Visos atostogos yra daugiau mažiau nenormalus dalykas: psichofiziologai net teigia, kad labiausiai mūsų smegenys nusilpsta nedirbdami. Akivaizdu, kad tai ne koks raumuo ar odos atauga. Todėl gal ir gerai, kad mūsų Seimas neatostogauja.
Per atostogas gali sugrįžti galvon senas politinę tautos civilizaciją nulemiantis klausimas, kuris pirmiausia turi dominti eilinį Lietuvos pilietį. Tai klausimas, kurį reikia kartoti lyg Dekalogą, nors nuo to akimirksniu nepalengvėja mūsų savijauta. Jis skamba taip: ar iš tiesų mūsų naujosios liberalios demokratijos šalyje galima viskas, ko įstatymas nedraudžia? Kitais žodžiais, ar iš tiesų kiekvienoje smulkmenoje nereikia, kad kas nors iš valdžios nurodytų ar leistų ką nors privačiai daryti. Kaip kepti kotletus, maudytis, vaikščioti savo miškelyje ar plaukti visų piliečių nuosavybe neabejotinai esančiuose vandenyse?
Manau, kad net per atostogas apsilpusiomis smegenimis nesunkiai suprasime, kad yra visiškai priešingai. Lietuvos valdžiai ir valdininkams net nekyla abejonių, kad galima (ir tik gavus specialų leidimą) tik tai, kas yra įstatymų bei dar dažniau kokių nors biurokratinių institucijų “poįstatyminių” aktų ar instrukcijų leidžiama. Valdžia Lietuvoje vis dar apdovanota tokia dieviška visagalybe, kad į Konstituciją žiūri kaip prie sovietų - ji irgi yra ne piliečių, bet valdžios nuosavybė. Štai kodėl piliečiai ar jų grupės vis dar negali tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, o parlamentarai itin džiaugiasi gausybe priimtų įstatymų. Tuo jie taip pat parodo piliečiams, kad galima tik tai, kas nurodoma įstatyme. Net jeigu įstatymo dvasia akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos nuotaikai. Vieną iš tokių atvejų, liečiančių medžioklės taisyklių ir privačios nuosavybės teisių susikirtimo atvejį, kaip visad šmaikščiai prieš kelias dienas įvertino “Lietuvos ryto” apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Gausybė gamtos, kultūros paveldo ir t.t. saugotojų vis dar yra lyg viešpačiai, kurie kartais pasirodo savo naudai klystantys žmonės.
Žemės grąžinimo ir saugomose teritorijose pasidalytų sklypų istorija šiemet, ko gero, poilsiautojus kaitino labiau nei saulė. Prisimenant seną sovietinių rusų juokautojų posakį, pasakytume, kad dabartinėje Lietuvoje kas ką saugo, tas tą turi. Tai ne naujiena, bet dar vienas priminimas.
Taigi kas skaito mūsų Konstituciją per atostogas. Manyčiau, kad geriausiu jos skaitytoju šią vasarą reikėtų paskelbti premjerą Algirdą Brazauską. Kadangi jis, kitaip nei prezidentas, ne lakūnas, o senas ir žinomas būriuotojas, jo dėmesį per atostogas patraukia tai, kuo paprasti žmonės prie upių ir ežerų gyvena ir kaip su jais elgiasi nuo valdžios apakę, bet Konstitucijai laiko neturintys visų grupių valdininkai. A. Brazausko žygis į Minijos kaimą ir tiesioginė patirtis, ką reiškia valdininkų begalinis noras dalyti leidimus ten, kur veikia neliečiamos konstitucinės piliečių teisės, baigėsi proto pergale: draudimas įplaukti į Miniją buvo labai greitai atšauktas. Galime džiaugtis, kad Konstitucijos dvasia ir sveikas protas nugalėjo. Bet kas gali užtikrinti, kad kitame šalies kampe, prie kito kalno ar upės vėl nepasirodys koks žemės sklypais praturtėjęs saugotojas, pamėgęs leidimų dalybų pasiansą? Ne veltui juokavo “Balticum TV” komentatorius žvejų prieplaukos Klaipėdoje atidarymo proga, kad tenka apgailestauti, jog Vyriausybės vadovas neturėjo laiko pažvejoti nuo naujosios prieplaukos, papuoštos draudžiamaisiais ženklais, skiriamosiomis juostomis ir “Falck Security” samdinių statulomis. Atrodo, kad kiekvienoje smulkmenoje reikia iš pradžių uždrausti, kad pilietinės visuomenės kamikadzės turėtų ką atkovoti.
Pabandykime padiskutuoti apie tai su uosto ir pasienio zonos taisyklių kūrėjais? O gal palaukime kitų atostogų, kai vėl atsiras laiko Konstitucijos skaitiniams.
