Pradėsiu prisipažinimu. Keletą savaičių “Omni Laike” tylėjau it vandens į burną prisėmęs, nes nerimas dėl Europos referendumo baigties buvo didelis. Kad ir kiek gyvenimas mokytų, vis vien niekad negali išvengti pavojaus, kad ir geri norai gali kai kada tik pagadinti košę. Viskam savas laikas.
Net konstruktyvios kritikos ketinimų turintys komentarų sumanymai dar neseniai rodėsi žalingi. Juk Lietuvos politikai ir jų šešėlyje prisiglaudę apžvalgininkai darbavosi Europos Sąjungos labui pagal savo išmanymą ir išgales, o jų ryšininkai su visuomene tikrino savo profesionalumą. Retas kuris stojimo į Europos Sąjungą šalininkas pasirengimo referendumui finišo tiesiojoje galėjo imtis ridenti statines ant agitatorių ar įvaizdininkų plakatų. “Būkime europiečiai!” - net euroskeptikui negalėjo kelti pykčio, nes tada būtų likusi vienintelė alternatyva - būti azijatais.
Toliausiai konstruktyvios kritikos linkme nuėjo Rimvydas Valatka, kurio tikrai nepavadinsi Europos priešininku. Jis prieš kelias savaites savo pirmadieninėje skiltyje pažymėjo, kad vienpusiškas agitavimo būdo pasirinkimas - žadėti viską, ko tiktai nepatenkintieji nori, yra slidus dalykas. Bandyti įtikinti paprastą liaudį, kad Europos Sąjunga yra tiesiog debesis, iš kurio naujiesiems sąjungininkams pliupte prapliups pinigų lietus, yra desperatiškas, bet neatsakingas judesys.
Būti europiečiu, mąstyti europietiškomis kategorijomis ir tikėti piniginės loterijos miražais yra visiškai priešingi dalykai. Šiandien jau galime pasakyti - nepaisant dalyvavimo referendume, balsavimo “už” ar “prieš” motyvų gilesnio nežinojimo, - kad nuo Rolando Pakso rinkiminės kampanijos scenarijaus nukopijuoto maksimalaus žadėjimo priemonė yra lyg beisbolo lazda, t.y. su dviem nevienodos masės galais. Nors šiandien niekas nežino, kiek apskritai per pilvo poreikių tenkinimo retoriką pavyko privilioti iki tol neapsisprendusių Lietuvos piliečių, tačiau akivaizdu, kad eurais visų pirma naudosis ne tik jų stingantys ir geidžiantys, bet dar ir išsilavinę bei gebantys sunkiai, greitai ir išradingai dirbti žmonės. Greičiau beisbolo lazdos storgaliu mums grės masinis nusivylimas dėl menko pinigų lietaus iš prižadėtojo didelio debesio.
Šeštadienio gamtos atokaita ir liaudies pilietinis pasyvumas padiktavo dar vieną mintį dėl europietiško kalbinimo retorikos, kurią per praėjusią prezidento rinkimų kampaniją naudojo ne viena kandidato komanda, bet ypač uoliai - laimėtojo. Tai valdžios keiksnojimas, žadant ją padaryti geresne, patikimesne ir mažiau nuo paprastų žmonių gyvenimo reikalų nutolusia liaudies tarnų kuopa. Kaip rodo tyrimai, Lietuvos žmonių politinės nuotaikos ir pasitikėjimo valdžia lygio pažadukai nepakeitė. Laikantis klasiškai primityvaus ryšininkų su visuomene požiūrio - beatodairiškai žadėti viską, ko minia nori - būtų reikėję įjungti ir šį armonikos registrą. “Būkim europiečiai!” - tada pirmiausiai būtų turėję reikšti mintį, kad nėra kito būdo priversti mūsų valdžias virsti visuomenės tarnais tarnautojais.
Nėra kito būdo priversti valdžią gerbti savo piliečius, kaip tik sąmoningai gvieštis Vakarų demokratijos patirties, mokytis iš britų ar prancūzų pilietinių sąjūdžių per šimtmetį puoselėtos santykio su savo rinkta valdžia tradicijos, savintis įstatymų normas savai biurokratijai ir jos klapčiukams pažaboti. Šios agitacinės retorikos triuko politinio elito diriguojama ir finansuojama kampanija, žinoma, negalėjo panaudoti. Tačiau argi negalime tarti, kad neatmestina galimybė, jog tokia europėjimo mintis glūdėjo ir glūdi jei ne viešoje mūsų žmonių sąmonėje, tai bent jau pasąmonėje. Tada galėtume dar nuoširdžiau pasidžiaugti, kad, nepaisant viso įvaizdininkų vaizduotės ribotumo, mes galime būti tuo, kuo, kad ir pamažu, sąmoningai stengiamės būti.
