rimvydas valatka

Lietuvoje praeitą šeštadienį, spalio 18-ąją, atsirado dar viena - Darbo - partija. Ar naujų partijų kūrimasis yra užsitęsusi visuomenės branda ar jos negalės požymis? O gal naujų partijų kūrimasis reiškia tradicinių partijų krizę? Naujos partijos atsiranda, radikaliai transformuojantis visuomenei. Taip Lietuvoje atsitiko atgimimo laikotarpiu praeito šimtmečio 10-ame dešimtmetyje. Naujai visuomenei reikia naujų partijų.

Nacionalinio radijo direktorius Rimgaudas Geleževičius ir Lietuvos instituto direktorė Karina Firkavičiūtė pasirašė bendrą projektą dėl ciklo tiesioginių radijo laidų apie Lietuvos įvaizdį. Antradienį (10.21) 11.05 val. tiesioginėje “Rudens studijoje” - pirmoji laida apie šiuolaikinį Lietuvos mitą. Dalyvaus fizikas, rašytojas prof. Kazys Almenas, žurnalistas Rimvydas Valatka ir Lietuvos instituto direktorė K. Firkavičiūtė.

Darbo partiją užvakar įkūręs turtingiausias Seimo narys Viktoras Uspaskichas bei jo bendražygiai įrodinėjo, kad yra geresni už visus iki šiol Lietuvoje dirbusius politikus - esą iki šiol niekas nesugebėjo tarnauti visuomenei, o tik žarstė pažadus. Rusų tautybės politikas V.Uspaskichas, pasirodo, labiausiai žino, ko iš tikrųjų reikia Lietuvai. Jis tikino, kad jo vadovaujama partija iš kitų politinių jėgų išsiskirs sugebėjimu kovoti už Lietuvos žmonių teises.

Kas įvyko šią savaitę? Esminis įvykis - prezidento patarėja nusakė visų piliečių laimės receptą. Šalia tokio atradimo visiškai nereikšminga atrodo Kneseto pirmininko R. Rivlino kalba Seime, V. Adamkaus visagalystė ir socdemų su libdemais spaudos pranešimų karas.

Nauja Leonido Donskio laida “Be pykčio” (LTV) kiek skiriasi nuo įprastų prieštaravimų ir diskusijų laidų, kuriomis pavirtusios beveik visos politinės laidos. Jose laimi tie, kurie gražiausiai apsiputoja ar už kuriuos daugiausiai balsuoja apkvaitusių žiūrovų. Donskis dirba kitaip. Ramiai ir ieškodamas priešingų ideologijų sąlyčio taškų ir priešybių santaros. Kokie rezultatai? Pirmiausia reikia pagirti L. Donskį už tai, ko trūksta kitoms politinėms laidoms.

Rugsėjo 15 d. sveikindamas iš Stokholmo į Kauną atvykusius Europos čempionus - Lietuvos krepšinio rinktinę, Kauno meras Arvydas Garbaravičius teigė: “Kaunas vėl yra Europos krepšinio sostinė”. Ši frazė gal ir nepatiko kai kuriems vilniečiams, bet ji aiškiai nuskambėjo kaip lietuvių pergalės 1939 m. Europos krepšinio čempionate ir 1999 m. Kauno “Žalgirio” pergalės Europos čempionų lygos taurės varžybose aidas.

Su socialdemokratu Vyteniu Andriukaičiu kalbėjomės apie prezidento R. Pakso užsienio politiką, jo patarėjo A. Medalinsko kalbas ir darbus, aistras dėl valdžios pasiskirstymo formuojant užsienio politiką bei darbą Europos Parlamente: “Aš važiavau į Briuselį tam, kad apginčiau Lietuvos interesus”, - sakė “Omni Laikui” Seimo vicepirmininkas.

Visos atostogos yra daugiau mažiau nenormalus dalykas: psichofiziologai net teigia, kad labiausiai mūsų smegenys nusilpsta nedirbdami. Akivaizdu, kad tai ne koks raumuo ar odos atauga. Todėl gal ir gerai, kad mūsų Seimas neatostogauja. Per atostogas gali sugrįžti galvon senas politinę tautos civilizaciją nulemiantis klausimas, kuris pirmiausia turi dominti eilinį Lietuvos pilietį. Tai klausimas, kurį reikia kartoti lyg Dekalogą, nors nuo to akimirksniu nepalengvėja mūsų savijauta.

Pirmadienio (06.23) “Lietuvos ryte” Rimvydas Valatka publikavo kaip visuomet kandų komentarą “Dvejetukininkų vėliava - R. Paksas”. Straipsnis žiauriai teisingas. Apžvalgininkas ironiškai ir tikriausiai jau šiek tiek nusivylęs klausia, kada šalyje labiau rūpės gabiausieji, o ne tie, kurie nesugeba egzaminų išlaikyti. Klausimas būtų banalus, jei tai nebūtų mūsų realybė. Tačiau įdomu, kodėl prezidentas taip elgiasi. Kodėl jis įsivėlė į juokingą istoriją.

Pradėsiu prisipažinimu. Keletą savaičių “Omni Laike” tylėjau it vandens į burną prisėmęs, nes nerimas dėl Europos referendumo baigties buvo didelis. Kad ir kiek gyvenimas mokytų, vis vien niekad negali išvengti pavojaus, kad ir geri norai gali kai kada tik pagadinti košę. Viskam savas laikas. Net konstruktyvios kritikos ketinimų turintys komentarų sumanymai dar neseniai rodėsi žalingi.

Trečiadienį Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) tarybos posėdyje bus renkamas naujasis LRT generalinis direktorius. Į šias pareigas pretenduota penki kandidatai: šiuo metu laikinai einantis LRT vadovo pareigas Kęstutis Petrauskis, "Studijos PRO" direktorius, buvęs Lietuvos televizijos vadovas Saulius Sondeckis, "11 kanalo" direktorius, buvęs Lietuvos televizijos operatorius Zigmas Gružinskas, UAB "Alvora" vadybininkas, filologas Donatas Valančiauskas bei verslininkas Darius Norku...

Pagaliau rinkimų maratonas baigėsi! Vieni kelia šampano taures, kiti - liūdnai šypsosi. Interneto forumuose vieni kitus tebekeikia buvusių kandidatų šalininkai. Tačiau rinkiminės konspiracijos labai lengvai gali virsti prezidentinėmis. Aišku, Valdo Adamkaus gyvenimas konspiratoriams nedėkingas. Tačiau Rolandas Paksas paliko tiek paslaptingų pėdsakų, kad jau dabar galima knygas rašyti! Paminėsiu tik keletą. Nieko atrasti neketinu. Visa tai daug kartų minėta žiniasklaidoje.

Rinkimai baigėsi. Lietuvoje - Trys karaliai ir du prezidentai. Vienas dar du mėnesius, kitas - penkerius metus. Tauta nurimo - atliko savo pareigą. Vieni apsidžiaugė, kiti nuliūdo, treti nusispjovė ir toliau dirba kasdienius darbus. Dabar darbo imsis politikos komentatoriai, žurnalistai, apžvalgininkai, politologai, istorikai, šiaip rašeivos ir per šiuos rinkimus naujai atrastu pavadinimu - “imagologai” - besivadinantys įvaizdžio, viešųjų ryšių ir propagandos specialistai.

Įvyko tai, ką daugelis jautė ir tyliai prognozavo, nors iki paskutinės minutės mėgino atitolinti nemalonias mintis ir tikėti savo visuomenės sveiko proto, minimalios politinės nuovokos ir paprasčiausio savisaugos jausmo likučiais.