„Idėjos yra mūsų pagrindinės eksporto prekės, ir Amerika turi dvi fundamentalias idėjas, kurios vyravo globalioje mąstysenoje nuo XX a. devintojo dešimtmečio. (...) Pirmoji idėja – tai tam tikra kapitalizmo vizija: maži mokesčiai ir minimalus valstybės kišimasis į ekonomiką kaip jos augimo pagrindas. (...) Antroji didelė idėja buvo ta, kad Amerika yra liberalios demokratijos, kaip geriausio atviros ir klestinčios tarptautinės tvarkos ramsčio, plėtros pasaulyje propaguotoja. (...) Sunku net nusakyti, kaip šie esminiai bruožai buvo diskredituoti. (...) Amerikos ekonomika nuvažiavo nuo bėgių ir tempia paskui save likusį pasaulį, (...) tuo tarpu, kai kiti ekonominiai modeliai – Kinijos ar Rusijos – atrodo vis patrauklesni. (...) Demokratija buvo diskredituota dar anksčiau. (...) Šiandien per daug žmonių pasaulyje mano, kad Amerikos demokratinė retorika skamba kaip priedanga tolimesnei JAV hegemonijai.“
Francis Fukuyama
Šį klausimą dažnai mėgsta užduoti ir dėl jo diskutuoti, tačiau iš tikrųjų šios diskusijos primena debatus dėl to, kas kam yra labiau reikalingas – galva kūnui ar kūnas galvai. Kitaip tariant, kelti klausimą būtent taip iš principo yra neteisinga, kadangi toks jo suformulavimas a priori yra konfrontacinio pobūdžio. Kaip teisingai Eviane pastebėjo Rusijos prezidentas D. Medvedevas (jis nėra visada teisus, bet šį kartą pasakė tiksliai): „Mes jau ne vieną kartą tai matėme ir, atrodo, neperspektyvumą suprato beveik visi. Tada, kas to nori šiandien ir kam to reikia? O svarbiausia – kaip tai palengvins išėjimą iš krizės? Visa tai iš praeities“. Pasirodo, iš dabarties.
Problemų, kurias kartu galėtų spręsti Rusija ir Vakarai, ir projektų, kuriuos jie kartu galėtų sėkmingai vykdyti, yra nemažai. Tačiau nors bendradarbiavimo nauda akivaizdi, vis stiprėja priešprieša (ar tikrai būtų gerai, jei Rusija nustotų pardavinėti Vakarams naftą ir dujas, Vakarai pas save įšaldytų visas Rusijos sąskaitas, o ES pasienyje su Baltarusija iškiltų nauja „Berlyno siena“?).
Tad pagrindinis klausimas (problema) turbūt ne „kas kam labiau reikalingas?“, bet „kodėl susidaro nepasitikėjimo ir priešpriešos spiralė?“.
Mes puolame (?)
Fundamentalus mūsų laikų konfliktas yra konfliktas tarp globalizacijos ir tradicijos (nacionalizmo), ir mes (Vakarai) turime pripažinti, kad esame „puolančioji“ pusė. Vakarai mano ir deklaruoja, kad jų gyvenimo būdas (valdymo forma, ekonominė sistema, kultūra ir t.t.) yra geriausia, o viskas, kas yra the Rest (kas lieka, visas likęs pasaulis), yra necivilizuota, neprogresyvu, neteisinga – ir daugiau „ne“. Mes tuo praktiškai net neabejojame. Tačiau pažvelkime į mūsų Vakarų pasaulį ir jo veiksmus iš kitos pusės.
Pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos. „Demokratiškiausia pasaulyje“ šalis puola Irake, „geriausią“ pasaulyje valdymo formą demokratiją „eksportuodama“ ginklu, o pradėjo karą dėl branduolinio ginklo, kurio egzistavimas taip ir liko nepatvirtintas. Amerika puola Europoje, kurdama PRGS sistemą, kuri akivaizdžiai neturi nieko bendra su Irano grėsme, ir kurios dislokavimą Europoje dalis JAV ekspertų vadina provokuojančia kvailyste. Amerika puola Afganistane (galima teigti, kad Bin Ladenas smogė pirmas, tačiau (a) gal vis tik pagaliau reikėtų pripažinti, kad yra nemažai klausimų (kuriuos užduoda patys amerikiečiai, o valdžia jų klausimus ignoruoja) dėl to, kas suorganizavo 9/11; (b) Islamo pasaulio terorizmas iš principo gali būti vertinamas kaip atsakas į globalizacijos/demokratijos, kurios jam nereikia, „eksportą“. Amerikos karinės bazės yra išbarstytos po visą pasaulį, jos laivynas kontroliuoja pasaulio vandenyną. Faktas, kad šių laikų Amerika daugiau kariauja nei gyvena taikoje (ir tai taip vadinama „taikiausia“ pasaulio valstybė). Dabartinė pasaulio finansinė krizė prasidėjo būtent Amerikoje ir greitai apėmė Europą (galbūt liberalus ekonomikos modelis nėra geriausias?). Liberaliausia pasaulio vyriausybė (JAV vyriausybė) pradeda tiesiogiai kištis į ekonomiką, tuo pat metu kritikuodama Rusiją ir kitas šalis už valstybinį kapitalizmą. Pagaliau, žinomi Vakarų filosofai (net nekalbant apie kitų valstybių ekspertus) jau seniai kritikuoja McDonaldizaciją, kaip ryškiausią Vakarų kultūros ir globalizacijos fenomeną, atspindintį vartotojiškos Vakarų pasaulio visuomenės esmę.
Mūsų vizija yra tokia, kad pasaulis sukasi aplink mus ir vieną dieną, pasak F. Fukujamos, turi ateiti istorijos pabaiga. Akivaizdu, kad mūsų (vakariečių) gyvenimo būdas toli gražu neidealus, o mes teigiame, kad idealiausias ir tiesiog įžūliai brukame kitiems (V. Putiną yra už ką kritikuoti, bet jo Miuncheno kalboje buvo tiesos „apie juos ir apie mus“). Tokiu atveju priešiška reakcija tampa neišvengiama.
Jie ginasi (?)
Būtų klaidinga teigti, kad Vakarai yra blogis, o Rusija (ar Kinija, ar musulmonų pasaulis) yra gėris. Nėra tik balta arba juoda. Galbūt mums tiesiog reikia pagaliau suvokti, kad mes lendame į svetimą daržą su savo taisyklėmis. Mes kažkodėl nepastebime, kad rusai ar kinai, nors ir plečia (ir pakankamai agresyviai) savo įtaką pasaulyje, nemokina mūsų kaip gyventi (įdomu, ar kam nors Amerikoje ar Lietuvoje patiktų, jeigu Kinija taptų supervalstybe ir pradėtų aiškinti, kad komunizmas yra gerai ir kad vakariečiai nieko nesupranta – juk mums yra gerai, reiškia ir Jums bus gerai, jei gyvensite kaip mes). Jiems nerūpi, kaip mes gyvename, bet mums rūpi, kaip gyvena jie. Dar daugiau, mes manome, kad pas juos viskas yra blogai, nes jie gyvena ne taip kaip mes. Vakarai nori, kad visas pasaulis gyventų taip kaip jie, ir labai abejotina, ar gera valia yra pagrindinis motyvas. Labiau tikėtina, kad tai yra jų interesas.
Pavyzdžiui, Amerika nori (o tokios šalys kaip Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija jai garsiai pritaria), kad Gruzija ir Ukraina įstotų į NATO. Visiems akivaizdu, kad norima to ne ukrainiečių ar gruzinų labui, bet todėl, kad tai yra Vakarų interesas. Net „demokratinėje“ Lietuvoje buvo išsigąsta organizuoti referendumą stojimo į NATO klausimu, nes tauta (kuri beje pagal Konstituciją yra aukščiausias suverenas) galėjo netyčia nubalsuoti prieš save (tai, kad jos negatyvus atsakymas būtų jos kaip suvereno sprendimas, netinka). Tas pats vyksta ir Ukrainoje. Jeigu mes esame pavyzdiniai demokratai, tai pasisakykime už referendumą Ukrainoje stojimo į NATO klausimu. Mes pasisakome, bet pažymime, kad referendumui dar ne laikas, nes ukrainiečių tauta yra neįtikinta, kad jai reikia stoti į NATO. Tad mūsų interesas – juos įtikinti ir tik po to organizuoti referendumą.
Turėti interesų ir juos ginti yra normalu, bet tada reikėtų pripažinti, kad ir kiti (ta pati Rusija) gali turėti tokių pat interesų ir juos ginti. Tarkime, kad NATO plėtra yra laisvės erdvės plėtros procesas, kuris nėra nukreiptas prieš Rusiją. Tuomet įdomu, kaip reaguotų Jungtinės Valstijos, jeigu Kuba, Venesuela ir/ar Meksika būtų priimtos į Kolektyvinės saugumo sutarties organizaciją ir ten būtų įkurtos raketinės ar kitos karinės bazė „kovai su blogio valstybėmis“ ir/ar su „terorizmu“? Populiariausias atsakymas turbūt būtų toks: JAV gina savo interesus ir tai normalu; o Rusija ir Kinija vykdo agresyvią politiką. Bet ar tai nėra dvigubi standartai?
Ką daryti?
Pasirinkę atitinkamą kelią, turime susitaikyti ir su pasekmėmis. Puolimas – gynyba. Dvi vieno medalio pusės. Kuo kietesnis bus puolimas, tuo kietesnė bus gynyba.
Ir šiame kontekste kyla kitas loginis klausimas: „Jeigu Vakarai sustabdytų puolimą (pavyzdžiui imtų laikytis Monro doktrinos), ar nepradėtų puolimo Rusija, pajutusi priešininko silpnumą?“ Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kaip kas vertina Rusijos prigimtį. Tie, kas mano, kad dabartinė Rusija (ir ne tik dabartinė, bet ir visų laikų Rusija) yra tokia pat „blogio imperija“, kokia buvo Sovietų Sąjunga ar Rusijos Imperija (tik kitu pavidalu), sakys, jog, jei Vakarai atsirauks, Rusija užims jų vietą (nulinės sumos žaidimas, kurio paskutinis pavyzdys būtų Rusijos veiksmai Gruzijoje). Todėl reikia tęst puolimą iki galutinės pergalės (nugalėti ar pranykti). Tie, kas laikosi pozicijos (dažnai propaguojamos pačios Rusijos), kad Rusija per savo istoriją retai kada puolė pirma, sakys, kad, jeigu Vakarai nustos badyti mešką, ji nusiramins ir užmigs, taps žaisminga ir geranoriška. Todėl reikia leisti gyventi kitiems taip, kaip jie nori, ir neprovokuoti jų konfliktui.
Dvi pozicijos (sąlygomis, kai „jiems“ ir „mums“ nugalėti sunku, o atsitraukti rizikinga), ir nuo to, kokią pasirenkame, priklauso atsakymas į klausimą, ką daryti. Teoriška? Galbūt ir taip. Bet galbūt ir ne. Reikia tik kuo tiksliau paskaičiuoti, apskaičiuoti, kas geriau, ir pasirinkti. Rinkitės.
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas, Geopolitinių studijų centro ekspertas
