Nauja Leonido Donskio laida “Be pykčio” (LTV) kiek skiriasi nuo įprastų prieštaravimų ir diskusijų laidų, kuriomis pavirtusios beveik visos politinės laidos. Jose laimi tie, kurie gražiausiai apsiputoja ar už kuriuos daugiausiai balsuoja apkvaitusių žiūrovų. Donskis dirba kitaip. Ramiai ir ieškodamas priešingų ideologijų sąlyčio taškų ir priešybių santaros. Kokie rezultatai?
Pirmiausia reikia pagirti L. Donskį už tai, ko trūksta kitoms politinėms laidoms. Visur tarsi iš karto duota, dešinė - kairė, gerieji - blogieji, praeitis - ateitis, ir pan. Diskusijos vyksta dėl kažkokios nūdienos aktualijos, visi išsišneka, pabarsto publikai teisybių bei tiesų ir savimi patenkinti išsiskirsto. O Donskis elgiasi kiek kitaip. Tarkime, daugelis laidų absurdiškomis tampa todėl, kad nesitariama dėl sąvokų, o iš karto einama prie “geras - blogas”, “teisus - neteisus”, nes tai skatina diskusiją ir atrodo kaip tiesos paieškos, - nors kokia čia tiesa, jei ginčininkai apskritai nesuvokia savo pozicijų ir savo atstovaujamų bendresnių interesų, ne vien savo požiūrio ar nuomonės.
Šio antradienio (09.23) laida “Be pykčio” kėlė tą klausimą, kuris apeinamas daugelyje laidų, nes reikalauja bent jau elementaraus išprusimo ir politinės savimonės. Tarkime, ar gyvename ideologijų saulėlydžio metą, ar veikiau šiandien lemia profesionalų kuriami įvaizdžiai? Ar galime kalbėti apie partijų ideologijas ir kiek jos adekvačiai save apsibrėžia ir deklaruoja savo skirtumus?
L. Donskio kalbinami politikai mažumėlę atsiskleidė. Nesierzindami tarpusavyje, nors sėdėjo Justinas Karosas iš socdemų viršūnėlės, Andrius Kubilius - konservatorių vadas, ir Gintaras Steponavičius, vienas liberalų lyderių. Pagundas erzintis sunkiausia buvo įveikti A. Kubiliui, tačiau jis, šlovė lyderiui, susitvardė ir pareiškė (patyliukais tai adresuodamas konservatorių fundamentalistams), kad anksčiau partijos identifikuodavosi pagal savo požiūrį į praeitį, o dabar, Lietuvai stojant į NATO ir ES, ateina kitokios, normalios partinės ir ideologinės identifikacijos metas. Tik greta tos identifikacijos problemos keliauja ir kita - “videopolitikos”, rinkimų technologijų iškelta situacija, kai ne idėjos lemia, o politinės jėgos “pakuotė” reklamoje.
Tai buvo ir G. Steponavičiaus kalbėjime. Jis teigė, kad šiuo metu greičiau jau reiktų kalbėti ne apie vyraujančias ideologijas, o apie nuoseklių idėjų visumą, kuriai atstovauja partija. J. Karosas pripažino, kad ideologija yra vienas dalykas, o realybė - kitas, ir susidūrus su ja partijoms tenka ideologiją koreguoti. Trumpai tariant, išties Donskio iškeltas klausimas - ar turi partijos ideologijas ir kiek jos realiai nulemia jų veiklą, buvo ir priimtas, ir patvirtinta mintis, kad praktiškai artėjama prie ideologijų saulėlydžio. Jos bent jau linkusios mutuoti ir išskysti. Ir partijų lyderiai tą sako gana šviesiai.
Kitas klausimas buvo apie tai, ar Lietuvoje egzistuoja kairiosios ir dešiniosios vertybės. Komentatoriaus (gan sarkastiško) vaidmenį atliekantis Rimvydas Valatka, pasirodydavęs laidos intarpuose, pareiškė, kad per pastarąjį dešimtmetį labiausiai kairuoliška partija pasirodė esą “dešinieji” konservatoriai, kai tuo metu LDDP, turėdama savo gretose daug įtakingų ir turtingų žmonių, nuslydo visai ne į socdeminę pusę. Ir vėlgi - kalbant apie tikrovės ir lozungų santykį, čia dalyvavę politikai turėjo sutikti su ideologijų konvergencija, susipynimu. Ir, tarkime, L. Donskio komentaras, jog kiekviena dešinė svajoja apie gerą kairę, taip ir nebuvo reflektuotas pakankamai. Kairės atstovų praktiškai nesama - ir socialdemokratai, ir konservatoriai lozunguose vartoja panašius vertybinius orientyrus. Pagal su tuo sutikusį G. Steponavičių, išsiskiria partijos ne tiek ideologinėje plotmėje, kur jos suartėja pakankamai, kiek ekonominėje politikoje (praktiškai tai mokesčiai). Beje, pasak šio politiko liberalo, partija tai idėjų laboratorija, ir nėra pririšta prie sustingusių vaizdinių, normali partija turi judėti, keistis, atsakydama į laiko iššūkius.
Vis dėlto už šio kalbėjimo šis bei tas išėjo - įdėmus klausytojas prie TV dėžės galėjo sau tarti - partijų skirtumai išties labiau menami. Jei L. Donskio tikslas buvo parodyti, kad mes priėjome tą ribą, kai reikia iš naujo identifikuotis partijoms - būtent dėl to, kad mes einame į Europą, kur vis dėlto, kad ir konverguojančios, bet kairės ir dešinės politinės skirtys egzistuoja, - tai pavyko. Partijų lyderiai parodė, kad kai jie nedaro “pokazuchos” ir nesipeša ekrane, jie sutaria bemaž dėl visko. Tačiau ar tai yra natūralu?
Ideologijų atsižadama tada, kai nesugebama jomis sekti ar jas kurti. Tada galima paleisti iliuziją, kad partijos veikia “gyvai reaguodamos” į nuolat kintančias realijas. Bet tuomet reiktų paklausti, o į ką reaguoti rinkėjui, kuris nori kairiųjų ar dešiniųjų vertybių. Pasirodo, kad bent iki šiol tai pakankamas blefas.
Ir čia geriausiai derėjo ciniškas, bet tikslus R. Valatkos komentaras už studijos ribų - Lietuvoje yra valdžios partijos, kaip socialliberalai ir liberaldemokratai, ir identifikacijos neturinčios, nesusivokusios kitos partijos, nesudarančios kairės ir dešinės spektro. Kaip baigė R. Valatka - košė žmonių galvose, košė ir politikų galvose.
Na, o laida pavykusi. Taip varyti ir toliau. Jei L. Donskis nori nudirbti tą darbą, kurio nei politikoje, nei žiniasklaidoje dar niekas nesugebėjo padaryti - lai mėgina. Tai svarbu. O tas darbas esminis - susitarti dėl sąvokų. Kol kas kiekviena partija ir kone kiekvienas politikas pagrindines politines sąvokas interpretuoja savaip. Tai ir yra didelės maišaties priežastis. Ar pavyks Leonidui Donskiui “atmaišyti” tą košę, pasakyti niekas negali.
