Rinkimai baigėsi. Lietuvoje - Trys karaliai ir du prezidentai. Vienas dar du mėnesius, kitas - penkerius metus. Tauta nurimo - atliko savo pareigą. Vieni apsidžiaugė, kiti nuliūdo, treti nusispjovė ir toliau dirba kasdienius darbus.
Dabar darbo imsis politikos komentatoriai, žurnalistai, apžvalgininkai, politologai, istorikai, šiaip rašeivos ir per šiuos rinkimus naujai atrastu pavadinimu - “imagologai” - besivadinantys įvaizdžio, viešųjų ryšių ir propagandos specialistai.
Kiekvienas stengsis pasmailinti plunksną taip, kad skaudžiau už kitus įdurtų prezidentui (kuriam iš dviejų?). Rašiniai ir komentarai pražys juodosiomis, žydrosiomis ir vaivorykštės spalvų technologijomis. Prezidentai bus kaltinami arba ginami. Pasmerkiami arba išteisinami. Iš jų bus juokiamasi arba atsiprašoma. Žodžiu, mėgstantieji paišyti Lietuvos politikos vizijas ir aiškinti, kas yra “tarp eilučių” politikų kalbose, turės daug galimybių pasireikšti.
Tačiau šiandien itin svarbu suprasti, kad šie rašiniai, komentarai, laiškai, straipsniai ir kitų žanrų kūryba yra ne tik įdomi, reikalinga, svarbi, bet ir pavojinga. Ypač po Rolando Pakso pergalės. Prieš pat rinkimus vienoje tiesioginėje televizijos debatų laidoje “Lietuvos ryto” apžvalgininkas ir vienas pirmaujančių Lietuvos politikos komentatorių Rimvydas Valatka pareiškė, jog R. Paksas kaip prezidentas jam naudingesnis tuo, kad bus iš ko šaipytis. Kitas populiarumu neatsiliekantis apžvalgininkas politologas Raimundas Lopata jau po rinkimų pradėjo tikinti, kad Prezidentūros įtaka ir pasitikėjimas šia institucija, ko gero, kris.
Jaučiate ryšį tarp apžvalgininkų minčių? Štai čia ir iškyla pavojus - jeigu didžioji apžvalgininkų dalis tyčiosis, šaipysis, peiks ir kaltins išrinktąjį prezidentą, pasitikėjimas Prezidentūra bei įtaka iš Daukanto aikštės, aišku, kris. Prezidento vardą visuomenės akyse gali sumenkinti ne tik Rolandas Paksas, kaip tikina ir turbūt tikins apžvalgininkai, bet tie patys apžvalgininkai, nepagarbiai atsiliepdami apie R. Pakso asmenybę. Vadinasi, ir apie pačią prezidento instituciją.
Aišku, raginti nepeikti ir “nesikabinėti” prie išrinkto prezidento reikštų raginti nesinaudoti demokratijos garantuojama žodžio laisve. Prezidentas, kaip ir bet kuri kita valstybės institucija, turi būti kritikuojama. Tačiau labai svarbu kiekvienam komentuotojui pasirinkti pakankamai korektišką toną savo rašiniuose ir kalbose. Didesnę žalą Prezidentūrai gali padaryti ne pats prezidentas, kaip jau šiandien tenka girdėti, o netaktiška kritika. Kaip pasaulio bendruomenei gali atrodyti R. Pakso pravardžiavimas “fašistu”? Kaip būtų vertinta Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų antipopulistinė ir antiautoritarinė akcija? Gerai, kad ji nepavyko. Nejau politikos mokslų studentai nesugeba pastebėti, kokią žalą jie daro ne R. Paksui, o valstybei?
Nieko nepadarysi, ne visiems patinka naujasis prezidentas. Jis ir neturi visiems patikti. Tačiau tauta išsirinko ir reikia jos pasirinkimą gerbti. Bet kokios patyčios šiandien kliūna ne kandidatui Rolandui Paksui, o prezidentui Rolandui Paksui. Ne asmeniui, o institucijai. O nepagarbos svoris ir poveikis čia jau visai kitoks. Demokratinėje valstybėje kiekvienas pilietis turi teisę reikšti nuomonę apie prezidentą, tačiau, kai ta nuomonė, o tiksliau, jos raiška, peržengia padorumo ribas, kyla grėsmė ir prezidento moraliniam autoritetui, ir šalies įvaizdžiui. Tad kiekvienam besmailinančiam plunksną reikėtų gerai pagalvoti, kam ir kaip galų gale atsilieps jo skelbiama kritika.