Aleksandras Duginas – žinomas Rusijos geopolitikas, klasikinės geopolitinės mokyklos (yra dar naujoji ir kritinė geopolitikos mokyklos) atstovas. Jos esmė yra geografinis determinizmas, nulemiantis valstybių (netgi kontinentų) likimą. Klasikinė geopolitika (pradininkas H. Mackinderis) aiškina, kad kontinentinės (suprask, Rusijos) ir jūrinės (šiandien JAV) galių priešprieša, sutampanti su Rytų ir Vakarų susidūrimo dimensija, yra užprogramuota. Taigi kiekvienos pusės pirmutinis tikslas yra suvaržyti viena kitos įtakos plėtros galimybes. Tam pasitelkiamos ir atitinkamos geopolitinės strategijos-ideologijos: Vakaruose (pirmiausia Amerikoje) tai atlantizmas, o Rytuose (pirmiausia Rusijoje) – neoeurazijizmas, kurio vienas iš pradininkų ir yra A. Duginas.
Svarbiausia jo tezė yra ta, kad Rusijos ir Amerikos kova esanti neišvengiama, nes JAV yra globalizacijos, siekiančios sunaikinti paskutinę (neskaitant pusiau komunistinės, pusiau liberalios Kinijos ir islamo pasaulio) dvasios ir tradicijos pasaulio tvirtovę Rusiją, variklis. Jeigu tai atsitiks, įvyks liberali F. Fukujamos prognozuota „istorijos pabaiga“, ir pasaulis pradės gyventi demokratinės diktatūros (netgi demokratinio fašizmo) sąlygomis.
Tačiau, kaip aiškina A. Duginas, Maskva viena negalės pasipriešinti JAV diktatui. Todėl jai yra reikalingas daugiapolis pasaulis ir geopolitiniai sąjungininkai. Europoje tai pirmiausia Vokietija ir Prancūzija, kurios tik strategiškai bendradarbiaudamos tarpusavyje ir su Rusija gali atplėšti ES nuo Amerikos ir padaryti iš Europos Sąjungos geopolitinės galios centrą. Islamo pasaulyje pagrindiniu Rusijos sąjungininku turėtų tapti Iranas, kuris, skirtingai, pavyzdžiui, negu Saudo Arabija, nėra Amerikos vasalas ir yra išsaugojęs palyginti tvirtą dvasinį (religinį) pamatą. Rytuose Rusija turėtų toliau stiprinti ryšius su Kinija, tačiau tuo pat metu neprarasti budrumo, nes neaišku, kokių geopolitinių ambicijų turi pats Pekinas. „Kinija – ateities rizika, o egzistuojanti strateginė disproporcija JAV naudai – tai grėsmė dabartiniam Rusijos išlikimui. Todėl būtina atsakyti į tą grėsmę, kuri iškilo šaliai dabar, ir tik paskui galvoti apie ateities riziką“, – sako A. Duginas. Idealia geopolitine rytine Rusijos partnere jis laiko Japoniją (ir kaip pasipriešinimo Amerikos politikai pagrindą siūlo Paryžiaus–Berlyno–Maskvos–Tokijo geopolitinę ašį), tačiau problema yra ta, kad Japonija po Antrojo pasaulinio karo tapo atlantistinio pasaulio dalimi ir prarado didžiumą savo dvasinės stiprybės. Todėl šiandien Rusija yra priversta „žaisti“ su Kinija. Galutinis tikslas – Kartagina (suprask, Amerika) turi būti sugriauta (arba bent jau užsidaryti savo žemyne ir daugiau nepretenduoti į globalų dominavimą), ir tuomet pasaulis galės laisvai atsikvėpti ir gyventi kaip kam patinka.
A. Duginas ir Kremlius
Ar dabartinė Rusijos valdžia nuosekliai laikosi A. Dugino pasiūlytos geopolitinės strategijos-ideologijos ir sėkmingai realizuoja ją praktikoje, vienareikšmiškai pasakyti yra gana sunku. Kol kas jokiuose oficialiuose strateginiuose Rusijos dokumentuose aiškiai neapibrėžiama šalies raidos vizija, ir tik kartais iškyla atskiros geopolitinio pobūdžio formuluotės, kaip, pavyzdžiui, paskutinės redakcijos Rusijos užsienio politikos koncepcijoje, kurioje galima aptikti saugumo erdvės „nuo Vankuverio iki Vladivostoko“ sukūrimo idėją (tarp Europos ir Rusijos neoeurazijistų yra populiari vieningos geopolitinės erdvės „nuo Dublino iki Vladivostoko“ koncepcija, simbolizuojanti visos Eurazijos vienybę). O viešojoje erdvėje galima rasti nuomonių, kad A. Dugino „jaunimas“ yra finansuojamas iš Kremliaus, o jis pats yra artimas Vladislavui Surkovui, buvusiam V. Putino ir dabartiniam D. Medvedevo administracijos vadovo pavaduotojui, kuris yra laikomas vienu iš pagrindinių Kremliaus ideologų. Tuo pat metu Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas teigia: „Rusijos ir Vokietijos susitaikymas – vienas svarbiausių naujos Europos kūrimo veiksnių, ir mes niekam neleisime įvaryti pleišto tarp mūsų tautų“ (šiame kontekste galima prisiminti, kad Rusijos bendradarbiavimui su Vokietija A. Duginas teikia išskirtinę reikšmę).
Paties A. Dugino pareiškimai Rusijos valdžios veiksmų atžvilgiu (nors jis kategoriškai neigia savo ryšius su Kremliumi ir save laiko opozicionieriumi) dažnai yra prieštaringi. Pavyzdžiui, iš pradžių geopolitikas labai skeptiškai įvertino D. Medvedevą kaip Rusijos prezidentą: „Medvedevo figūroje nėra patriotizmo. Medvedevo figūra ir jo paskyrimas prezidentu yra Rusijai labai politiškai rizikingas žingsnis, gresiantis vidinės situacijos destabilizacija ir užsienio faktoriaus įsikišimu į mūsų politiką, įskaitant spaudimo iš Amerikos pusės sustiprėjimą.“ Vėliau A. Duginas pakeičia savo nuomone ir džiaugiasi, kad D. Medvedevas, paskelbęs savo penkis užsienio politikos punktus ir kartu su V. Putinu kariniu būdu atsakęs į Gruzijos veiksmus Pietų Osetijoje, metė iššūkį vienapoliam pasauliui ir negrįžtamai išvarė iš savęs vakarietiškumo demoną. Šiandien jis yra įsitikinęs, kad reikalui esant valdantysis Putino ir Medvedevo tandemas nesudvejos įvesti kariuomenę į Ukrainą ir taip neleis jai įstoti į NATO (suprask, patekti į Vakarų civilizacijos gniaužtus, nes tai sužlugdytų Rusijos viltis vėl tapti imperija, apie kurią A. Duginas taip svajoja).
Apibendrinant galima spėti, kad tam tikrą ideologinę įtaką Kremliui A. Duginas turi ir kartais (kai Kremliui tai naudinga) gauna iš jo finansavimą įvairioms akcijoms. Tačiau kalbėti apie kokią nors sisteminę A. Dugino įtaką Rusijos užsienio politikai yra gana sunku. Kita vertus, Rusijos žingsniai tarptautinėje arenoje (nepaisant to, kad kartais jos užsienio politika yra chaotiška ir labiau reakcinė negu aktyvi) skatina pagalvoti, kad Maskva palyginti nuosekliai įgyvendina geopolitinę neoeurazijinę strategiją.
Nuo Vankuverio iki Vladivostoko pagal A. Duginą?
Šiuo atveju galima vardinti papunkčiui. Pirma, A. Duginas pranašavo, kad anksčiau ar vėliau Rusija turi sugrįžti prie savo „eurazijinio likimo“ ir pradėti naują (galbūt paskutinę) kovą su Ameriką dėl išlikimo ir pasaulio išvadavimo. Nežinia, kiek Rusija šiandien gelbėja pasaulį, bet faktas, kad jos santykiai su JAV dabartiniu metu yra kaip niekad (išskyrus SSRS laikus) įtempti. Antra, A. Duginas akcentuoja, kad, norėdama palenkti Europą savo pusėn, Rusija privalo veikti per Prancūziją ir Vokietiją. Šiandien Rusija iš esmės vengia bendrauti su ES kaip su vientisu geopolitiniu subjektu (juolab kad jis toks nėra) ir mieliau stiprina ryšius su vadinamąja „Senąja Europa“, santykiai su kuria buvo ypač artimi G. Schroederio ir J. Chiraco laikais (bet ir dabar jie nėra itin blogi: kad ir kokia kritiška Rusijos atžvilgiu būtų A. Merkel, bet ji irgi remia „Šiaurės srauto“ dujotiekio idėją, o N. Sarkozy atvirai vadina Rusiją didžiąja valstybe ir sako, kad be jos Europos likimas yra neįsivaizduojamas). Trečia, A. Duginas pabrėžia, kad Rusija privalo turėti patikimą sąjungininką islamo pasaulyje ir tokiu galėtų tapti Iranas. Šiuo metu Maskva ir toliau sėkmingai flirtuoja su Teheranu (teigia, kad yra prieš Iraną su atomine bomba, bet tuo pat metu stato jam branduolinę elektrinę ir parduoda modernią ginkluotę) ir faktiškai neleidžia Vakarams imtis griežtesnių sankcijų jo atžvilgiu. Ketvirta, Rytuose A. Duginas siūlo veikti pagal situaciją. Kitaip tariant, dabartiniu metu Rusijai naudingiau su Kinija bendradarbiauti nei konfrontuoti (renkantis tarp dviejų blogių – Amerikos ir Kinijos, – Kinija šiandien Rusijai yra mažesnis blogis), o kaip bus ateityje – reikės ir žiūrėti ateityje, kai Kartagina bus nugalėta. Apie įtakos konsolidaciją posovietinėje NVS erdvėje net neverta kalbėti. A. Duginui tai yra pirmutinis Rusijos uždavinys, jei ji nori atkurti imperiją, ir šiandien Rusija jau kariniu būdu „sutvarkė“ Gruziją ir greičiausiai (jeigu to pareikalaus aplinkybės) ruošiasi padaryti tą patį Ukrainoje.
Nežinia, ar visa tai Rusijos vadovai daro vadovaudamiesi A. Dugino geopolitine doktrina, ar atkuria imperiją pagal savo viziją ir iš dalies pasitelkdami jo idėjas, ar tiesiog dėl to, kad taip išeina plaukiant pasroviui, tačiau Rusijos užsienio politikos praktika šiandien stebuklingai atitinka A. Dugino geopolitinę teoriją, o pats A. Duginas kritikuoja V. Putiną ir D. Medvedevą ne tiek iš esmės, kiek už nepakankamą jų ryžtingumą. Viena vertus, tai elementarus priežasties ir pasekmės susiejimas be rimtesnio pagrindo, bet, kita vertus, didžiojoje politikoje atsitiktiniai sutapimai yra labai reti.
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
