Prieš kurį laiką JAV Valstybės sekretorė C. Rice, kalbėdama apie NATO plėtros į rytus perspektyvas, tiesiai pareiškė: „Gruzija ir Ukraina yra nepasirengusios narystei. Tai akivaizdu.“ Juokingiausias momentas jos kalboje buvo tai, kad ji, savotiškai „pakišdama“ Didžiąją Britaniją, pabrėžė, jog mintis priimti Ukrainą ir Gruziją į NATO apeinant tradicines procedūras priklauso visai ne amerikiečiams, o britams. Iš karto kyla klausimas: „Ką galėtų reikšti tokie C. Rice žodžiai?“, juolab kad ligi šiol G. Busho administracija atkakliai rėmė Kijevo ir Tbilisio planus kuo greičiau prisijunti prie Aljanso.
Žiūrint formaliai, Ukraina ir Gruzija iš tikrųjų dar nėra pasirengusios narystei NATO. Gruzija turi realių, o Ukraina – potencialių teritorinių problemų. Be to, abi šalys yra politiškai nestabilios (ypač Ukraina) ir nepakankamai demokratiškos (tai pripažįsta nemažai Vakarų ekspertų ir demokratijos reitingus sudarančių NVO). Tačiau galbūt (greičiausiai) ne čia yra C. Rice pareiškimo esmė.
Jeigu reikėtų, jeigu tarp Vakarų būtų konsensusas, Ukrainą ir Gruziją galima būtų priimti į NATO tokias, kokios jos yra, „be eilės“ (beje, Rusijos karas prieš Gruziją buvo puikiausia proga, kurios Vakarai neišnaudojo). Tai kaipgi tuomet traktuoti C. Rice pasisakymą?
Pirma, jį galima vertinti kaip Amerikos nuolaidžiavimą Maskvai ar Rusijos pergalę (kaip kam patinka). Antra, galima geriau įsiklausyti į JAV Valstybės sekretorės žodžius: „Šiuo momentu tiesiog nebūtina diskutuoti dėl Narystės veiksmų plano. Klausimas yra, kaip įvykdyti Bukarešto sprendimą [kad anksčiau ar vėliau Ukraina ir Gruzija bus pakviestos į NATO]. Politika visiškai nepasikeitė.“ Tačiau jeigu politika visiškai nepasikeitė, kam daryti tokius skambius neigiamus pareiškimus? Trečia, tai yra pasisakymas pareigūnės, kurios greitai nebeliks Baltuosiuose rūmuose. Tad gal iš viso neverta kreipti dėmesio į „šlubuojančios anties“ atstovų pareiškimus? O gal tai yra ne senosios Jungtinių Valstijų politikos pabaiga, o naujosios JAV administracijos politikos pradžia, ir Amerika dar gali, jeigu ne atsisakyti, tai bent jau „įšaldyti“ savo planą dislokuoti PRGS elementus Rytų Europoje? Atidžiau pažvelgus į galimus esamos ir būsimos JAV valdžios sprendimus – stabdyti NATO plėtros į rytus ir PRGS elementų dislokavimo Rytų Europoje procesus – galima įžiūrėti gana svarių argumentų.
Nauji Amerikos argumentai ir tikrasis Rusijos veidas
Pirma, tokie žingsniai leistų Amerikai sutaupyti nemažai resursų. Akivaizdu, kad JAV įtakos sklaidai Ukrainoje ir Kaukaze bei PRGS plėtrai pasaulyje reikia stambių finansinių investicijų. Šiandienos aplinkybėmis, kai šalis sprendžia daugiau negu rimtą vidinę ekonominę krizę, šie atlaisvinti resursai yra kaip niekad reikalingi.
Antra, tai būtų ėjimai, kurie leistų Amerikai uždirbti nemažą politinį (įvaizdžio) kapitalą. JAV pademonstruotų, kad jos pasimokė iš vienašališkos praeities politikos klaidų, ir parodytų, kad sugeba elgtis konstruktyviai (neforsuoti provokuojančių procesų), įsiklausydamos į sąjungininkų (pirmiausia Europos) ir partnerių (suprask, Rusijos) argumentus. Pažymėtina, kad kaip tik tai yra naujai išrinkto Amerikos „permainų“ prezidento B. Obamos deklaruojamų siekių esmė.
Trečia, tokie žingsniai, tikėtina, leistų Amerikai pagerinti santykius su Rusija ir „permestų kamuolį“ į jos pusę. Ligi šiol Rusija be perstojo (ir tam tikra prasme pagrįstai) kaltino Vakarus (pirmiausia Ameriką) nesuprantamu agresyvumu, bet dabar ateitų metas jai pačiai parodyti savo konstruktyvumą, pademonstruoti nuolat akcentuojamą moralinį veidą (nedislokuoti raketinio komplekso „Iskander“ Kaliningrade, kaip žadėjo Medvedevo-Putino tandemas, atnaujinti dalyvavimą Įprastinės ginkluotės Europoje sutartyje, sugriežtinti politiką Irano atžvilgiu ir pan.).
Kaip elgsis Rusija, kai jai dėl susitaikymo ir bendradarbiavimo vos ne atiduodamos „artimojo užsienio“ (kaip Rusija vadina) teritorijos, neaišku. Šiandien pasaulis labiau toleruoja jos poziciją nei spaudžia ją dėl tam tikrų veiksmų. Tačiau jeigu Rusija ir dabar veiks agresyviai (padarys tą pačią klaidą, kurią po SSRS žlugimo padarė Amerika, įvertinusi tai kaip savo pergalę, o ne kaip galimybę sukurti naują pasaulio santykių architektūrą), ji praras sukauptą politinį kapitalą, kuris ir taip ženkliai nukentėjo po karo su Gruzija. Tuo pat metu atitinkamuose JAV žingsniuose būtų galima atpažinti tą Ameriką, kurią, kaip moralinį autoritetą, gerbė visas pasaulis.
Kitaip tariant, neakivaizdiniame apsižodžiavime „tu pirmas atsitrauk – ne, tu pirmas“ Amerika (taip pat ir Europa, sutikdama atnaujinti derybas su Rusija dėl Strateginės partnerystės sutarties) iš esmės pirma tiesia Maskvai ranką. Gal iš dalies Vakarai elgiasi taip dėl to, kad ES nelabai turi svertų Rusijos atžvilgiu, o Amerika šiandien yra ne tokioje pozicijoje, kai galėtų į kairę ir į dešinę eikvoti brangius resursus periferinei galios politikai (Ukraina ir Kaukazas yra svarbūs regionai, bet vis dėlto Jungtinėms Valstijoms tai yra politinė periferija, kurios likimas nelemia gyvybinių JAV interesų), kai dar nesibaigiantį galvos skausmą kelia Irako ir Afganistano problemos.
Trumpai sakant, Amerika lyg ir nusprendė sužaisti savotišką gambitą: atsitraukiama iš pozicijų, bet susigrąžinamas moralinis veidas (įvaizdis), o jis daug ką reiškia tarptautinėje politikoje ir ateityje gali atnešti dividendų. Taip pat sukuriamas pamatas santykiams su Rusija pagerinti ir dabar turėtų paaiškėti tikrasis (à la pacifistinis) Rusijos veidas.
O kaipgi Lietuva?
Paskutinis įdomus momentas šioje prasidėjusioje istorijoje – Lietuvos pozicija. Ji visuomet buvo akivaizdžiai proamerikietiška (Jungtinės Valstijos vertinamos Lietuvoje kaip svarbesnės sąjungininkės negu pinigus mokanti, bet amorfinė ES, negalinti užtikrinti mūsų „kietojo“ saugumo). Lietuva, daugiausia veikdama JAV užsienio politikos rėmuose, atkakliai gynė kuo greitesnio Ukrainos ir Gruzijos priėmimo į NATO bei amerikietiškos PRGS elementų dislokavimo Rytų Europoje idėją ir negailestingai kritikavo „neoimperialistinę“ Rusijos politiką.
Iš pradžių mūsų diplomatiją viešai (o tai rodo kraštutinį nepasitenkinimą) „nusodino“ Europos Komisijos (EK) vadovas Jose Manuelis Barrozo, įspėjęs Lenkiją ir Lietuvą nemėginti blokuoti ES ir Rusijos derybų dėl naujos strateginės partnerystės sutarties rengimo pradžios. „Be abejo, tai, kad Europos Sąjungą sudaro 27 šalys su savo nacionaline istorija, apsunkina vieningo balso Rusijos adresu rengimą, – pažymėjo J. M. Barrozo. – Bet vieninga pozicija mums suteikia galimybę ginti savo interesus, savo vertybes, pateikti savo argumentus Rusijai tais atvejais, kai mes su ja nesutinkame.“ „Mano patarimas Lietuvai ir Lenkijai – verčiau būti kartu nei skaldyti Sąjungą“, – pareiškė EK pirmininkas.
Ir štai dabar JAV Valstybės sekretorė nedviprasmiškai pareiškė, kad Ukrainai ir Gruzijai dar ne laikas stoti į NATO. Taigi Lietuva susiduria su dilema. Žinoma, mūsų diplomatai ras būdą, kaip išsisukti iš keblios padėties – tokia jų profesija (greičiausiai akcentuos tą C. Rice kalbos dalį, kur ji kalba apie Bukarešto politikos tęstinumą, nepastebėdami pirmosios jos pasisakymo pusės), bet iš principo reikės pasirinkti: ar keisti poziciją, kaip tai padarė Amerika, ar toliau tęsti griežtą ir principinę politiką Rusijos atžvilgiu (kaip teigia dabartinės valdančiosios daugumos lyderis A. Kubilius: „Aš manau, kad dabartiniu metu santykiai su Rusija didžiąja dalimi priklauso nuo Rusijos“), barstant Gruzijai ir Ukrainai pažadus dėl šviesios ateities euroatlantinėse struktūrose.
Sprendžiant iš dabartinių tendencijų, galime likti vieni prieš visus ir tuo didžiuotis. Tai būtų tarsi ir neblogas pasirinkimas, nuosekliai moralus, bet juk iš tiesų mūsų moralinis veidas (turint omenyje, kokios „kokybės“ yra mūsų vidaus politika) ne visai atitinka mūsų ginamas vertybes. Tai gal nustokime kovoję su vėjo malūnais ir neaišku ką kam įrodinėję ir pradėkime pragmatiškai ginti savo interesus, atsižvelgdami į sąjungininkų (tos pačios Amerikos) poziciją.
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
