Šiuo metu ekonominė ir politinė situacija Ukrainoje yra labai sunki, netgi kritinė. Svarbiausia užduotis yra rasti pinigų sumokėti už rusiškas dujas, nes jeigu Ukraina nesugebės to padaryti laiku, „Gazprom“, t. y. Rusija, pagal pasirašytas sutartis galės pareikalauti iš Kijevo išankstinių mokėjimų, ir yra didelė tikimybė, kad taip ir padarys. Iki šiol Ukraina sugebėdavo verstis dėl pinigų už tranzitą. Kitaip tariant, dalį skolos už rusiškas dujas ji „sumokėdavo“ Rusijos nesumokėtais pinigais už tranzitą. Per paskutinį susitikimą su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu Ukrainos ministrė pirmininkė Julija Tymošenko pasiūlė, kad už dujas, skirtas šalies dujų saugyklų užpildymui (o jis dar neprasidėjo, nors paprastai prasidėdavo balandžio mėnesį), Maskva galėtų nemokėti už tranzitą net penkerius metus. Tačiau V. Putinas tokį pasiūlymą atmetė. Manoma, kad jis taip pasielgė pirmiausia dėl to, kad prieš kurį laiką Ukraina pasirašė su ES susitarimą modernizuoti savo dujų tinklus be Rusijos dalyvavimo, ir tai Maskvą labai sunervino. Tačiau turbūt tikroji Rusijos nenoro geranoriškai padėti Ukrainai priežastis yra ta, kad nėra jokio aiškumo, kas bus šios šalies valdžioje po kurio laiko, o dabartinis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka jau šiandien be perstojo kalba apie būtinybę peržiūrėti neseniai su Maskva pasirašytas dujų tiekimo sutartis. Kita vertus, Rusija sutinka suteikti Ukrainai kreditą, bet tik kartu su ES.
Maskvos strategija šiuo atveju yra aiški. Kartu su ES kredituodama Ukrainą, ji nori padaryti Europą galimo naujo dujų konflikto dalyve, tuomet europiečiai nebegalėtų teigti, kad situacija yra tik Rusijos ir Ukrainos reikalas, ir spaustų Kijevą vykdyti įsipareigojimus. Suprantama, ES skeptiškai žiūri į tokias Rusijos iniciatyvas. Pirmiausia ji neturi daug „laisvų“ pinigų, o Ukrainai reikia kokių 2–3 milijardų dolerių (iš viso reikia apie 5 milijardus, bet tarkime, kad pusę sumos, kaip žada, duos Rusija). Tačiau svarbiausia, kad ES nenori tapti artėjančio konflikto dalyve, o atvirai šnekant – pagrindiniu jo sureguliavimo subjektu. Kita vertus, Europa negali nesuvokti, kad greitai gali kilti nauja dujų tiekimo į ES šalis krizė, nes Rusija dėl Ukrainos nemokumo užsuks čiaupus nedvejodama (tai rodo praktika). Todėl, kad ir kaip būtų sunku, ES turi pagaliau įsitraukti į Rusijos ir Ukrainos dujų santykius ir pradėti trišaliu pagrindu spręsti šią problemą. Tačiau ji to atkakliai nedaro. Kodėl?
Čia galima pabandyti pereiti į aukštesnį (globalesnį) politikos lygmenį ir išskirti keletą dalykų. Pirma, JAV dėmesys Ukrainai po Baracko Obamos išrinkimo ženkliai sumažėjo ir labai abejotina, kad pirmiausia labai rimtomis vidaus ekonominėmis problemomis besirūpinantis naujasis JAV prezidentas staiga nuspręstų mesti didelius resursus geopolitinei kovai dėl Ukrainos. Kad ir kokia geostrategiškai svarbi ji būtų, bet kai dega savi namai (plius Irakas ir Afganistanas, o dar Irano problema), kištis į gretimame kvartale vykstančias muštynes nėra laiko, nors ten ir kovoja tavo pažįstami (t. y. Ukraina nėra JAV gyvybiškai svarbi strateginė partnerė). Antra, įtakingas Rusijos analitikas Sergejus Karaganovas, kuris paprastai tuščiai nekalba, yra pareiškęs, kad greitai Ukraina papildys „žlugusių valstybių“ (failed states) gretas, o tuo pat metu Rumunijos generolas Ionas Talpesas, tarnavęs Rumunijos žvalgyboje, pažymėjo, jog viename iš pokalbių su aukštu NATO pareigūnu jis išgirdo iš pastarojo prisipažinimą, kad „NATO nare gali tapti dalis Ukrainos su sostine Lvove, o tai reiškia šalies padalijimą į rytų ir vakarų puses“ („Armies of the north east and south west – Russia and Romania wedge Ukraine“, ). Šiame kontekste dar prisiminus tariamas V. Putino kalbas NATO suvažiavime Bukarešte apie tai, kad Ukraina iš viso yra ne valstybė, bei Rusijos ryžtingus karinius veiksmus Gruzijoje ir visus anksčiau minėtus momentus sudėjus su gilia Ukrainos ekonomine ir politine (prezidento ir premjerės priešprieša, kuri artėjant prezidento rinkimams tik aštrės) krize, vaizdelis (perspektyva) Kijevui išeina, švelniai tariant, nekoks.
Kitaip tariant, galima spėti, kad Ukrainos likimas yra nulemtas ir ji planingai artėja prie valstybinio kracho. Jos vadovai desperatiškai bando ieškoti išeities iš susiklosčiusios padėties, bet atsimuša į sieną, kad ir kurion pusėn beeitų: pinigų neduoda nei Rusija, nei Europa, rodydamos pirštais viena į kitą. Buitine kalba kalbant, Ukrainą, atrodo, „pametė“. Visa kita yra tik technikos reikalas: situacija šalyje palengva aštrėja iki kritinio taško, kol valdžia pasidaro visiškai neveiksminga; tampa reali ne tiek pilietinio karo, kiek tiesiog chaoso situacija, ir tada į sceną žengia „tėvynainių gelbėtoja“, „taikdarė“ ir „stabilizatorė“ Rusija, kuri greičiausiai įvestų į Ukrainą savo karines pajėgas.
Tikimybė, kad tam priešintųsi Ukrainos kariuomenė, tikrai yra nedidelė dėl kelių priežasčių. Pirma, vyriausiasis vadas, tai yra prezidentas V. Juščenka, jau yra faktiškai neįteisintas ir niekas jo drastiškų įsakymų nevykdytų. Antra, didesnė rytinės ir pietinės Ukrainos gyventojų dalis yra nusiteikusi prorusiškai ir pasitiktų Rusijos karius jei ne su džiaugsmu, tai tikrai be priešiškumo, o kariuomenė greičiausiai nešaudytų į savus žmones. Trečia, Rusijos kariuomenė po SSRS žlugimo išgyveno labai sunkius laikus, bet vis dėlto sugebėjo laimėti du Čečėnijos karus (pralaimėjimas pirmame kare buvo labiau politinis nei karinis) ir visai neseniai nediduką Gruzijos karą. O Ukrainos kariuomenė per nepriklausomybės metus „nusivažiavo“ tiek, kad vienu metu šalies gynybos ministras Jurijus Jechanurovas pareiškė, jog kariškių greitai nebus kuo maitinti. Tokioje situacijoje vargu ar Ukrainos karinės pajėgos siena stotų už juos sužlugdžiusius politikus. Kas tikrai neapsidžiaugtų rusais, tai vakarinės Ukrainos dalies gyventojai, bet Rusija greičiausiai ten ir neitų – būtų pasirinktas Korėjos variantas (skiriamąja linija galėtų tapti, pavyzdžiui, linija truputį į vakarus nuo Kijevo).
NATO į įvykius nesikištų, nes Europoje niekas su Rusija kariauti nenori (ypač Prancūzija ir Vokietija), juolab kad Ukraina (kaip ir Gruzija) nėra Aljanso narė. Apskritai Gruzijos atvejis puikiai parodė, kad Vakarai yra linkę „nuryti“ Rusijos imperinius žingsnius posovietinėje erdvėje. Kurį laiką jie svarstė, ar verta jai mesti rimtą geopolitinį iššūkį šioje zonoje (pavyzdžiui, Ukrainos „oranžinė revoliucija“), bet dabar, atrodo, nusprendė, kad Rusija „sugrįžo“. Taigi, nors iš karto po Maskvos veiksmų Gruzijoje kalbos apie tai, kad kitu jos taikiniu taps Ukraina, dažniausiai buvo vertinamos kaip paranojiškos ir nerealios, šiandien vis labiau aiškėja, kad jos gali pasitvirtinti. ES net apsidžiaugtų susiklosčiusia padėtimi, nes, kaip aiškino V. Putinas, SSRS laikais jokių problemų dėl dujų tiekimo į Europą nebuvo – štai ir dabar nebūtų, nes Ukrainos tranzitą vėl kontroliuotų Rusija. Žinoma, kuriam laikui tiekimas nutrūktų, bet europiečiai išgyventų, juk kartą jau išgyveno.
Kas vyktų su vakarine Ukrainos dalimi, Rusijai rūpėtų mažai. Visai įmanoma, kad jos sostine taptų Lvovas, ji turėtų labai artimus santykius su Lenkija ir anksčiau ar vėliau būtų priimta į NATO ir ES (tokį gabaliuką europiečiai sugebės „suvirškinti“, kad, neduok Dieve, jis iš pykčio nesugalvotų trikdyti rusiškų dujų tranzito į ES, kiek tai nuo jo priklausytų).
Žinoma, visa ši istorija pavaizduota gana ciniškai, bet situacijos raida rodo, kad toks scenarijus gali būti realus. Kaip po karo su Gruzija pasakė Dmitrijus Medvedevas: „Pasaulis tapo kitoks“, – ir posovietinės NVS erdvės sienų perbraižymo procesas dar nesibaigė. Pagaliau visada geriau ruoštis blogiausiam scenarijui.
P. S. Lietuvos reakcija į Ukrainos dalijimo procesą tikriausiai būtų „pragmatinė“: pirmiausia tai ne mūsų reikalas, o apskritai – Lietuva laikytųsi ES požiūrio į šį reikalą, kuriame būtų daug viešo triukšmo ir mažai praktinių Ukrainos gelbėjimo žingsnių (nebent dar būtų sudarytas koks kelių punktų Medvedevo–Sarkozy tipo planelis, įteisinantis Ukrainos dalybas, ir visi su šypsenomis pareikštų, kad esamoje labai komplikuotoje situacijoje pasiektas optimaliausias kompromisinis sprendimas).
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
