2010 m. vasario pradžioje pasirodė naujoji Rusijos karinė doktrina (ją galima rasti čia). Šį kartą ji atrodo kaip niekad anksčiau logiška, dalykinė ir detali, ir kartu neperkrauta įvairios „tuščios“ informacijos. Taip pat, skaitant dokumentą, jaučiasi pozicijos tvirtumas ir savotiško perspėjimo tonas. Konkretesnio dėmesio yra verti keli teoriniai ir praktiniai doktrinos momentai.
Pirma, joje matyti gilus ir aiškus šiuolaikinių ir būsimų karų supratimas. Pavyzdžiui, pabrėžiama oro ir kosminės gynybos sistemos sukūrimo būtinybė, informacinio karo pateisinimo iki jo pradžios ir pasibaigus jo aktyviajai fazei svarba, ribota konfliktų geografija (Rusija abejoja plataus karinio konflikto galimybe) bei tęstinumas ir t. t. Penkioliktame dokumento skyriuje rašoma, kad greitai kariniams veiksmas „bus būdinga didėjanti tikslios, elektromagnetinės, lazerinės ir infragarsinės ginkluotės, informacinių valdymo sistemų, nepilotuojamų skraidymo ir autonominių jūrinių aparatų bei valdomų robotizuotų ginkluotės ir karinės technikos vienetų reikšmė“. Taip pat tiksliai suvokiama, kas turi būti pirmiausia padaryta Rusijos „karinės statybos“ srityje: karinių pajėgų dydžio optimizavimas, jų kovinės (mobilumas) ir karinės (kokybė) parengties lygio didinimas bei tinkamas socialinis aprūpinimas, karinio pramoninio komplekso palaikymas ir kariuomenės perginklavimas, korupcijos joje mažinimas ir t. t. Taigi, galima konstatuoti, kad Rusija karybos srityje bent jau „ant popieriaus“ nebegyvena praeitimi, o progresyviai žiūri į ateitį.
Kita vertus, to nepasakysi, žiūrėdamas į doktrinoje išskirtus pagrindinius Maskvos priešus. Čia nieko naujo – NATO ir JAV (NATO generaliniam sekretoriui tai kažkodėl tapo nemalonia staigmena). Šiaurės Aljansas kaip grėsmė įvardijamas tiesiogiai: „Pagrindinės išorinės karinės grėsmės: a) [pats pirmasis punktas, o kova su terorizmu, palyginkite, yra minima tik vienuoliktame – V. V.] siekis suteikti Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos jėgos potencialui globalias funkcijas, pažeidinėjant tarptautinės teisės normas, ir priartinti NATO šalių karinę infrastruktūrą prie Rusijos Federacijos sienų, taip pat ir per bloko plėtrą.“ Apie Ameriką taip aiškiai nekalbama, bet greičiausiai ji turima omenyje rašant, kad reikšminga karinė grėsmė Rusijai yra „strateginės priešraketinės gynybos sistemos sukūrimas ir dislokavimas žlugdant globalų stabilumą ir pažeidžiant nusistovėjusį galios balansą branduolinėje raketinėje sferoje, taip pat kosminės erdvės militarizavimas ir strateginių nebranduolinių tikslios ginkluotės sistemų dislokavimas“.
Suprantama, tokie priešai prašosi nacionalinio ir koalicinio atsako. Doktrinoje nurodoma, kad Rusijos prioritetai karinio politinio bendradarbiavimo srityje yra pirmiausia Baltarusija, taip pat Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO). Ilgą laiką ekspertų buvo manoma, kad KSSO kaip struktūra yra labiau formali nei funkciškai efektyvi. Tačiau prieš kurį laiką Rusijos iniciatyva buvo įsteigtos kolektyvinės KSSO greitojo reagavimo pajėgos, ir, sprendžiant iš naujosios karinės doktrinos, Maskva faktiškai planuoja paversti šią organizaciją nauja atsvara NATO ir kariniu NVS erdvės kontrolės įrankiu. Be to, dokumente rašoma, kad Rusijos tikslas yra „derybų proceso, siekiant sukurti regionines saugumo sistemas, kurių dalis būtų Rusija, plėtra“ ir šalies ekonominių interesų pasaulio vandenyne apsauga (suprask: Rusijos karinio laivyno galios demonstravimas jame). Visa tai rodo, kad Maskva ruošiasi pereiti prie aktyvaus teiginio, jog ji yra globali didžioji galia, įrodinėjimo. Kiek jai tai pavyks, kitas klausimas, bet pretenzijos į „sugrįžimą“ yra akivaizdžios.
Žinoma, Rusija visuomet vaidino svarbų vaidmenį tarptautinėje politikoje, todėl jos ambicijos nėra jokia naujiena. Tačiau šiek tiek keistas yra atkaklus tų pačių priešų kartojimas. Taip, Šiaurės Aljanso, kuris vis dar yra karinis blokas, plėtra į rytus teoriškai kelia grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui. Bet realiai vertinant europinės NATO dalies karinį potencialą (ką jau kalbėti apie Prancūzijos ir Vokietijos skepticizmą Aljanso plėtros klausimu) ir lyginant jį su tuo, kaip aktyviai ginkluojasi ir karine prasme modernizuojasi (pirmiausia su pačios Rusijos pagalba) Kinija, Maskvos pozicija atrodo mažių mažiausiai trumparegiška. Žinoma, šiandien Rusija ir Kinija yra lyg ir partnerės ar net sąjungininkės, jas vienija Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija. Tačiau tai nepaneigia augančios Pekino karinės galios argumento, kurio negalima ignoruoti, jį būtina vienaip ar kitaip (švelniau ar aštriau) fiksuoti tokiame svarbiame dokumente kaip karinė doktrina. Pagaliau, nors šiandien sunku įsivaizduoti branduolinį karą tarp Rusijos ir JAV, tokio karo planai abiejose valstybėse egzistuoja. Tad Rusijai reikėtų vieną kartą pripažinti ir bent jau teorinę Kinijos keliamą karinę grėsmę ir ruoštis galimam kariniam konfliktui su ja (dabar gi doktrinoje tik parašyta, kad šiandien vienų valstybių ar jų grupių ekonominės, politinės ir karinės įtakos lygis mažėja ir auga kitų valstybių, pretenduojančių į globalų dominavimą, įtaka).
Tačiau Rusija, atrodo, ruošiasi kitkam, kas turėtų kelti gana rimtą nerimą artimiausiems jos kaimynams. Ryšium su paskelbta karine doktrina buvo daug kalbama apie jos nuostatą, susijusią su branduolinio ginklo panaudojimu. Ji skelbia: „Rusijos Federacija pasilieka teisę panaudoti branduolinį ginklą kaip atsaką, jeigu prieš ją ir/ar jos sąjungininkus irgi buvo panaudotas branduolinis ar kitas masinio naikinimo ginklas, taip pat tuo atveju, kai agresija prieš Rusiją, naudojant įprastą ginkluotę, gresia pačiam valstybės egzistavimui.“ Žiūrint ramiai, tokioje pozicijoje nėra nieko ypatingo, juk nekalbama, pavyzdžiui, apie prevencinio branduolinio smūgio galimybę. Atidžiau reikėtų įsiskaityti į šiuos doktrinos žodžius: „Rusijos Federacija mano, kad Karinės pajėgos gali būti teisėtai panaudotos (...) jos piliečių, esančių už Rusijos Federacijos ribų, apsaugai“ (žinoma, priduriama, kad šiuo atveju būtų laikomasi tarptautinės teisės normų, bet, kaip žinome, šios normos yra tokios lanksčios, kad visada galima greitai sukurti sau naudingą jų interpretaciją ir panaudoti jėgą). Kažko panašaus galima buvo laukti po paskutinės Rusijos nacionalinio saugumo koncepcijos redakcijos, bet šios nuostatos pakartojimas karinėje doktrinoje yra kas kita, ir tai jau akivaizdžiai parodė Rusijos ir Gruzijos karas.
Apibendrinant galima teigti, kad naujasis Maskvos pristatytas strateginis karinis dokumentas yra konkretus, didžiąja dalimi adekvatus ir gana ambicingas. Sprendžiant iš jo, Rusija XXI a. ketina turėti modernią ir gerai parengtą kariuomenę. Tiesa, tam tikrą nuostabą ir susirūpinimą kelia nurodytų šalies priešų bei grėsmių sąrašas ir nuostatos dėl Rusijos piliečių karinės apsaugos už jos teritorijos ribų. Tačiau dabar pasaulis bent jau žino, kaip Maskva žiūri į jį ir ko galima iš jos tikėtis (Sovietų Sąjunga oficialios karinės doktrinos iš viso neturėjo). Belieka pasiruošti.
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
