Kas įvyko šią savaitę? Esminis įvykis - prezidento patarėja nusakė visų piliečių laimės receptą. Šalia tokio atradimo visiškai nereikšminga atrodo Kneseto pirmininko R. Rivlino kalba Seime, V. Adamkaus visagalystė ir socdemų su libdemais spaudos pranešimų karas.
Kaip terminatoriai Lietuvos biudžetą papildys, arba Socialdemokratų kova su liberaldemokratais
Šią savaitę Algirdas Brazauskas gimtadienio proga iš Rolando Pakso gavo gintaro luitą, o terminatoriai - pasiūlymą susimokėti smurto mokestį. Taip libdemai sumąstė apmokestinti smurto scenas, rodomas filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose ir televizijos laidose.
Iš šio smurto mokesčio tuoj buvo pasišaipyta. "Kas turėtų mokėti tuos mokesčius: terminatorius vaidinantys aktoriai, smurto scenų scenarijų autoriai, televizijos, o gal žiūrovai? Ir kas administruotų tokį mokestį, kurio nėra jokioje pasaulio valstybėje, - gal liberaldemokratai?" - rašė spaudos pranešime Gediminas Kirkilas.
Tačiau argi kam tai rūpi - libdemai seniai įsijautė į Motinos Teresės vaidmenį: visus saugo ir globoja spaudos pranešimais. Jei tik kam blogai, tuoj libdukai susirūpina. Tik yra vienas esminis skirtumas - Motina Teresė pati eidavo pas vargšus ir kaip nors bandydavo jiems padėti, o libdukai - jei pamato vargšą, nubėga prie kompiuterio ir parašo spaudos pranešimą, kuriame išdėsto susirūpinimą to vargšo sunkia padėtimi. Ir niekam nesvarbu, kad nuo pranešimų spaudai vargšui nė kiek nepalengvėja, nes niekam - o pirmiausia libdukams - ir nereikia, kad kas nors pasikeistų. Juk pagalvokime, kokius pareiškimus galėtų rašyti, jei visokių nelaimėlių padėtis pagerėtų? Kuo tada reikėtų susirūpinti?
Atrodo, kad ir kitų partijų saviveikla iš žiemos miego pažadino ilgai snaudusį socialdemokratijos meškiną. Jį suerzino liberalcentristų lyderio Artūro Zuoko pareiškimas, kad po rinkimų jų sąjunga gali jungtis ne tik su konservatoriais, bet ir su socialliberalais. Esą Zuokas skaldo poziciją. Nors ta pozicija jau seniai suskaldyta. Todėl socdemai ir bijo, kad prieš rinkimus soclibai nepaliktų jų ant ledo ir nepasitrauktų iš koalicijos. Soclibams būtų labai puiku: visas bėdas galėtų suversti socdemams. Tuomet socdemų draugystė su prezidentine partija išlįstų per gerklę: juk su ja turėtų kurti naują koaliciją.
Kaip kalbama politikos kuluaruose, kai kurie libdemai taip nori valdžios, kad jiems net ausys pradeda linkti, kai prabylama apie tokį scenarijų. Vargu ar tokių valdžios ištroškusių libdemų nori socdemai - juk kartu nugarmėtų į bedugnę greičiau nei “Titanikas”. Tad ar jau antrą savaitę besitęsiantis spaudos pranešimų karas nėra socdemų ženklas, kad apie jokias valdžias dabar libdemai net nesvajotų?
Laimės formulė iš Prezidentūros ir V. Adamkaus visagalystė
Pirmadienį prezidentui Rolandui Paksui ir jo patarėjams pritrūko plaktuko: Joniškyje sodindamas medelį neturėjo kuo įkalti jį prilaikančio kuolo. Teko Sigučiui Jačėnui su akmeniu mojuoti. Bet, atrodo, prezidento patarėjams ne tik plaktukų trūksta. Štai Dalia Kutraitė-Giedraitienė išrado laimės formulę: “Laimingiausi yra piliečiai tos valstybės, kurios interesai sutampa su valstybės vadovo interesais”. Kuo greičiau pasakykite man Pakso interesus, kad savuosius su jo galėčiau suderinti, gal tuomet pasieksiu reikiamą laimės lygį!
Kol kas tų interesų nežinau, tai ir neaišku, kaip čia dabar man derintis. Gal geriau žino Rusijos ambasados darbuotojas, kuris, kaip rašo Rimvydas Valatka, pasiūlė mūsų prezidento lūpomis pareikšti, kad Lietuvoje nebus NATO karinių bazių. Tiesa, iš Kaukazo nelaisvės besivaduojančiam prezidentui (beje, per jo vizit1 Gruzijoje žurnalistai surado kažkokį Paksadzę, kuris šventai tikino, kad jo gilios šaknys siekia mūsų Pakso giminę) vienas kanalas aiškiai parodė, kas Lietuvoje yra tikrasis prezidentas: omenyje turiu žinią, esą Valdas Adamkus trukdo R. Paksui susitikti su George’u W. Bushu. Štai koks galingas pasirodo esąs Adamkus - nori leidžia Paksui susitikti su Bushu, nori - neleidžia. Gera būti Adamkumi - juo būdamas viską gali.
Šiaip ar taip, “pijaro” požiūriu prezidentui R. Paksui tai nenaudinga: taigi jis skelbėsi esąs kietas riešutėlis, o dabar išeina, kad minkštų rankų politikos gerbėjas V. Adamkus tokius riešutėlius gliaudo kaip saulėgrąžas. Be to, tokie “skundimaisi” labai jau primena senąjį R. Paksą - vyrą su ašara akyje. Dar būdamas premjeras jis vis skundėsi, kad visi aplinkui rezga sąmokslus. Kuo viskas pasibaigė, prisimenam gerai. Tiesa, kai kuriems patarėjams tai nė motais - Alvydas Medalinskas jau pradėjo R. Pakso skandinimo kampaniją, vis primindamas, kad prezidentui esą trukdo “priešai”.
Lietuva ir Izraelis - kada pažvelgsime į ateitį?
Lietuviai mėgsta piktintis - bloga valdžia, kvaila žmona, blogais politikais. Dabar į šią eilę įrašyti ir žydai. Izraelio parlamento (Kneseto) primininko Reuveno Rivlino pasakyta kalba Seime sukėlė šventą tautiečių pasipiktino bangą: kaip taip galima kalbėti, kiek galime jausti kaltę už kažkokias senas kažkieno padarytas nuodėmes. Skaičiau kelis kartus Rivlino kalbą ir man susidarė įspūdis, kad jis daugiau žiūrėjo ne į praeitį, kurioje pasiklydo garbūs komentatoriai, bet į ateitį: kaip bendrausime toliau, lietuviai? Mano galva, R. Rivlinas Lietuvą mato jau Europos Sąjungoje. Žinia, Izraelio santykiai su ES kartais būna komplikuoti. Tad jiems reikia sąjungininkų, kurie jiems padėtų. Apie tai jis užsiminė savo kalboje. Rivlinas pasiūlė naują bendravimo modelį: remkite mūsų poziciją ES. Galbūt daugeliui pasiūlytos išeities pozicijos nepatinka, tačiau tam ir reikia tartis bei derėtis. Niekas niekam veltui neduoda.
Tad man keista, kad į šį Rivlino kalbos aspektą nebuvo atsižvelgta. Gal mes taip jau bijom ateities, kad geriau pro rožinius akinius stebeilytis į praeitį. Ir dar vienas dalykas - kol mes patys aiškiai nesuvoksime holokausto reikšmės, tol Izraelis apie tai mums galės priminti.
Beje, kol tauta piktinasi, jos politikai dejuoja: štai Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas per radiją apgailestavo, kad R. Rivlino vizitas Lietuvoje, deja, neprisidėjo prie dvišalių santykių gerinimo.
Jei jau taip, tai aš irgi apgailestauju, kad pagal D. Kutraitės receptą taip ir nepasiekiau reikiamo laimės lygio (nors tikrai visą savaitę nuoširdžiai stengiausi skaitydamas Prezidentūros siunčiamus spaudos pranešimus), negavau jokios kompensacijos, kad jau kokius 15 metų spoksau trečiarūšius smurtą propaguojančius filmus ir negaliu niekam nieko sutrukdyti.
