinskio pareiškimą, kuriame jis pasisakė už NATO ir KSSO (Kolektyvinio saugumo susitarimo organizacija) bendradarbiavimo gilinimą. Vienas šaltojo karo vanagų, analitikas dabar siūlo „stiprinti Europos saugumą įtraukiant Rusiją į glaudžius politinius ir karinius ryšius su euroatlantine bendrija“. Tai „netiesiogiai sudarys palankias sąlygas sumažinti imperines Rusijos ambicijas“. Straipsnyje, išspausdintame autoritetingame žurnale „Foreign Affairs“, Z. Brzezinskis viena svarbiausių priemonių, gilinančių sąveiką su Rusija, laiko pasiūlymą sudaryti oficialią sutartį tarp NATO ir KSSO, kurioje Rusija vaidina pagrindinį vaidmenį. Pasak analitiko, paskutiniu metu Maskva domėjosi tokio susitarimo sudarymu, bet NATO, atvirkščiai, nelinko prie tokio „oficialaus pakto“, nes jis reikštų „karinę politinę simetriją“ tarp abiejų organizacijų. Z. Brzezinskio nuomone, šiuos prieštaravimus galima būtų palikti nuošalyje, jeigu į siūlomą bendradarbiavimo susitarimą, užtikrinantį saugumą, būtų įtrauktas punktas apie šalių, neįeinančių nei į NATO, nei į KSSO sudėtį, teisę ateityje įstoti į bet kurią iš šių organizacijų arba į abi tuo pat metu.
Savo ruožtu žinomas Rusijos politologas A. Arbatovas pažymėjo: „Rusija gyvybiškai suinteresuota tuo, kad talibai negrįžtų į valdžią. Rusijos vaidmuo kol kas neatitinka jos susidomėjimo ir jos galimybių. Rusija turi didžiulę to pirmojo karo Afganistane aštuntame dešimtmetyje patirtį. Ji daug kuo negatyvi, bet dažnai tokia patirtis būna net naudingesnė už pozityvią, nes gali išmokyti atsižvelgti į buvusias klaidas ir jų nekartoti.“ Dabar, politologo A. Arbatovo nuomone, Vidurinės Azijos regione egzistuoja naujos pozityvaus situacijos Afganistane poveikio galimybės. Tai ženklia dalimi sąlygota to vaidmens, kurį gali atlikti Rusijos sąjungininkai Kolektyvinio saugumo susitarimo organizacija: „Jeigu šiaurinę Afganistano dalį kontroliuos Rusijos vadovaujama KSSO, galima bus kur kas efektyviau priešintis narkotikų srautui, kuris nuo dešimtmečio pradžios, nuo šios operacijos pradžios padidėjo pusantro tūkstančio procentų. Stabilumui šiaurės Afganistane užtikrinti reikės naujo tarpusavio santykių formato tarp NATO ir KSSO. Laikas Rusijai iškelti tokią iniciatyvą.“
Beje, rengiantis galimiems susidūrimams su smogikais, Liaur kariniame poligone prie Dušanbė vyko operatyviniai KSSO Kolektyvinių greitojo išskleidimo pajėgų (KGIP) vadovavimo mokymai. Kaip pranešė Tadžikistano gynybos ministerija, manevruose dalyvavo apie 500 kariškių iš 201-osios Rusijos karinės bazės ir Tadžikistano gynybos ministerijos motorizuotųjų šaulių kuopos, kurios įeina į KGIP sudėtį, taip pat artilerija, šarvuočių technika ir sraigtasparnių pajėgos. Pagal legendą, Tadžikistano ir Afganistano sieną, palaikomi šarvuotos technikos ir sraigtasparnių, kirto tarptautinių teroristų – apie 300 žmonių būriai, bandydami prasigauti į Tadžikistano teritorijos gilumą ir išsisklaidyti sunkiai pasiekiamose vietose. Jungtinės vadovybės užduotis buvo operatyviai nustatyti priešo jėgas ir koordinuotais veiksmais su minimaliais nuostoliais sunaikinti „banditų pajėgas“.
Tuo metu JAV, pasinaudodamos didėjančios talibų grėsmės dingstimi, jau bando sustiprinti savo įtaką regione. Pentagonas ruošia galimos specialiosios paskirties elitinių dalinių dislokacijos Tadžikistane, Turkmėnistane, Uzbekistane, Kazachstane, Kirgizijoje ir Pakistane planus, siekdamas kiekvienai valstybei suteikti paramą „užtikrinant vidaus tvarką“, jeigu regione susiklostytų nepalankus scenarijus. Apie tai pranešė ryšių su žiniasklaida JAV specialiosios paskirties kariuomenės karininkas kapitonas leitenantas Fredas Kuebleris. Vidurinėje Azijoje ketina įsikurti 3-ioji specialiosios paskirties oro desanto grupė. Tarp šios grupės užduočių bus pagalbos teikimas valstybėms partnerėms, sustiprinant karių karinę parengtį, jiems vykdant užduotis, užtikrinančias saugumą minėtų šalių teritorijose.
JAV nagrinės klausimą dėl panašios paramos suteikimo tik esant šioms trims sąlygoms:
* jeigu vykstančios arba potencialiai galinčios įvykti vidaus riaušės kels grėsmę JAV strateginiams nacionaliniams interesams;
* jeigu pavojuje atsidūrusi valstybė sugebės efektyviai pasinaudoti JAV teikiama pagalba;
* jeigu tokia valstybė pati kreipsis pagalbos į JAV.
Kai kurių ekspertų nuomone, tokia JAV iniciatyva neigiamai suvokiama Rusijoje. Galbūt taip amerikiečiai pastūmėja Maskvą link to, kad ji pati aktyviau įsitrauktų į situacijos stabilizavimo procesą Afganistane. Žinoma, jiems tai labai naudinga, ypač atsižvelgiant į faktinį Vakarų koalicijos misijos žlugimą regione. Nors minėtų ekspertų iškeltos idėjos iš esmės yra revoliucingos ir teigiamos, sunku pasakyti, kiek jos priimtinos Rusijai, kuri jau kartą „nudegė“ Afganistane. Šiame kontekste ypač įdomiai (nors kol kas hipotetiškai) atrodo galimo įsikišimo į ŠBO (Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją) idėja, tai yra galimybė į Rusijos ir Amerikos „žaidimą apie Afganistaną“ įtraukti Kiniją, su kuria tas pats Z. Brzezinskos Jungtinėms Valstijoms siūlo sudaryti strateginę sąjungą, o Maskva stengiasi ją pervilioti į savo pusę. Galima spėti, kad Pekinas aiškiai supranta JAV ir Rusijos siekį pasidalyti realią ir galimą atsakomybę už Kabulo likimą su kažkuo kitu, ir todėl vargu ar norės „lįsti į svetimą kilpą“. Tačiau Pekinas neabejotinai susirūpinęs tuo, kas vyksta prie jo vakarinių probleminių (separatistinių) teritorijų, ir todėl gali susidomėti šia idėja, kurios realizavimas ne tik sukeltų reikšmingų sunkumų, bet ir atvertų rimtų strateginių galimybių.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad situacijai, susijusiai su Afganistanu, šiandien reikia naujų revoliucinių, bet kartu maksimaliai pasvertų požiūrių ir bendrų kompromisinių sprendimų, nes senieji akivaizdžiai nepasiteisino ir ateityje neduos norimo rezultato.
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
