saulės sistema

Tęsiame Saulės sistemos planetų kolonizavimui skirtą ciklą apie tai, koks gyvenimas būtų įvairiausiuose Saulės sistemos kampeliuose. Vos spėjome susipažinti su speigo pragaru Saulės sistemoje Tritonu, o savo eilės nekantriai laukia ir mažasis Plutonas, kurį žmonija iš arti pirmą kartą pamatys jau po kelių mėnesių. Taigi, koks gyvenimas būtų Plutone?   Planetos statusas iš Plutono buvo atimtas 2006 m. – tada šis Saulės sistemos kūnas buvo perkvalifikuotas į nykštukinę planetą.

Tęsiame Saulės sistemos planetų kolonizavimui skirtą ciklą apie tai, koks gyvenimas būtų įvairiausiuose Saulės sistemos kampeliuose. Praėjusį kartą susipažinome su niūriojo Urano palydovais. Metas žvilgtelėti į jo kaimyną Neptūną ir jo palydovų svitos lyderį Tritoną, kuris, pasirodo, yra šalčiausias dangaus kūnas Saulės sistemoje.

Atradus šimtus planetinių sistemų, vis labiau aiškėja, kad Saulės sistema yra, švelniai tariant, keista. Joje trūksta kitoms planetų sistemoms gana įprasto dalyko – superžemių. Daugelyje kitų planetinių sistemų jos skrieja arti gimtosios žvaigždės (arčiau negu Merkurijus Saulės sistemoje), tačiau Saulės sistemoje nieko panašaus nėra. Visai nieko.

Saulės sistemoje yra mažiausiai dar dvi neatrastos planetos už Plutono orbitos, mano ispanų ir britų astronomai. Oficialiai mūsų sistemoje yra aštuonios planetos, iš kurių labiausiai nuo Saulės nutolęs yra milžinas Neptūnas. Už jo esantį Plutoną Tarptautinė astronomų sąjunga (IAU) 2006 metais „pažemino“ iki nykštukinės planetos, nors kai kurie toliau tvirtina, kad būtent Plutonas yra labiausiai nuo mūsų žvaigždės nutolusi planeta.

Filme aiškia ir suprantama forma pateikiamos astronomijos ir astrofizikos mokslo žinios apie Visatą. Filmo turinys tai virtuali kelionė į saulės sistemos planetas ir už jos ribų. Kelionė prasideda iš mūsų namų – Žemės. Pirmiausiai aplankome artimiausią kaimyną – Mėnulį, nuo Žemės nutolusį 400 tūkt. kilometrų. Jo paviršiuje jau vaikščiojo daugiau nei 10 žmonių. Čia aptinkame nepakitusius astronauto Nilo Amstrongo pėdsakus. Toliau aplankome meilės deivę – Venerą.

 Kosmosas darosi pavojingesnis. Misijoms intensyvėjant, Saulės sistemos tyrimai, panašu, taps mirtinesni. Dabar Saulėje yra ramybės periodas. Simuliacijos rodo, kad iki trečiojo šio amžiaus dešimtmečio tai reiškia, kad metus kosmose praleidę astronautai viršys NASA'os nustatytą radiacijos limitą, kas gali sužlugdyti misijų į Marsą ar asteroidus planus.

Kiek gi čia to mėnulio danguje? Rutuliukas – ir tiek. Geriausiu atveju, pusėtino dydžio blynas palei horizontą. Tačiau mes labai dažnai pamirštame: Mėnulis – toli gražu ne toks jau ir mažas. Regimoji Mėnulio disko pusė yra tokia didelė, kad jai uždengti reikėtų Europos žemyno. O bendras Mėnulio paviršiaus plotas – milžiniškas: jo teritorija prilygtų visos Europos, Kinijos, JAV, Brazilijos ir PAR teritorijų sumai. Sveria Mėnulis net 81 kartą mažiau nei Žemė.

Britai neįsivaizduoja gyvenimo be jį puošiančių aromatingos ir stiprios arbatos gėrimo pertraukėlių, tad nieko nuostabaus, kad būtent šios šalies fizikams kilo mintis panaršyti po Saulės sistemą ieškant geriausios vietos arbatai gerti. Žinoma, po pačių Britų salų ir apskritai mūsų Žemės. Lesterio universiteto fizikai, vadovaujami H. Lerman, norėjo įvertinti, kaip skirtingos planetos ir jų palydovai tinka fiziniam arbatos paruošimo procesui.

Europos astronomai atrado antrą Saulės sistemą – identiškiausią mūsiškei planetinę sistemą, kokią tik iki šiol yra pavykę atrasti. Saulės sistemą Nr. 2 sudaro septynios egzoplanetos: arčiau žvaigždės skrieja mažos kieto, uolinio paviršiaus planetos, kiek atokiau – dujiniai milžinai. Saulės sistemos dvynė pavadinta KOI-351. Už 2,5 tūkst.

Daugelis mūsų, įstrigusių čia, Žemės planetoje, turime galimybę matyti tik labai mažą Saulės sistemos dalelytę: ryškią Saulę dienomis, Mėnulį ir planetas naktimis. Bet iš tiesų Saulės sistema yra nepalyginamai didesnė, erdvesnė ir... taip, siekia ištisus šviesmečius. Kiek šviesmečių? Prieš atsakant į klausimą, koks yra tikrasis Saulės sistemos dydis, reikia susitarti dėl matavimo vienetų.

Garbusis NASA zondas „Voyager 1“ įskriejo į naują Saulės sistemos paribių regioną, tačiau ne į tarpžvaigždinę erdvę, informuoja „Space.com“. Programos mokslininkai viliasi, kad iki 2020-ųjų „Voyager 1“ pagaliau įskries į tarpžvaigždinę erdvę, tačiau apie tai kalbėti dar anksti. 36-erius metus šlovingai keliaujantis žmonijos pasiuntinys „Voyager 1“ pirmąjį ažiotažą dėl galimo išskriejimo iš Saulės sistemos sukėlė pernai rugpjūtį.

JAV nacionalinė radioastronominė observatorija pranešė apie patikslintą Žemės buvimo vietą Paukščių Tako galaktikoje. Naujo tyrimo autoriai nustatė atstumą nuo Žemės iki visos eilės kosminių ūkų ir išsiaiškino tikrąjį tos mūsų galaktikos vijos, kurioje yra Saulės sistema, dydį, sakoma pranešime. Pasak observatorijos atstovų, paaiškėjo, kad iki šiol „mūsų“ Paukščių Tako gijos ilgis buvo laikomas gerokai sumažintu. Susipažinti su naujojo tyrimo išvadomis galima arXiv.org svetainėje.

Ar mums kada nors pavyks pasiekti kitas žvaigždžių sistemas? Ar žmonija sugebės išsikraustyti iš Žemės, iki didėjanti Saulė visko neiškepins? Kiek metų užtruktų kelionė į artimiausią žvaigždę Kentauro Proksima? Kiek tam reikės kuro? Visa tai ir dar daugiau sužinosite paskutinėje antrojo sezono "Mokslo sriubos" laidoje. "Kai pirmą kartą vienoje knygoje perskaičiau, kad mūsų Saulė ateityje labai padidės, užvirins visą mūsų planetos vandenį ir jį išgarins, labai nusiminiau.

Ar mes mėgstame keliauti? Egiptas, Turkija, Ispanija – ranka pasiekiamos. Dabar keliauti taip pigu ir paprasta, kad tai nieko nestebina. O ką pasakysime apie kelionę už Saulės sistemos ribų? Fantastika, vykstanti šiandien! Saulės sistemos ribos prieigose šiuo metu skrieja du NASA valdomi „Voyager“ zondai. Tiesa, tiksliai pasakyti, ar šiuo metu zondai jau paliko Saulės sistemą, gana sudėtinga, mat tai priklauso nuo to, kaip bus apibrėžiamas Saulės sistemos pakraštys.

„Žvaigždžių visatoje yra daugiau nei smėlio smiltelių visose pasaulio dykumose ir paplūdimiuose.“ Tai – legendinė Karlo Sagano (Carl Sagan) frazė iš žymaus dokumentinio serialo „Kosmosas“ („Cosmos“). Bet kai dvi tokios smiltelės būna sudarytos iš silicio ir deguonies (jos vadinamos kvarcu) ir kai tokios dalelės randamos priešistoriniuose Antarktidoje rastuose meteorituose, jos gali būti iš kažkurios žvaigždės… Gal net iš tos, kurios sprogimas suteikė impulsą formuotis Saulės sistemai.

Tik įsivaizduokite: trilijonų dolerių vertės tauriųjų metalų, iškastinio kuro ir gėlo vandens telkiniai. Ir visa tai kantriai laukia, kada kas nors ateis ir pasiims. Norinčių tas gėrybes pasiimti tikrai atsirastų. O štai tokių, kurie žinotų ir sugebėtų tai padaryti, dar nėra – kitaip tos gėrybės jau seniai būtų pradėtos eksploatuoti.

NASA zondas „Voyager 1“ naują, mokslininkams iki šiol nežinotą Saulės sistemos erdvės dalį, informuoja Space.com. Pasiekti Saulės sistemos ribas ir žengti už jų kosminiai zondai „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ mėgina jau nuo 1977 m. ir artimiausiu metu gali tapti pirmaisiais žmogaus sukurtais objektais, paliksiančiais Saulės sistemą. Kada tiksliai įvyks zondų išskriejimas į tarpžvaigždinę erdvę, mokslininkai nebuvo tikri.

Saulės sistema nėra vieniša Visatoje – per kelis pastaruosius dešimtmečius buvo surasta daugybė panašių sistemų, o dabar planetų ieškotojai turi ir naują įrankį - kompiuterinį modelį, leidžiantį modeliuoti planetų gimimą.

Japonijos kosmoso tyrimų agentūra JAXA planuoja 2014 metais pasiųsti kosminį aparatą į vieną iš Saulės sistemos asteroidų. Pagrindinis misijos tikslas – sužinoti, kaip Žemėje galėjo atsirasti gyvybė. Pasak JAXA atstovų, šis kosminis aparatas vadinsis „Hayabusa 2“. Japonijos kosminis zondas „Hayabusa“  2010 m. vasarą į Žemę parskraidino kapsulę su asteroido Itokawa grunto mėginiais.

Mokslininkai gauna vis daugiau duomenų, leidžiančių manyti, kad garbusis NASA zondas „Voyager 1“ netrukus paliks Saulės sistemą. Tyrėjai stebi tris parametrus, kurie padės nustatyti, kada 1977 metais paleistas aparatas pateks į tarpžvaigždinę erdvę. Kosminio aparato matavimai rodo, kad du iš trijų parametrų dabar kinta sparčiau nei bet kuriuo metu per pastaruosius 7 metus, rašo SPACE.com.

Astronomai aptiko tolimą saulės sistemą, kurios planetos išsidėstę labai panašiai kaip ir mūsų Saulės sistemoje. Tai leidžia manyti, kad didžioji dalis planetų sistemų pradžioje atrodo panašiai, teigia mokslininkai. Tyrėjai, analizuojantys žvaigždės sistemą „Kepler-30“, kuri nuo Žemės nutolusi per 10 tūkst. šviesmečių, nustatė, kad visi trys jos žinomi pasauliai skrieja vienoje plokštumoje, kaip ir planetos mūsų Saulės sistemoje.

Žemė greičiau susiformavo karštesnėje, sausesnėje Saulės sistemos dalyje nei manyta anksčiau. Tai gali paaiškinti, kodėl mūsų planetoje vandens yra mažiau nei turėtų būti. Besiformuojančios Saulės sistemos „sniego linija“ – zona, už kurios ledo junginiai prieš 4,5 mlrd. metų galėjo kondensuotis – iš tiesų buvo daug toliau nuo Saulės nei teigiama vyraujančioje teorijoje, teigia tyrėjai.

NASA mokslininkų 1977 metais paleistas erdvėlaivis „Voyager 1“ turėjo atlikti penkerių metų misiją ir nuskristi iki Jupiterio bei Saturno, bet po 30 metų „Voyager 1“ keliauja tolyn nuo Žemės, rašo „The Telegraph“. Kai erdvėlaivis išskris iš Saulės sistemos, jis pateks į tarpžvaigždinį kosmosą – erdvę, kuri skiria mūsų Saulės sistemą nuo likusios visatos. „Voyager 1“ taps pirmuoju žmogaus sukurtu objektu, kuris išskris už Saulės sistemos ribų. Erdvėlaivis jau įveikė apie 17 milijardų kilometrų.

Praėjusią savaitę kosmosui skirtose interneto puslapiuose užvirė tikra diskusija. „Voyager-1“, kuris yra toliausiai nuo Žemės nutolęs žmogaus sukurtas objektas, aplink save užfiksavo staigų tam tikrų energetinių dalelių padidėjimą.

Su zondu „Voyager“ dirbantys mokslininkai gauna daugiau duomenų, leidžiančių manyti, kad zondas netrukus pateiks į tarpžvaigždinę erdvę. NASA zondas, paleistas 1977 metais, Saulės sistemą gali palikti bet kuriuo metu, praneša BBC. Šiuo metu jis fiksuoja smarkų didelės energijos dalelių, atkeliaujančių iš tolimų sprogusių žvaigždžių ir atakuojančių aparatą, lygio padidėjimą. Mokslininkai numatė, kad taip nutiks. Tai dar vienas ženklas, kad „Voyager“ netrukus pasieks savo istorinį tikslą.

Astronomai vėl prakalbo apie dar neatrastą devintąją Saulės sistemos planetą, tariamai skriejančią labai ištęsta orbita. Tikintys sąmokslo teorija apie senovės šumerų minėtą milžinišką planetą Nibiru, kas 3600 metų periodiškai priartėjančią prie Žemės, jau pastatė ausis.

Aplink baltųjų nykštukių kategorijai priskirtinas žvaigždes astronomai legendiniu orbitiniu teleskopu „Hubble“ aptiko planetų liekanų, bylojančių, kokia ateitis laukia Žemės bei kitų Saulės sistemos planetų. Saulės transformacijos į baltąją nykštukę metu ji neteks didelės dalies savo masės, o daugelis planetų bus nustumtos į Saulės sistemos pašalius.

Kaip byloja naujausi geofizikos tyrimų rezultatai, įvairiausi kosminės kilmės incidentai ir susidūrimai turėjo didžiulės įtakos mūsų planetos vystymuisi. Jei ne tos katastrofos, mes dabar gyventume visiškai kitokiame pasaulyje. Jei apskritai gyventume.

Rusijos federalinės kosmoso agentūros „Roskosmos“ atstovai paneigė šalies dienraštyje „Izvestija“ paskelbtą informaciją, neva Rusija atsisakanti parengtos Saulės sistemos tyrimų programos. „Roskosmos“ atstovai naujienų agentūrai „Interfax“ pranešė, kad dienraščio paminėti kosminiai projektai iš tikrųjų nebus uždaryti, o tik atidėti vėlesniam laikui. Esą taip siekiama padidinti Rusijos kosminių aparatų patikimumą.

Rusijos federalinė kosmoso agentūra „Roskosmos“ atsisakė Saulės sistemos tyrimų programos. Apie tai, remdamasis šaltiniais šios šalies kosmoso pramonėje, pranešė dienraštis „Izvestija“. Pasak dienraščio šaltinio, iš peržiūrėto Rusijos federalinės kosminės programos 2006–2015 metams varianto buvo išbraukta 16 mokslinių tyrimų projektų, tarp jų „Mars-Net“, „Merkurij-P“, „Venera-D“, „Spektr-RGM“, „Spektr-UFM“. Visus juos vykdyti turėjo S. Lavočkino vardo mokslinis – gamybinis susivienijimas, vien...

Milijardus metų Žemė tęsia savo pavojingą kelionę per kosmosą. Kaip mūsų planeta sukasi apie Saulę, taip visa Saulės sistema atlieka daug didingesnę kelionę, apskriedama mūsų Visatos salą per 200 milijonų metų. Nardydami per Paukščių Tako diską, skriejome per spindinčias spiralės šakas, brovėmės per tankių ūkų Stikso tamsą, ir buvome įspūdingų žvaigždžių mirčių liudininkai. Keliaudama aplink Paukščių taką, Saulės sistema patyrė daug pavojų.

Gali būti, kad po Paukščių Tako galaktiką klajoja šimtai juodųjų skylių atsiskyrėlių, kurių kiekviena sveria keletą tūkstančių kartų daugiau nei Saulė. „Tokias juodąsias skyles atsiskyrėles būtų labai sunku pastebėti“, – teigia astronomė Kelly Holley-Bockelmann iš Vanderbilto universiteto Tenesyje. „Išskyrus, kai ji praryja daug dujų, vienintelis būdas aptikti besiartinančių tokią juodąją skylę – stebėti, kaip jos ypač stiprus gravitacinis laukas išlenkia šviesą, kuri keliauja pro šalį.

NASA pakoregavo į Jupiterį paleisto kosminio aparato „Juno“ trajektoriją: jis atliko pirmąjį iš 12 suplanuotų manevrų per visą 2,8 milijardų kilometrų ilgio kelionę. Jupiteriui ir jo palydovams tirti skirtas kosminis zondas „Juno“ buvo paleistas 2011 m. rugpjūčio mėnesį. Daugiau nei 1,1 mlrd. dolerių kainavusį kosminį aparatą į kosmosą iškėlė raketa „Atlas 5“. Praėjus 182 dienoms nuo „Juno“ paleidimo  jis jau įveikė maždaug 449 mln. kilometrų atstumą Jupiterio kryptimi, pranešė „Space.

Iki 1 mm „išpūsto“ kalio atomo viduje fizikai suprojektavo tikslų Saulės sistemos fragmentą. Tokio triuko tyrėjai ėmėsi, siekdami pademonstruoti intriguojančias kvantinės ir klasikinės fizikos sąsajas, kurias XX a. pradžioje numatė dar Nilsas Boras (Niels Bohr). Vaizdinys, jog elektronai aplink atomo branduolį sukasi tiksliomis orbitomis, nelyginant nanolygmens rutuliukai-planetėlės aplink žvaigždę, paseno.

Nauji skaičiavimai leidžia manyti, kad Jupiterio kietas branduolys tirpsta tarsi rūgštingumą reguliuojanti tabletė, įmesta į vandenį. Šis procesas galėtų padėti paaiškinti, kodėl planetos branduolys yra mažesnis, o atmosferoje – daugiau sunkiųjų elementų nei buvo prognozuota, rašo NewScientist.com. Didžiulės planetos, tokios kaip Jupiteris ir Saturnas, kaip manoma, savo egzistenciją pradėjo kaip kieti uolienų ir ledo kūnai.

Mokslininkai pirmąsyk astrofizikos istorijoje ėmėsi sudėtingos užduoties – sumodeliuoti sprogimą supernovos, iš kurios liekanų Visatos platybėse, kaip manoma, susiformavo gimtasis mūsų kampelis – Saulės sistema. Apie tai, kaip jiems sekėsi, informuoja Masačiusetso technologijų instituto (MIT) portalas „technologyreview.com“. Saulės sistemos kilmės klausimas išlieka vienu iš aktualiausių moderniosios astrofizikos klausimų.

Amerikiečių mokslininkų skaičiavimai rodo egzistuojant didelę tikimybę, kad Saulės sistemoje esama nežemiškų civilizacijų technologinių objektų, pavyzdžiui, tarpplanetinių kosminių zondų. „Saulės sistemoje gali egzistuoti nežemiškos kilmės objektų, mes paprasčiausiai nepakankamai esame ją ištyrinėję“, – pareiškė Pensilvanijos valstijos universiteto (JAV) mokslininkai Jacobas Haqq-Misra ir Ravi Kumaras Kopparapu. Su jų atliktu tyrimu galima susipažinti „arXiv.org" svetainėje.

Pirmą kartą besiformuojančioje saulės sistemoje astronomai aptiko vandens garų debesį, kuris yra pakankamai šaltas kometoms susiformuoti. Laikui bėgant šios kometos gali atgabenti vandenį į sistemos planetas. Šis vandens garų debesis yra TW Hydra žvaigždės sistemoje Hidros žvaigždyne, 176 šviesmečių atstumu nuo Žemės. Tyrėjai pasinaudojo Heršelio Kosmoso Observatorijoje esančiu heterodino tolimųjų infraraudonųjų spindulių instrumentu (HIFI) bei aptiko cheminius vandens pėdsakus.

Paprastai asteroidai yra laikomi nepanaudotomis Saulės sistemos formavimosi liekanomis, tačiau kai kalbame apie Vestą, vieną didžiausių asteroidų Saulės sistemoje, to negalima taip drąsiai teigti.

Mokslininkai iškėlė prielaidą, jog mūsų Saulės sistemoje kadaise be keturių dabartinių (Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno) galėjo egzistuoti ir penktoji dujinė planeta – milžinė, kuri buvo išsviesta iš Saulės sistemos, informuoja „Scientific American“. Pietvakarių tyrimų instituto (Koloradas, JAV) mokslininkas Deividas Nesvornis (David Nesvorny) vadovavo tyrimui, kurio metu, taikant kompiuterinį modeliavimą, buvo mėginama išsiaiškinti, kaip Saulės sistema galėjo atrodyti prieš keturis milij...

Astronomų komanda planuoja imtis įspūdingo darbo – ieškoti 42 metų senumo NASA Mėnulio pakilimo modulio, kuris dreifuoja Saulės sistemoje. Toks sumanymas gimė britų astronomo mėgėjo Nicko Howeso galvoje. Šio žmogaus aistra – ne tik asteroidų medžioklė, bet ir Šaltojo karo laikų lenktynės kosmose, ypač – „Apollo“ era. Tad galbūt nieko keisto, kad naujasis jo projektas apima abu jo pomėgius ir meta didžiausią iššūkį, su kokiu teko susidurti, jam bei daugybei žymiausių organizacijų.

Po Žemės ir galbūt Marso žieduotasis Saturnas tikriausiai yra lengviausiai atpažįstama planeta Saulės sistemoje. Tačiau kalbant apie šios planetos keistenybes ir stebuklus, Saturno žiedai yra tik ledkalnio viršūnė. Nuo 2004 metų NASA erdvėlaivis „Cassini“ išsamiai tyrinėja Saturną, jo žiedus ir palydovus. Ši misija padeda įminti didžiausias mokslines mįsles apie šią planetą. Lifeslittlemysteries.com apžvelgia keletą jų.

Kitą savaitę NASA paleis naują erdvėlaivį į didžiausią Saulės sistemos planetą – Jupiterį. Liepos 27 dieną erdvėlaivis „Juno“ buvo nugabentas Floridos Kanaveralo iškyšulyje esančią Oro pajėgų bazę ir užkeltas ant „Atlas 5“ raketos nešėjos. Ši misija NASA agentūrai kainavo 1,1 milijardo dolerių. Ji skirta dujinės milžinės kilmės ir evoliucijos tyrimams. Raketa startuos penktadienį, rugpjūčio 5 dieną.

Mokslininkai nustatė, kad keistos pailgos formos nykštukinė planeta Haumėja  ir jos palydovai aptraukti kristaliniu ledu. To priežastis, anot jų, gali būti radioaktyvumas ir gravitacija, rašo SPACE.com. Haumėja, pavadinta Havajų gimdymo deivės vardu, skrieja aplink Saulę už Neptūno orbitos. Aplink ją sukasi du palydovai – Hi'iaka ir Namaka, pavadinti deivės dukterų vardais. Haumėja yra keista nykštukinė planeta, savo forma primenanti amerikietiško futbolo kamuolį.

Kai mūsų Saulei ateis paskutinioji, ji „išspjaus“ daugumą savo kometų į tarpžvaigždinę erdvę, rašo NewScientist.com. Po apytiksliai 5 milijardų metų, nebelikus vandenilio, degančio jos šerdyje, Saulė išsiplės ir taps didžiule raudona žvaigžde. Raudonoji milžinė nusipūs savo amosferą ir beliks tik į karštus pelenus panėšėjanti šerdis, vadinama baltąja nykštuke.

Netoli Žemės skriejančius asteroidus „medžiojantys" astronomai birželio pradžioje atrado iki šiol nežinomą kometą, kuri prie Žemės labiausiai priartės 2013 metais. C/2011 L4 (PANSTARRS) pavadinta kometa buvo pastebėta naktį iš birželio 5 į 6 dieną Havajuose (JAV) esančiu „Pan-STARRS 1„ teleskopu, naudojamu netoli Žemės skriejančių asteroidų paieškoms, praneša „Space.com“. Praėjus dienai šį atradimą patvirtino ir kitos pasaulio observatorijos, sakoma pranešime.

Mūsų Saulės sistemos pakraštys užpildytas šėlstančios magnetinių burbulų jūros, teigiama naujame NASA tyrime. Mokslininkai tai nustatė naudodami naują kompiuterinį modelį, kuris dirba remdamasis dviejų NASA zondų „Voyager“ siunčiamais duomenimis. 1977 metais paleisti nepilotuojami zondai „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ dabar skrenda po išorines mūsų Saulės sistemos platybes, vadinamą tarpinę sritį.

Po beveik ketverius metus trukusios kelionės kosminis zondas „Dawn“ artėja prie pirmosios savo užduoties – didžiulio Vestos asteroido. „Dawn“ 2007 metų rugsėjį pradėjo tolimą misiją, kurios tikslas – ištirti du didžiausius aplink Saulę skriejančius asteroidus – Vestą ir Cererą – ir atskleisti Saulės sistemos paslaptis. Norint įvykdyti užduotį, zondui teks nukeliauti beveik 5 mlrd. kilometrų, praneša naujienų agentūra AFP.

Tarptautinės aviacijos ir kosmonautikos dienos proga kelionių organizatorius „Novaturas“pranešė nusprendęs šmaikščiai pažvelgti į  kosminį turizmą bei pasvarstyti – kas būtų, jei turizmas kosmose į kitas Saulės sistemos planetas šiandien būtų toks pat populiarus, kaip ir poilsinės bei pažintinės kelionės vykstant į svečias šalis? Šiandien sukanka 50 metų nuo Jurijaus Gagarino skrydžio į kosmosą. Jis pradėjo kosmoso pažinimo erą – iki šiol į kosmosą pakilo apie 500 žmonių.