mafija

Remigijaus Daškevičiaus-Daškės žūtis Vilniuje 2001-ųjų lapkričio pabaigoje sukėlė didelį rezonansą – tikriausiai tokio nebūta nė po vieno iš daugelio iki šiol įvykdytų kriminalinio pasaulio autoritetų nužudymų. Nepraėjus nė parai, visų Vilniaus ir Kauno operatyvinių grupių nariai pradėjo masinę R. Daškevičiaus aplinkos žmonių sulaikymo operaciją. Daugeliui ji visgi buvo netikėta.

Maždaug tuo pat metu kaip ir Sigitas Gaidjurgis savo gaują Klaipėdoje subūrė Aleksandras Sonas. Panašiu metu abu buvo ir sulaikyti. Vis dėlto jų nusikaltimų mastai gerokai skiriasi. Korėjietis Aleksandras Sonas gimė Kazachstane, toli nuo jūros, tačiau likimo vingiai jį atvedė į tuometinį Leningradą. Čia perspektyvus jaunasis boksininkas baigė jūreivystės mokyklą ir gavo paskyrimą į Klaipėdą.

Nuo pat savo gyvavimo pradžios Panevėžio „tulpiniai“ ne tik nesiskaitė su aplinkiniais – jie negailėjo ir savų. Tuo metu, kai „šmikiniai“ buvo sodinami už grotų, „tulpiniai“ klestelėjo. Pirmiausia jie sugebėjo uždirbti iš kontrabandos. Sienos tada buvo bemaž nesaugomos, tad iš Lietuvos keliavo spalvotieji metalai, o į Lietuvą – didžiuliai furgonai alkoholio. Pelnas buvo neapsakomas. Dalį jo „tulpiniai“ panaudojo prasidėjusiai privatizacijai.

2001-ųjų lapkričio 24-ąją nužudžius Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą ir Daškinių lyderį 33 metų Remigijų Daškevičių, Lietuvoje kilo dar nebūtas rezonansas – tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio nepriklausomoje Lietuvoje įvykdytų nužudymų. Yra duomenų, kad paskutinę savo gyvenimo dieną, maždaug vidurdienį, R. Daškevičius nuvyko su keliais bičiuliais ir merginomis į netoliese Grigiškių, Stirniuose, esantį prašmatnų viešbutį su pirtimi.

Grįžęs iš kelionių Sigitas Gaidjurgis vaidino neturtingą verslininką: važinėjo „Žiguliu“, vaikščiojo nudrengtais rūbais, stengėsi niekuo neišsiskirti iš minios. 1995 metų rugpjūčio 24-ąją, apie 19 valandą, Klaipėdos policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūnai ir „Aro“ vyrai apsupo vieną iš Minijos gatvėje esančių garažų. Gana tvirtos durys nepasidavė, todėl garažo vidun buvo patekta per stogą.

Prieš mirtį Remigijų Daškevičių-Daškę supo visi senų laikų Kauno Žaliakalnio treniruoklių salių lankytojai, nuo sovietinių laikų rūsiuose „pumpavę“ raumenis. Kai kurie – nemenkai pasiekę įvairiose sporto šakose. Visiems jiems ne kartą buvo tekę aiškintis santykius su konkurentais iš Vilijampolės. Bet, kaip sakė buvę Daškės draugai, įdomiausia tai, kad kalėjimuose niekas iš jų nebuvo spėjęs pabūti.

Specifiniai panevėžio reketininkų bruožai buvo atvirumas, cinizmas, žiaurumas, nesiskaitymas su aukomis, atsargumo nepaisymas. Iš pradžių apie Kavioro grupuotę žinojo tik operatyvininkai ir tie pradedantys kooperatininkai, kuriuos pasiekdavo reikalavimas mokėti duoklę. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Artimiausiu Kavioro pagalbininku ir bendražygiu buvo laikomas Psichas – Vitalijus Tuzovas. Įtaka ir autoritetu Kavioras nesidalino su niekuo. Netgi artimiausius sėbrus jis laikė prispaudęs.

2000-aisiais Kauno kriminalinio pasaulio veikėjų išvaizda jau buvo pakitusi iš esmės. Jie visiškai nebepriminė ankstesniais dešimtmečiais karaliavusių bjaurios išvaizdos tipų, kurie prieš aplinkinius jautėsi gerokai pranašesni savo parudavusiais nuo čefyro dantimis, specialiomis tatuiruotėmis, „zonos“ žargonu ir griežtomis tame pasaulyje privalomomis taisyklėmis arba „paniatkėmis“. Naujojo tūkstantmečio kriminaliniai lyderiai, o ypač Remigijus Daškevičius-Daškė ir artimiausi jo aplinkos žmonės,...

Ne vienos nusikalstamos gaujos vadeiva Klaipėdoje nuolat taikydavosi į vienvaldžio nusikaltėlių lyderio sostą, užimamą Sigito Gaidjurgio, tačiau nė vienam jo įveikti nepavyko. S. Gaidjurgio vietą užimti taikėsi ir Darius Šernius-Darėnas (g. 1967 m.). Jis, vienas iš karštakošiškiausių S. Gaidjurgio gaujos „torpedų“, konfliktuoti su vadeiva pradėjo dar 1993 metais.

„Tulpiniai“ – viena žiauriausių Lietuvoje banditų grupuočių. Pasibaigus „tulpinių“ teismams, galima teigti, kad atpildo valanda Panevėžio nusikaltėliams atėjo. „Akistatos“ archyve aprašyti kruvini „tulpinių“ darbeliai. „Tulpinių“ gaujos vadeivos susodinti už grotų iki gyvenimo pabaigos, o buvusių jų parankinių jau ir kaulai baigia supūti. Mat vadeivos, bijodami net savo šešėlio, šaudė visus, kurie žinojo apie jų juodus darbus. Nepasigailėjo net savo giminaičių.

Panevėžys nuo kitų Lietuvos miestų visuomet skyrėsi viena su kita kovojančių organizuotų nusikalstamų grupuočių gausa. Ar prisimenate, kaip XXI amžiaus išvakarėse buvo vadinamas Panevėžys? „Čikaga prie Nevėžio“. Šis miestas buvo tiesiog suraižytas korupcijos, intrigų, žmogžudysčių randais. Policija čia dirbo tuščiomis apsukomis. Miestas nedidelis, todėl visi vienas kitą pažinojo. O ir į banditų gaujas jungėsi viename mikrorajone užaugę ir vienas kitą pažįstantys vyrukai.

Remigijui Daškevičiui-Daškei sugrįžus iš kalėjimo, 1995-ųjų vasarą Henriko Daktaro valdžia buvo beribė ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Daugelis buvusių Daškės draugų per kelerius metus buvo įkūrę savo gaujas, įsitraukę į kitas grupuotes, kai kas net prisišlieję prie ilgus metus konkurentais laikytų Vilijampolės Daktarų. Būdamas Pravieniškių kolonijoje R. Daškevičius praleido ir pelningiausiu tarp miesto banditų laikytą privatizavimą.

Šokiruojantis, bauginantis ir grėsmingas tarptautinių cigarečių kontrabandininkų Meka tapęs Kaliningradas dešimtojo dešimtmečio pabaigoje veržliems kauniečiams atrodė įkvepiantis – nebent jie ne laiku būtų pasipainioję kulkos kelyje. 1998–2000 metais Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė ir jo dešiniąja ranka laikytas Rolandas Dromantas-Ilgas sėkmingai įsitvirtino šiame Rusijos mieste, kur verslas ir mafija glaudžiai tarpusavyje persipinę.

Per 1993-iųjų pavasarį uostamiestyje prasidėjusį karą tarp gaujų po velėna amžiams atgulė dvi dešimtys jaunų vyrų. Dar keli papuolė už grotų. Mirties neišvengė ir artimas Sigito Gaidjurgio bendražygis. Tiesa, jį nužudyti pavyko ne iš pirmo karto.  Cibulia neišgyveno 1993-iųjų balandžio pabaigoje buvo pasikėsinta į Sigitui Gaidjurgiui artimą Romualdą Norvaišą (g. 1962 m.), pravarde Cibulia.

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje Remigijus Daškevičius atsidūrė už grotų. Nors žinomas mafijos šulas į kalėjimą pateko dėl „prestižinio“ nusikaltimo, tačiau tai jam ramaus gyvenimo zonoje negarantavo. R. Daškevičiui teko kovoti dėl vietos po saule. Sykį jis buvo taip sužalotas, kad net atsidūrė ligoninėje, tačiau grįžęs iš jos, Daškė jau buvo užsitarnavęs autoritetą ir pradėjo įvedinėti savo tvarką. Dvikova su „zonos“ lyderiais „Zona“ – ne laisvė, ten kiti įstatymai.

Vaizdas 1990-ųjų pradžioje daugeliui Lietuvoje atrodė gana niūrus, kai kada netgi baugus. Viską lėmė pernelyg didelis skirtumas tarp labai vargstančiųjų ir turtingųjų. Kaune atsirado pirmieji privačių namų kvartalai, kuriuose įsikūrė verslininkai, o prieš juos masines atakas pradėję jaunieji reketininkai persėdo į raudonos spalvos „Žigulių“ devintukus veidrodiniais langais.

1989 metai pasižymėjo tolesniu Kauno kriminalinių grupuočių veiklos plitimu, padidėjusiu banditų įžūlumu ir augančiu jų veiklos meistriškumu. Tuo metu viešose vietose Kauno valdovais jautęsi nusikaltėliai šiurkščiais veiksmais siekė įbauginti visuomenę.

Klaipėdoje nusikalstama Gaidjurginių grupuotė nuolat „auginosi raumenis“ pritraukdami į gaują naujus narius. Plėtė savo veiklą užsiimdami reketu ar atviru plėšikavimu. Kadangi daugelis nukentėjusių patys buvo įsivėlę į nešvarias machinacijas, skųstis teisėsaugininkams vengė. Jie ieškojo kitų mieste veikusių gaujų užtarimo, tačiau Sigitas Gaidjurgis siekė panaudoti ir jas.

Kauniečių pamėgtas Ąžuolyno parkas sovietmečiu buvo tapęs nusikaltėlių konfliktų arena. Gaujų karai Ąžuolyne tais laikais jau mažai ką stebino. Maždaug 1985–1986 metais banditų susirėmimai Kaune kildavo dėl daugybės priežasčių. Tačiau dažniausiai kumščių kietumą jauni kauniečiai iš įnirtingai konkuruojančių miesto gaujų išbandydavo dėl įtakos sferų dalybų arba dėl jaunosios ir vyresnės kartos nusikaltėlių konfliktų.

2001-ųjų lapkričio 24-ąją, šeštadienį, nužudžius Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą ir Daškinių lyderį 33 metų Remigijų Daškevičių, Lietuvoje kilo dar nebūtas rezonansas. Tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio nepriklausomoje Lietuvoje įvykdytų nužudymų. Apie tai plačiai rašė kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ žurnalistas bei knygų apie Lietuvos mafiją autorius Dailius Dargis.

2001-ųjų lapkričio 24-ąją, šeštadienį, nužudžius Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą ir Daškinių lyderį 33 metų Remigijų Daškevičių, Lietuvoje kilo dar nebūtas rezonansas. Tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio nepriklausomoje Lietuvoje įvykdytų nužudymų. Apie tai plačiai rašė kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ žurnalistas bei knygų apie Lietuvos mafiją autorius Dailius Dargis.

Ši kriminalinė istorija sugrąžina skaitytojus beveik 30-čia metų atgal. Į 1995 ir 1996 metus, kai „tulpiniai“ aktyviai stengėsi atsikratyti konkurentų, savo rankose laikiusių kontrabandos kanalus ir disponavusių didelėmis pinigų sumomis. Jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus pradžioje banditai žudė gana triukšmingai, viešose vietose, tačiau vėliau ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo nepalikdami pėdsakų.

Vieną 1998-ųjų gegužės vakarą Klaipėdoje buvo pasikėsinta į žinomo verslininko Pauliaus M. (vardas pakeistas – aut. past.) gyvybę. Užpuolikų nesustabdė net tai, kad verslininkas gyvena visiškai netoli prokuratūros pastato. Šis išpuolis aprašytas kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose. Pateikiame šio incidento trumpą apžvalgą. Tykojo prie namų Tą vakarą maisto produktais prekiaujančios bendrovės komercijos direktorius savuoju „Mercedes“ įvažiavo į kiemą.

Italijos teismas trečiadienį skyrė Neapolio mafijos grupuotės „Camorra“ bosę Mariai Licciardi, kuri yra viena iš nedaugelio moterų, vadovaujančių mafijos klanui, beveik 13 metų laisvės atėmimo bausmę, pranešė žiniasklaida.   71-erių M. Licciardi, dėl smulkaus kūno sudėjimo praminta „La Piccoletta“ („Mažyle“), 2021-ųjų rugpjūtį buvo suimta, kai mėgino nuskristi į Ispaniją, veikiausiai norėdama aplankyti savo dukterį.

Šiandien puikiai žinoma aktorė Justina Nemanytė neslepia – jei kas būtų anksčiau pasakęs, kad ir ji pati vaidins serialuose, kuriuose pagrindinius vaidmenis atlieka žinomiausi Lietuvos veidai, ji tuo tikrai nebūtų patikėjusi. Tačiau šiandien kaip lygiavertę aktorę, šalia jų matome ir Justiną. O serialas „Prakeikti“, kurio 5-ojo sezono premjerą TV3 žiūrovai išvys jau šį vakarą, į jos gyvenimą atvedė net mylimąjį.

Nors 1998-ieji jau buvo tas pereinamasis laikotarpis į ramesnį gyvenimą Lietuvoje, bet pavieniai grubūs išpuoliai vis sujaukdavo pamažu rimstančią tvarką. Šiame kontekste itin išsiskyrė Panevėžio miestas. Apie sprogdinimus šiame mieste plačiai rašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“. Viename 1998-ųjų šio laikraščio numeryje aprašomi šie neramūs laikai, kai nusikaltėliai vis suvedinėdavo sąskaitas pasitelkdami sprogstamuosius užtaisus.

Prieš daugiau kaip 20 metų Pasvalio regione buvo susibūrusi „Pelėsių“ grupuotė. Jos „žygiai“ išsiskyrė ne tik įvairiais nusikaltimais, bet ir vienu drąsiu „pomėgiu“. „Pelėsių“ grupuotės nariai išgarsėjo tuo, kad mėgo „deginti“ (savaime suprantama netiesiogine prasme) išgėrusius policijos pareigūnus, rašoma kriminalinių naujienų laikraštyje „Akistata“. Štai, pavyzdžiui, 1996-ųjų lapkričio 3 d. prie Pasvalio autobusų stoties du piliečiai – Fantomas ir Pelėsis – sulaikė kitus du piliečius – Biržų ...

Praėjusio šimtmečio pabaigoje vienu įtakingiausių Šiaurės Lietuvoje laikytam šešėlinio pasaulio atstovų laikytam Vladui Baranauskui (pravarde – Baranis) šiandien jau 65 metai. Nors daug šio asmens biografijos kriminalinių įrašų jau seniai praeityje, bet net ir sulaukęs solidaus amžiaus Šiaulių „princas“ iki šiol mindžioja teismo slenkstį. Paskutinį kartą bausmės jis sulaukė 2017-siais už cigarečių kontrabandą ir bandymą papirkti pareigūnus.

Policija aptiko slaptą bunkerį Sicilijos mafijos boso bute po to, kai jis buvo areštuotas po 30 metų slapstymosi. Matteo Messina Denaro buvo vienas ieškomiausių Italijos mafijos bosų. Sicilijos Cosa Nostra nusikalstamo sindikato donas buvo suimtas salos sostinėje Palerme ir kaltinamas dešimtimis žmogžudysčių. 60-metis buvo sulaikytas privačioje sveikatos klinikoje, kur jis turėjo būti gydomas dėl įtariamos vėžio diagnozės.

Po 30-ies metų Italijos pareigūnai suėmė ieškomiausią mafijos bosą. Jis net tris dešimtmečius slapstėsi savo gimtojoje Sicilijoje. Pareigūnams šįryt jį pavyko sučiupti sanatorijoje, kurioje ir gydėsi mafijos vadeiva. Palerme, Sicilijoje, policijos pareigūnai į automobilį veda net 30 metų ieškotą Italijos mafijos bosą Matteo Messina Denaro. Net tris dešimtmečius jis slapstėsi gimtojoje Sicilijoje. O šįryt saloje įsikūrusioje sanatorijoje pareigūnams pagaliau pavyko jį sučiupti.

Italų kovos su mafija policija pirmadienį suėmė Sicilijos mafijos bosą Matteo Messina Denaro, ir užbaigė 30 metų trukusią ieškomiausio bėglio Italijoje medžioklę. 60-metis M. Messina Denaro buvo vienas iš pagrindinių „Cosa Nostra“, tikro Sicilijos nusikalstamo sindikato, vaizduoto kultiniame filme „Krikštatėvis“, veikėjų. Mafijozas buvo sučiuptas „Palermo sanatorijoje, kur jis buvo nuvykęs gydytis“, policijos išplatintame pranešime teigė specialiųjų operacijų vadas Pasquale Angelosanto.

Klaipėdoje, viename Budelkiemio gatvės name, per „Aro“ pareigūnų šturmą nusišovė pusantrų metų ieškotas šiaulietis Alvydas Juodris. Policijos turimais duomenimis, šis asmuo pragyvenimui pasirinko samdomo žudiko profesiją. Apie šią išskirtinę bendrą policijos ir „Aras“ pareigūnų operaciją galima rasti informacijos kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.

Ši kriminalinė istorija sugrąžina skaitytojus daugiau kaip 20-čia metų atgal. Į 1995 ir 1996 metus, kai „tulpiniai“ aktyviai stengėsi atsikratyti konkurentų, savo rankose laikiusių kontrabandos kanalus ir disponavusių didelėmis pinigų sumomis. Jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus pradžioje banditai žudė gana triukšmingai, viešose vietose, tačiau vėliau ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo nepalikdami pėdsakų.

Uostamiesčio organizuotų nusikaltėlių pasaulio istorija neatsiejama nuo Sigito Gaidjurgio vardo. Kad ir kurį tamsiųjų jėgų veiklos epizodą nagrinėtume, jis vis vien dažniausiai susijęs su S. Gaidjurgiu ar bent jau jo aplinka. Apie Klaipėdoje siautėjusius Gaidjurginius itin plačiai rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose. Pateikiame tv3.lt skaitytojams svarbiausius faktus.

Marijampolės nusikaltėlius išgarsinusi grupuotė – vadinamieji „Raikinai“, buvo laikomi viena įtakingiausių gaujų Marijampolėje. Nors dar 1995 metais du gaujos vadeivos – Raimondas Burba, pravarde Raikinas, ir Nerijus Kanapka, dar vadinamas Tryduku arba Stalčiumi, be kitų nusikaltimų, buvo kaltinami organizavę nusikalstamą gaują ir jos veiklą, šiandien teisėsaugininkai ir šiuo atveju, tarsi dviprasmiškai šaipytųsi net patys iš savęs, oficialiai linkę neigti buvus organizuotą nusikalstamą „Raikin...

Nusikaltėlių gaujos Marijampolėje aktyviausiai veikė apie 1990 – 1993 metus. Vėlesni dveji metai, kaip dabar šmaikštauja pareigūnai, buvo „gaujų sodinimo metas“. Pirmieji už grotų atsidūrė vadinamieji „jakštai“, po to toks pat likimas ištiko „raikinus“, Žemę ir Londoną, Zazą.

Marijampolės nusikalstamo pasaulio istorijoje savo vietą turėjo Ukrainoje gimęs Valerijus Zaporožčenka (g.1957 m.), pravarde Zazas. Reketininkų klestėjimo laikais Zazas buvo laikomas vienos turto prievartautojų gaujos lyderiu. Prabėgus dešimtmečiams pareigūnai sako, kad Zazo grupuotė jau tada buvo kiek kitokia, nes nuolatinių bendraminčių ir bendražygių jis neturėjo – veikdavo su vadinamaisiais gatvės vaikėzais, kuriems buvo autoritetas.

Kai dykvietėje netoli Šiaulių centro buvo atrastas negyvai užspardytas ir apiplėštas šiaulietis, kriminalistai nuogąstavo, kad nusikaltimas liks neatskleistas. Mat iš pradžių nepavyko surasti jokių nusikaltimo pėdsakų. Bet kriminalistų pastangos užčiuopti siūlo galą davė savo vaisių. Netrukus buvo sulaikytos įtarimų sukėlusios moterys, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, viliodavo atsitiktinius vyrus į pasalą.

Panevėžio „tulpiniai“ visada garsėdavo savo žiaurumu. Taip, beje, buvo dar iki šios gaujos vadžias į savo rankas perimant šiuo metu bausmę iki gyvos galvos atliekančiam Algimantui Vertelkai. Šios gaujos nariams nieko nereikšdavo nužudyti neįtikusį žmogų. O nusikaltimų pėdsakus jie dažnai slėpdavo žudydami net ir savo gaujos narius. Taip jie tikėjosi, kad kraupi tiesa neišlįs į dienos šviesą.

Šokiruojantis, bauginantis ir grėsmingas tarptautinių cigarečių kontrabandininkų Meka tapęs Kaliningradas XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje veržliems kauniečiams atrodė įkvepiantis – nebent jie ne laiku būtų pasipainioję kulkos kelyje. 1998–2000 metais Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė ir jo dešiniąja ranka laikytas Rolandas Dromantas-Ilgas sėkmingai įsitvirtino šiame Rusijos mieste, kur verslas ir mafija glaudžiai tarpusavyje persipinę.

Tam, kad „princai“ taptų įtakingiausiais Šiauliuose ir Šiaurės Lietuvoje, neužteko vien policijos bejėgiškumo. „Vladai“ įtaką turėjo išsikovoti neretai rizikuodami gyvybėmis, o savo legendomis apipintą autoritetą stiprino parodomosiomis akcijomis prieš nepaklusniuosius. Privatizacijos metu vos keletas turtingų žmonių bandė nepaklusti mafijos spaudimui per aukcionus, o atvirai pasipriešinti reketininkams Šiauliuose išdrįso gal tik 3-5 drąsuoliai.

Šįkart pasakojimas apie Valerijaus Januškevičiaus ir jo sėbrų nusikaltimus. Aukas jie rinkdavosi nežiūrėdami, ar tai paprasti žmonės, ar kokios nors kitos nusikalstamos grupuotės autoritetai. Svarbu tik kad jie turėtų pinigų. Dėl jų banditai buvo pasirengę viskam: šaudyti, mušti, smaugti ar kitaip susidoroti su aukomis. Šiandien galime drąsiai teigti: krauju aplaistyti pinigai laimės neatnešė. Apie tai rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ 2003-ųjų archyvuose.

Tam, kad „princai“ taptų įtakingiausiais Šiauliuose ir Šiaurės Lietuvoje, neužteko vien policijos bejėgiškumo. „Vladai“ įtaką turėjo išsikovoti neretai rizikuodami gyvybėmis, o savo legendomis apipintą autoritetą stiprino parodomosiomis akcijomis prieš nepaklusniuosius. Privatizacijos metu vos keletas turtingų žmonių bandė nepaklusti mafijos spaudimui per aukcionus, o atvirai pasipriešinti reketininkams Šiauliuose išdrįso gal tik 3-5 drąsuoliai.

Koncerno „Agora“ prezidento S. Čiapo ir jo vairuotojo nužudymas buvo išaiškintas tik prieš gerą dešimtmetį. O per tą laiką apie šį nusikaltimą buvo rašoma daug teisingų ir tiesos neatitinkančių faktų. Kriminalinių naujienų laikraštyje „Akistata“ 2003-siais išpublikuotas straipsnis sugrąžina mus būtent į tuos laikus. Kalbame apie 1996-sius, kai Lietuvoje buvo šaltakraujiškas nužudytas žinomas verslininkas ir jo vairuotojas.

Šiaulių, tipiško Lietuvos provincijos miesto, bruožas – jį apipynusios legendos. Legendos gaubia 1236 metais prie Šiaulių įvykusį Saulės mūšį, legendos pasakojamos apie netoliese esančio Kryžių kalno atsiradimą. Šiauliuose legendų nestokoja net miesto nusikaltėliai. Sovietmečiu legendos buvo pasakojamos apie spekulianto R. Šiukštos pasakiškus turtus. Vėliau legendiniu tapo Šiaulių „princų“ ketvertukas.

Šio amžiaus pradžioje, kai H. Daktarui buvo trumpam atsivėrę kolonijos vartai, buvo nušautas Remigijus Daškevičius. Kauno teisėsaugininkai prognozavo, kad žmogžudysčių gali būti ir daugiau. Prognozės pasitvirtino. Nušauti arba kėsintasi nušauti V. Mickevičius (Kryžius), A. Šatas, V. Macelis (Pilvas), S. Velečka (Agurkas), A. Antanynas (Antonis), Palangoje pasikėsinta į žinomą verslininką, R. Daškevičiaus draugą R. Skopą.

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šio amžiaus pradžioje Kaune žmogžudysčių buvo nė kiek ne mažiau nei kituose miestuose. Čia irgi po velėna buvo kišami savi, neatsižvelgiant nei į giminystės ryšius, nei į draugystę. Bet visa tai buvo daroma daug subtiliau. „Tulpiniai“, Gaidjurgis ir kiti žudė patys, po to žudydavo tuos, kurie nužudė, ir vis tiek yla išlindo iš maišo. Kauniečiai nagų prie saviškių nekišo.

Kai sostinėje pareigūnai triukšmingai kovojo su  „Vilniaus brigada“ bei jos padaliniais – „Melionų“, „Sportininkų“, „Mažylių“, „Centuriono“, „Smauglių“ ir kitomis gaujomis – Kaune sėkmingai veikė „Daktarų“ grupuotė. Tuo metu organizuoti Vilniaus ir Kauno nusikaltėliai smarkiai skyrėsi. Kaunas visais laikais buvo tautinis miestas, tad ir banditams, kurie beveik visi lietuviai, turėjo įtakos ir lietuviškos tradicijos bei papročiai.

Nors Lietuvoje ryškiausios mafijos apraiškos buvo pastebimos praėjusiame šimtmetyje, tačiau ir XXI a. pradžią pavadinti ramia būtų buvę per drąsu.  Norime pasidalinti su tv3.lt skaitytojais kriminaliniais archyvais, kurie buvo aprašyti laikraštyje „Akistata“. Šįkart po mafijos gyvenimo iš arti užkulisius pradėsime naršyti apžvelgdami nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ narių gyvenimą.