saulės sistema

Kas nėra kada nors gyvenime užvertęs galvą į naktinio dangaus platybes ir tyrinėjęs paslaptingą tamsią kosmoso gelmę? Linksmo būdo žmonės mėgsta pajuokauti: dėl gamtinių reikalų atlikimo ypatybių tai dažniau daro vyrai... Šiaip ar taip, dažniausiai mes žvelgiame į Mėnulį, žvaigždynų figūras, rečiau plika akimi įžiūrime kokią planetą. Su kuo valgomas tas Marsas? Raudoną Marso tašką taip pat rasime nelengvai.

NASA kosminis aparatas MESSENGER pakeliui į Merkurijų padarė bendrą Saulės sistemos fotoportretą: vienoje nuotraukoje užfiksuotos 6 planetos. Šiame atvaizde jos pirmą kartą užfiksuotos taip, kaip matomos iš Saulės sistemos „vidaus". Kad būtų galima padaryti pirmąjį „šeimyninį" Saulės sistemos planetų fotoportretą, MESSENGER zondas turėjo padaryti 34 atskiras fotografijas. Jos buvo atsiųstos į Žemę per dvi savaites praėjusių metų lapkričio mėnesį, praneša „Space.

Astronomai nustatė nedidelį būrį netoliese esančių žvaigždžių, kurios per milijardą metų gali priartėti pakankamai, kad sukeltų rūpesčių Saulės sistemai. Tyrėjai apskaičiavo 40 tūkst. nedidelės masės žvaigždžių M nykštukių orbitas ir nustatė, kad 18 jų per artimiausią milijardą metų gali pavojingai priartėti prie mūsų. Nors šansai, kad tai iš tiesų nutiks, greičiausiai yra maži, to pasekmės, anot mokslininkų, gali būti dramatiškos, praneša interneto tinklalapis SPACE.com.

Pasak mokslininkų, gali būti, kad Saulės sistemos pakraščiuose yra planeta milžinė, net keturis kartus didesnė už Jupiterį. Jos orbita matuojant nuo Saulės turėtų būti tūkstančius kartų toliau nei Žemės. Tai paaiškina, kodėl planeta taip ilgai nebuvo aptikta. Manoma, kad ji yra atokiame Oorto kometoidų debesies regione. Kaip informuojaDdailymail.co.uk, duomenis, kurie galėtų patvirtinti dujinės milžinės Tichės egzistavimą, planuojama paskelbti vėliau šiais metais.

Naudodami NASA superkompiuterį, mokslininkai nustatė, kaip mūsų Saulės sistema atrodytų kitų planetų ieškantiems ateivių astronomams. Kuriant naują simuliaciją, stebėta, kaip sąveikauja tūkstančiai dulkių kruopelyčių ir kaip šis vaizdas kito planetų sistemai bręstant.

Ankstyvieji keliautojai pasinaudodami didelėmis medžiagų burėmis ant laivo stiebų stengėsi įkinkyti vėją kelionėms per vandenynus. Šiais laikais kosmoso tyrinėtojai siekia panaudoti bures kelionėms Saulės sistemoje ir netgi už jos ribų. Šios burės yra daromos iš itin plonų plastiko dalių, kurios naudos ne jūrininkams įprastą vėją, bet Saulės vėjo sukeliamą slėgį. Kai šviesos dalėlės (fotonai) atšoka nuo jas atspindinčio paviršiaus, jos tuo pačiu sukuria slėgį.

Siekdami sukaupti daugiau informacijos apie Saulės vidinius procesus, NASA inžinieriai planuoja 2018 metais paleisti specialų nuo karščio apsaugotą kosminį zondą, kuris turėtų įskrieti tiesiogiai į Saulės atmosferą. Lengvojo automobilio dydžio zondas "Solar Probe Plus" (arba "Solar Probe+") tirs  vos 6,4 milijono kilometrų nuo Saulės paviršiaus nutolusią erdvės dalį. NASA taip pat pristatė penkis mokslinius eksperimentus, kuriems atlikti reikalinga įranga bus gabenama šio zondo viduje.

Tai ne tik mūsų planetos problema. Visa mūsų Saulės sistema yra perkrauta. Visi teleskopai, stebėję dangų nuo 1980-ųjų, atrado begalę asteroidų, esančių netoli mūsų planetos. D.Britanijos astronomai pateikia asteroidų išsidėstymą: Kai asteroidai aptinkami, jie pažymimi balta spalva. Vaizdo medžiagoje matome asteroidų išsidėstymą Saulės sistemoje pagal spalvas.

Japonų kapsulė, kuriai, tikimasi, pavyko pargabenti pavyzdžių nuo asteroido paviršiaus sugrįžo į žemę, rašo „bbc.co.uk“. Japonų „Hayabusa“ nukrito Australijos pietuose. „Hayabusa“ misija, kurios tikslas buvo paimti pavyzdžių nuo Itokawos asteroido, pradėta 2003-iaisiais. 2005-aisiais „Hayabusa“ prabuvo ant 500 metrų ilgio asteroido tris mėnesius. Tikėtasi, jog nedidelis erdvėlaivis su pavydžių kapsule į Žemę grįš 2007-aisiais, tačiau dėl techninių problemų jo grįžimas atidėtas trimis metais.