Šiuolaikinio karo specifika yra tokia, kad, žiūrint iš puolančiosios pusės, vieną svarbiausių vaidmenų jame vaidina aviacija. Karinę aviaciją sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes: naikintuvų, bombonešių, fronto, tolimojo veikimo, transporto ir t. t. Šiuo metu siekiama pagaminti naikintuvą, kuris kuo efektyviausiai sujungtų naikintuvų, bombonešių ir atakos lėktuvų (tokių kaip „A-10 Thunderbolt“ ar Su-25) funkcijas. Susidoroti su šia užduotimi kol kas geriausiai pavyko amerikiečiams: jie sukūrė „F-22A Raptor“ („Grobuonį“), vadinamą penktosios kartos orlaiviu. Pagrindinė JAV konkurentė šioje srityje Rusija šiandien turi tik tokius naikintuvus kaip Su-27 ir Su-35 (pastarųjų pagaminta tik keli vienetai, jie ligi šiol yra bandomi, ir ne visada sėkmingai), kuriuos geriausiu atveju galima įvertinti kaip 4+ ar 4++ kartos (teigiama, kad Su-35 iki penktosios kartos lygio liko tik vienas žingsnis). Tuo pat metu sklinda gandai (tik gandai), kad greitai pasauliui turėtų būti pademonstruotas naujas rusiškas penktosios kartos naikintuvas, turintis kodinį pavadinimą PFAAK (perspektyvinis fronto aviacijos aviacinis kompleksas –перспективный авиационный комплекс фронтовой авиации, ПАК ФА), arba „Suchoj T-50“.
Turbūt geriausiai šio projekto vykdymo situaciją apibūdino vieno interneto forumo lankytojas: „Niekas dar akyse nėra matęs to PFAAK. Apskritai paskaičiau naujienas nuo 2004 m.: kiekvienais metais Karinių oro pajėgų vadas Michailovas [šiuo metu vadas yra Aleksandras Zelinas, kurį irgi greitai gali atleisti] ir Pogosianas [kompanijos „Suchoj“ generalinis direktorius] maitina šalį pažadais, kad PFAAK rytoj pakils į orą. Nenustebsiu, jeigu 2009 m. jie įžūliu snukiu vėl pasakys, kad skrydis įvyks 2010 metais. Ir taip kasmet, iki pensijos.“ Prie to telieka pridurti, kad dėl ekonominės krizės PFAAK projekto finansavimas, kaip pranešė kai kurie informacijos šaltiniai, buvo ženkliai apkarpytas, o tai stipriai mažina tikimybę, kad pasaulis pamatys PFAAK dar šiais metais. Pagaliau, ribotas Rusijos galimybes savarankiškai pagaminti penktosios kartos naikintuvą rodo jos siūlymai Indijai ir Brazilijai bendradarbiauti šioje srityje.
Tačiau įdomu bent jau teoriškai palyginti realias F-22A ir galimas PFAAK charakteristikas. Būtina pažymėti, kad skirtingi šaltiniai pateikia skirtingus duomenis. Šio straipsnio autorius „Grobuonio“ atveju siūlo remtis
Straipsnyje nėra tikslo labai detaliai lyginti šiuos naikintuvus – svarbus yra pats faktas. Palyginus svarbiausias mašinų charakteristikas, tokias kaip naikintuvo masė (su ginkluote ir be jos), skrydžio nuotolis (su prikabinamais bakais ir be jų), greitis (kreiserinis ir su forsažu / supercruise speed / крейсерская скорость), variklių traukos galią ir jų valdymo galimybes, radarų kokybę (kokiame nuotolyje gali aptikti taikinį), ginkluotę (turimą ir prikabinamą) bei matomumą (pastebimumą), akivaizdu, kad geriausiu atveju T-50 bus ne prastesnis už F-22A, išskyrus du dalykus. Pirma, šiandien numatoma jo kaina (70–80 mln. dolerių) yra daugiau kaip dukart mažesnė už F-22A kainą (140–200 mln. dolerių), tačiau jo bandymai vis dar tęsiasi ir kaina gali išaugti (įvertinant ir nuolatinį komplektuojamųjų dalių brangimą). Antra, PFAAK, jeigu iš viso pasirodys, valdomos traukos variklius turės ir horizontalioje, ir vertikalioje plokštumose (kaip Su-27), o F-22A juos turi tik vertikalioje plokštumoje. Tai suteikia pranašumą artimame mūšyje ir leidžia „apgauti“ priešininko paleistas raketas. Tačiau artimasis naikintuvų mūšis šiuolaikiniame kare – gana retas dalykas (veikiama pagal principą „pastebėk, iššauk ir pamiršk“), todėl visapusiškas traukos valdymas, nors ir yra svarbus kovoje su raketomis, kompleksiškai (turint omenyje visas naikintuvo charakteristikas) esminio pranašumo nesuteikia. F-22A iki tam tikro laiko turėjo galingesnį ir tikslesnį už rusiškų naikintuvų analogus radarą, tačiau rusai paskutiniu metu pasitempė ir sukūrė radarą „Irbis-E“ (Ирбис-Э), kuris praktiškai nenusileidžia amerikiečių. Taip pat greičiausiai T-50 elektroninė įranga bus geresnė negu ankstesnių rusiškų naikintuvų, bet vis dėlto nusileis savo kokybe F-22A elektroniniam „įdarui“. Kita vertus, Rusijos karinė aviacija niekada neturėjo pažangios elektronikos, bet kompensuodavo tai kitais pranašumais, pirmiausia aerodinamika.
Tęsiant kalbą apie penktosios kartos naikintuvus reikia pasakyti, kad ir F-22A, ir kuriamas T-50 yra sunkieji naikintuvai. Tuo pat metu Amerikoje (projekte dalyvauja ir kitos šalys) yra baigiami lengvojo atakos naikintuvo F-35 konstravimo darbai. Jis bus trijų modifikacijų, viena iš jų turės vertikalaus kilimo variklius (žr.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad Rusijos naikintuvų aviacija (didesnė jos dalis – daugiau kaip 50 proc. – yra pasenusi, reikalinga modernizacijos ar iš viso neskraido) ir aviacijos pramonė yra sunkioje padėtyje. Buvo metas, kai Su-27 ir MiG-29 iš dalies sugebėjo pranokti F-15, F-16 ir F-18, o šiandien Rusija karinės aviacijos technologijų srityje jau yra priversta vytis Ameriką ir kol kas nėra ženklų, kad greitai išsipildytų V. Putino kartą išsakytas pageidavimas: „Mūsų prekės turi būti ne daugmaž tokio pat lygio kaip užsienietiškos, o geresnės.“ Žinoma, negalima teigti, kad rusai visiškai netobulėja ir galutinai pralaimėjo mūšį dėl kovinio dominavimo ore, tačiau būtina įsisąmoninti vieną paprastą faktą: „F-22A Raptor“ jau yra rikiuotėje, jų skaičius kariuomenėje siekia 140 (ir bus užpirkta dar), o MiG-35 ir Su-35 (ką jau kalbėti apie T-50, kurio dar akyse niekas nėra regėjęs) yra tik vienas kitas. Ką čia bepridursi.
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
