Įvyko tai, ką daugelis jautė ir tyliai prognozavo, nors iki paskutinės minutės mėgino atitolinti nemalonias mintis ir tikėti savo visuomenės sveiko proto, minimalios politinės nuovokos ir paprasčiausio savisaugos jausmo likučiais.
Matant, kaip vyko šie rinkimai, o ypač visas padorumo ribas peržengusi ir į atvirą panieką civilizuoto elgesio normoms bei cinizmą nusiritusi Rolando Pakso komandos rinkiminė agitacija, nenumaldomai aiškėjo elementari politinio gyvenimo tiesa - brutalioje, jokių moralės ir padorumo normų bei garbės kodekso nepripažįstančioje politikoje (t.y. grubioje valdžios ėmimo mechanikoje) nebelieka vietos nei idėjų kovai, nei garbingai diskusijai.
Vietoj jų į darbą buvo paleisti metodai, prieš kuriuos į protą ir garbingą elgesį apeliuojanti politika visada bus bejėgė. Tokio agresyvaus ir ciniško melo, besiribojančio su gebelsiška propaganda (tikint, jog tūkstantį kartų pakartotas melas virsta tiesa), tokių atakų, tiesiai nutaikytų į žemiausius minios instinktus ir labiausiai socialinės bei ekonominės depresijos paliestų visuomenės sluoksnių (o sykiu ir menkiausio išsilavinimo bei žemiausios politinės kultūros žmonių) sąmonę, man neteko matyti nuo Aleksandro Nevzorovo filmo “Mūsiškiai”. Bent jau mano kartos žmonės turbūt neužmiršo šito opuso, atvirai išsityčiojusio iš Lietuvos tragedijos ir apkaltinusio pačias 1991 metų sausio 13-osios aukas dėl savo žūties. Sociopatišką Nevzorovo asmenybę ir įvairiomis patologijomis dvelkiantį jo filmą aš prisiminiau tik dėl termino, kuriuo Laisvosios Europos radijo rusiškosios tarnybos žurnalistai apibūdino jį - telefašizmas. Grubaus smegenų plovimo vaizdų inžinerija ir agresyvaus kalimo į galvą, kad tiesa yra tik tai, ką sako kalbėtojas ar rodo rodytojas, geriau ir nepavadinsi. Deja, mes ką tik patyrėme patį tikriausią telefašizmo ir brutalaus pasityčiojimo iš vakarietiškų vertybių proveržį Lietuvoje.
Jau dabar iš to, kas įvyko (o dar svarbiau - kaip vyko), galima padaryti keletą paprastų išvadų:
1. Neverta šaipytis iš Baltarusijos ir ją ištikusią tragediją aiškinti vien žema visuomenės politine kultūra ar tarybinės liaudies mentaliteto gajumu. Deja, ką tik paaiškėjo, kad mūsų politinė kultūra mažai kuo skiriasi nuo Rytų kaimynų, tad neverta naiviai įtikėti savo pranašumu ir didesniu vakarietiškumu. Lietuvos pilietinės visuomenės užuomazgos ką tik skaudžiai pralaimėjo tarybinei liaudžiai. Taip, mes turime į Vakarus orientuotą, bet šalies mastu izoliuotą ir gan menkai institucionalizuotą intelektualinę kultūrą. Bet jos vaidmuo mūsų fragmentuotoje ir vis labiau aižėjančioje visuomenėje yra daugiau nei minimalus. Lygiai kaip prie nulio priartėjo ir mūsų šviesuomenės moralinis autoritetas šalyje.
2. Didžioji Lietuvos visuomenės dalis yra absoliučiai neatspari politinėms manipuliacijoms. Žemas politinės kultūros lygis ir jokios nuovokos neturėjimas, kokios yra šalies prezidento galios bei funkcijos, leidžia laimėti rinkėjų balsus paprasčiausiai sakant jiems tą, ką jie nori girdėti, ir dar apdalijant juos dovanomis. Na, o mūsų neatsparumas manipuliacijoms yra gera žinia didžiajai Rytų kaimynei. Lietuvą destabilizuoti ir jos politinę - o ilgainiui gal ir civilizacinę - orientaciją pakeisti yra ne tik įmanoma, bet, ko gero, ir lengviau, nei daugelis manė.
3. Mes neturime tikros politinės kairės, ką jau kalbėti apie kairiąsias vertybes. Lietuvos politinės kairės ištikimybė socialdemokratinėms vertybės tėra apgailėtina fikcija. Bet kurioje Vakarų Europos šalyje socialdemokratai savo elektoratą vestų į gatves ir pirmieji stotų piestu prieš nacių simboliką naudojantį kandidatą į prezidentus. Lietuvoje dalis kairiųjų atvirai parėmė tokį kandidatą, o pati įtakingiausia ir geriausiai organizuota kairioji partija sužaidė dvigubą partiją, deklaruodama savo palankumą Valdui Adamkui ir kartu tyliai palaimindama Pakso kelią į pergalę. Tik liūdesys tegalėjo apimti girdint, kaip rimtu politiku save laikantis Vytenis Andriukaitis visiškai rimtai samprotavo apie daugmaž vienodas Adamkaus ir Pakso klaidas bei nuodėmes, dėl kurių socialdemokratų paramos esą gali susilaukti tik efektyvesnė Adamkaus užsienio politika ir didesnė jo patirtis. Ką gi, turint šitokio lygio ir moralės politinę kairę, mes tikrai nesame apsaugoti nuo autokratijos įsigalėjimo pavojaus.
4. Prisimenant genialų Michailo Romo dokumentinį filmą apie ruduosius ir (jų stulbinantį, kone morfologinį panašumą į raudonuosius), būtų galima visą vadinamąjį Rolando Pakso fenomeną apibūdinti kaip paprastą paksizmą. Nieko ypatingo čia nėra - viso labo tik meistriškai sumodeliuota partija, kuriai reikėjo didelių pinigų, profesionalių vaizdakalių ir propagandos meistrų (čia jau maniera ir klasė iškart išduoda autorystę - lietuviai tokios propagandos daryti nemoka ir turbūt niekada neišmoks), taip pat ir vietinių revanšistų bei cinikų kohortos. Paksizmas yra ne tik politinis eklektizmas, kaip teigia Rimvydas Valatka. Tai ir apskritai politinių pažiūrų neturėjimas, ir bet kokios rišlios pasaulėžiūros atmetimas, ir politinės kovos metodų išvadavimas nuo bet kokių moralinių varžtų, o svarbiausia - efektyvus naudojimas to, ką amerikiečių rašytojas Alanas Harringtonas yra pavadinęs mobilia tiesa. Tiesa yra tai, kas tarnauja mano interesams. Jei mano interesai nekinta, bet jų patenkinimui man būtina sau svetimas ir gal net nelabai suvokiamas frazes bei įvaizdžius paversti tikru ir kitus įtikinančiu dalyku, šiandien jie gali virsti didžiąja mano gyvenimo tiesa, kurią aš priimsiu ir teigsiu visais savo asmenybės registrais. Rytoj didžiąja mano gyvenimo tiesa gali virsti visai kiti dalykai, kuriuos senamadiški naivuoliai vadina politinėmis ideologijomis ir pažiūromis.
Tad prieš mus - paprastas paksizmas. Netikiu, kad Paksas įstums Lietuvą į diktatūrą - tam jis neturi nei galių, nei ryžto. O ir Lietuva, kad ir kokios būtų jos problemos bei deformacijos, jam niekada neleis šito padaryti. Tik liūdna, kad tokiais metodais Lietuvoje galima pelnyti rinkėjų palankumą ir tapti šalies prezidentu.
