Dar viena karinė reforma Rusijoje

Straipsnį galbūt būtų galima pavadinti ir kitaip – „Dar viena karinė katastrofa Rusijoje“. Dabartinis Rusijos gynybos ministras A. Serdiukovas inicijavo reformą, kuri ekspertų ir kariškių sluoksniuose yra vertinama labai prieštaringai. Įdomu pažymėti, kad Rusijos (SSRS) kariuomenės pavidalo keitimas, kuris per pastaruosius dešimtmečius dažnai labiau priminė karinių pajėgų žlugdymą, prasidėjęs M. Gorbačiovo laikais, tęsiasi ligi šiol.

Tiesa, buvęs Rusijos gynybos ministras S. Ivanovas, užleidęs vietą A. Serdiukovui, paskelbė, kad karinė reforma baigėsi, bet praktika rodo, jog jis paskubėjo. Toks jo pareiškimas ir dabartiniai A. Serdiukovo planai (kurie vadinami amžiaus reforma) rodo, kad Rusijoje nebuvo, nėra ir nematyti aiškios karinių pajėgų reformavimo koncepcijos. Tikslai lieka tie patys (trys): kariuomenės mažinimas, kariuomenės modernizavimas ir kariuomenės socialinis aprūpinimas, tačiau jų įgyvendinimas faktiškai buksuoja arba tiesiog stovi vietoje. Ir štai A. Serdiukovas nusprendė kirsti iš peties (žr. Lentelę).

Šaltinis: www.aif.ru/society/article/21991

Kritiką galima pradėti nuo to, kad Rusija negali sau leisti mažinti kariuomenės, turint omenyje šalies dydį ir potencialius šalies priešus (tarkime, kad tai NATO ir Kinija, nors nauja Rusijos karinė doktrina ligi šiol nepasirodė). Kariuomenės mažinimą galima kompensuoti karių profesionalumu ir puikiu techniniu aprūpinimu moderniausia ginkluote. Rusija akivaizdžiai tuo pasigirti negali. Reikia pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti, kad kare su Gruzija Rusijos kariuomenė naudojo senesnę ginkluotę nei jos priešininkė. Karinių pajėgų perginklavimo programa popieriuje, žinoma, atrodo įspūdingai (vien sprendimas statyti lėktuvnešius ko vertas), bet praktinis jos realizavimas bent jau kol kas yra katastrofiškas, o krizės pabaigos (suprask: aukštesnių naftos kainų) nematyti.

Tuo pat metu pastebimai mažinamas įstaigų, kuriuose rengiami karininkai, skaičius, steigiant kažkokius neaiškius mokslinius mokomuosius centrus. Taigi kiekybinė Rusijos kariuomenės reforma ryškiai atsilieka nuo kokybinės.

Rusijos kariuomenės profesionalumas irgi yra ne paties aukščiausio lygio, todėl Gynybos ministerijos sprendimas sumažinti karininkų skaičių ekspertų vertinamas ypač prieštaringai. A. Serdiukovas paaiškino, kad pasaulinė patirtis rodo, jog karininkų skaičius kariuomenėje neturi viršyti 20 proc., o dabar jų karinėse pajėgose yra 32 procentai. Jų kiekį laipsniškai mažins iki 2012 metų (nors iš pradžių planavo iki 2020 m.). Pirmiausia iš kariuomenės atleis tuos karininkus, kurie tarnauja dvejus metus. Antrąją grupę sudarys pensinio amžiaus karininkai. Tačiau šiuo atveju kyla klausimas: ar atleisti kariškiai (o tai keli šimtai tūkstančių žmonių, kurie turi šeimas), bus aprūpinti būstu, kaip yra žadama valdžios? Federalinės įstaigos, atsakingos už atliekančių karinę tarnybą aprūpinimą būstu, atstovas A. Rylskis pažymėjo, kad tiems, kurie bus atleisti iš Rusijos Federacijos karinių pajėgų ryšium su vykdoma karinių pajėgų dydžio optimizacija, prireiks 45,9 tūkstančio butų (o kur dar tarnaujantys kareiviai, kuriems butai irgi žadami).

Paskutinio tiesioginio bendravimo su piliečiais metu ministras pirmininkas V. Putinas pažadėjo įvykdyti visus valstybės įsipareigojimus šioje srityje, bet sprendžiant iš to, kaip šiuo metu vyksta tarnaujančių kariuomenėje ir atleidžiamų iš jos aprūpinimas būstu (valstybės skiriamų sertifikatų būstui įsigyti vertė vis dar neatitinka rinkos kainų, procesas yra labai biurokratizuotas, būsto statyba ir įsigijimas vyksta lėtai ir t. t,), jo pažadas atrodo pernelyg optimistinis.

Antras diskusijų objektas – sausumos pajėgų struktūros keitimas. Vieni ekspertai teigia, kad SSRS laikų pulkų ir divizijų sistema paseno. Tačiau buvęs Rusijos Federacijos gynybos ministras generolas I. Rodionovas pažymėjo: „Pergalė lokaliniame kariniame konflikte įtikino šalies vadovybę, kad nedideli mobilieji daliniai yra sėkmės bet kuriame šiuolaikiniame konflikte garantas“, pabrėždamas, kad sprendimo pereiti prie brigadų teisingumą „parodys tik didelis karas“ (ką jau kalbėti apie brigados pavaldumo operatyvinei vadavietei ir Generaliniam štabui koliziją).

Karinių prognozių centro prie Politinės ir karinės analizės instituto direktorius A. Cyganokas, komentuodamas A. Serdiukovo siūlomas naujoves, pareiškė: „Reforma kariuomenei yra reikalinga, bet ne tokia, kokią siūlo Gynybos ministerija. Tai kažkokia neaiški struktūrinė modernizacija, o ne reforma.“ Tokią kritiką dar galima vadinti santūria. Geopolitinių problemų akademijos prezidentas L. Ivanovas ir jo bendražygiai aiškina, kad po A. Serdiukovo iniciatyvų įgyvendinimo Rusija iš viso liks be kariuomenės. „Galima daryti išvadą, kad oligarchiška Rusijos valdžia priėmė tvirtą sprendimą likviduoti karines pajėgas kaip svarbiausią ir pagrindinę sisteminę organizaciją, garantuojančią šalies karinį saugumą“, – apibendrina L. Ivanovas. Šios stovyklos argumentai susiveda į tezę, kad Rusiją valdo Vakarams parsidavęs internacionalizuotas elitas, kuriam prioritetas yra ne šalies gerovė ir gynyba, o „aktyvų pjaustymas“. Kitaip tariant, kariuomenė jiems, viena vertus, yra nuostolingas verslas, ryjantis pinigus (todėl ją reikia mažinti), o kita vertus – būdas pasipelnyti (svarbu ne reformos rezultatas, o nesibaigiantis jos procesas, kurio metu galima „užsidirbti“ iš karinės nuosavybės pardavimo, karinių užsakymų, karinio pramoninio komplekso restruktūrizacijos ir panašių dalykų). A. Serdiukovas šiuo atveju yra vykdytojas, kurio rankomis „ekonomiškai efektyvinama“ kariuomenė, nors ji iš principo negali ir neturi būti ekonomiškai efektyvi, nes jos prasmė yra kitokia – šalies saugumas.

Tačiau štai kitas žinomas Rusijos karinis ekspertas R. Puchovas mano, kad valdžios pradėta karinė reforma kariuomenei bus tikrai į gera. „Turbūt pirmą kartą po SSRS žlugimo Rusijoje yra paruoštas ir priimtas tikrai visapusiškas ir kompleksinis radikalaus karinių pajėgų reformavimo planas. Dar daugiau, jam vykdyti yra politinė ir administracinė valia (taip pat ir Gynybos ministerijos lygmeniu) bei ekonominiai resursai.“ Rusijos kariškiai, kaip galima spėti, norėtų patikėti kaip tik tokia nuomone, bet kai kas verčia ja suabejoti. Pirmiausia sakoma, kad sprendimas mažinti karininkų skaičių netapo detalios analizės ir aptarimo objektu (net gynybos ministro pavaduotojai nežinojo apie šio dokumento rengimą). Taip pat keista, kad Generalinio štabo viršininkas N. Makarovas išleido direktyvą „Dėl žinių apie RF Karinių pajėgų reformavimą sklaidos draudimo“. „Dokumentas draudžia skelbti žinias apie reformos eigą, kylančias problemas, o svarbiausia – apie nuotaikas kariuomenėje“, – rašo rusiškas laikraštis „Kommersant“. Jeigu viskas puiku, kam slėpti sėkmę? Tai tik verčia manyti, kad kažkas yra negerai, ir turbūt neatsitiktinai išėjimo raportus ant stalo deda patyrę aukšto rango karininkai (tariamai nepatenkinti vykdoma reforma).

Trumpai sakant, Rusijos kariuomenė gyvena sunkius laikus. Galbūt ateityje ji taps viena galingiausių pasaulyje, kaip žada jos struktūrinės reformos ir techninio aprūpinimo planų autoriai. Tačiau šiandienė praktika rodo, kad ji gali pavirsti kažkokia koše, kuri sugebės malšinti tik vietinės reikšmės riaušes, ir tai su nuostoliais. Kaip kadaise pažymėjo Rusijos caras Aleksandras III, Rusija turi tik du sąjungininkus – savo armiją ir laivyną. Šiandien tie sąjungininkai laikosi tik ant paprasto kareivio ir jo seržanto pečių. Ar dar ilgai belaikys tie pečiai, nežinia.

Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas