Saulės sistema nėra vieniša Visatoje – per kelis pastaruosius dešimtmečius buvo surasta daugybė panašių sistemų, o dabar planetų ieškotojai turi ir naują įrankį - kompiuterinį modelį, leidžiantį modeliuoti planetų gimimą.
Dauguma planetų pradeda formuotis po to, kai dujų debesies centre gravitacijos jėgos pradeda kurti naują žvaigždę, o likusios dujos ir dulkės, susidurdamos viena su kita, ima telktis į vis didesniu ir didesnius objektus, kol jie įgauna sferos formą ir virsta aplink žvaigždę besisukančiomis planetomis.
Teksaso universiteto astronomė Saly Dodson su kolegomis ėmėsi kurti teorinius modelius, padedančius suprasti tokių dulkių diskų elgesį. Labai svarbūs veiksniai juose yra turbulencija bei temperatūrų pasiskirstymas, kurie turi didelės įtakos, kaip ir kur planetos sudaro. Jei turbulencija labai didelė, dulkių ir dujų dalelės juda per greitai ir atsimuša viena nuo kitos, nesuformuodamos didesnių objektų, kurie imtų traukti vienas kitą, o jei turbulencija mažesnė, tikimybė, kad dalelės susidurs ir susijungs, yra didesnė.
Planetų formavimosi teorijos padėjo sukurti ir kompiuterinius modelius, galinčius apskaičiuoti milijonus metų trunkančią dulkių diskų evoliuciją, įvertinant įvairiausius jų parametrus. Be abejo, tokiems skaičiavimams reikalingi ir superkompiuteriai.
1988 metais buvo žinoma tik viena egzoplaneta, nuo to laiko astronomai jau surado beveik 2400 planetų, besisukančių apie savo saules. Tiesa, dalis jų dar laukia išsamesnių stebėjimų ir daugiau duomenų, patvirtinančių, kad jos tikrai yra planetos.
Geresnis supratimas, kokios sąlygos yra palankiausios planetų formavimuisi padės mokslininkus atrasti daugiau planetų sistemų, taip pat suteiks žinių apie Žemės ir mūsų Saulės sistemos raidą.