Kaune atsirado pirmieji privačių namų kvartalai, kuriuose įsikūrė verslininkai, o prieš juos masines atakas pradėję jaunieji reketininkai persėdo į raudonos spalvos „Žigulių“ devintukus veidrodiniais langais.
Dieną – reketininkai, naktį – sargybiniai
Tais laikais Kauno viešojo transporto stoteles buvo užplūdusios minios paprastų žmonių, kuriems net troleibuso bilietui pinigų ne visuomet užtekdavo. Apgailėtinoje padėtyje atsidūrė ne tik puikų išsilavinimą įgiję garbingų profesijų atstovai, bet ir sportininkai – boksininkai, imtynininkai ir sunkiaatlečiai.
Išsvajotą nepriklausomybę atgavusios sporto asociacijos dėl labai suprastėjusios ekonominės padėties buvo pertvarkytos į mažus privačius apsaugos klubus.
Jų nariai – aktyvūs sportininkai, tarp kurių buvo ir Remigijus Daškevičius-Daškė, naktimis budėdavo populiariausiose Kauno užeigose („Kalniečių“ disko bare, „Pasimatymo“ bei „Trijų mergelių“ restoranuose), saugodavo svarbesnius objektus.
Naudodamiesi agresyvia išvaizda ir išskirtine fizine jėga, kauniečiai sportininkai pradėjo vis dažniau naudoti kieto kumščio taktiką, pamažu į agresyvų turto prievartavimą įtraukdami smulkius vagis ir jaunas kriminalines gaujas.
„Jei Daškė tuo metu nebūtų turėjęs įtakingų draugų – tarp jų ir kariuomenės vadą Česlovą Jezerską, – vilijampoliečiai Daktarai būtų jį prispaudę, ir jis, kad ir kaip nenorėdamas, būtų buvęs pastatytas į vietą. Bet prispausti niekaip nesisekė – be savo ištikimų jaunuolių kompanijos ir stabilaus finansinio „stogo“, už kurį suįžūlėjusio Daškinių lyderio užtarėjai maitino kai kuriuos aukščiausio lygio Kauno teisėsaugos veikėjus, Daškė turėjo dar vieną rimtą kozirį: jis buvo Žaliakalnio veteranų Jono Bielskio, Ariko Pastuškovo ir Saturno Dubininko-Sato statytinis“, – prisimena buvęs aukštas Kauno kriminalinės milicijos darbuotojas.
Duoklės mokėtojams – speciali atributika
R. Daškevičiaus ir jo sėbrų kontroliuojama teritorija buvo ne tik gimtasis Žaliakalnis, bet ir Kalniečių, Dainavos mikrorajonai.
Daškiniai vieni pirmųjų Kaune ėmė naudoti įvairią mafijos jėgą simbolizuojančią atributiką. Tarkime, jie duokles mokėti sutikusiems verslininkams įteikdavo medalionus su užrašu „Aukščiausiojo malonė telaimina kelionę“. Reketininkai iš Žaliakalnio aiškindavo įbaugintiems verslininkams, kad tai juos apsaugos nuo kitų kriminalinių grupuočių – neva parodžius tokį medalioną, niekas neturės teisės reikalauti duoklės.
Tais pačiais audringais 1990-aisiais R. Daškevičius pirmą kartą susidūrė su teisėsauga. Pirmąsyk už grotų Daškei teko praleisti tris paras – buvo įtariama, kad jis su keliais jaunuoliais sumušė jonaviškių porą. Nukentėjusieji per akistatą R. Daškevičiaus neatpažino arba, baimindamiesi pasekmių, paprasčiausiai „nenorėjo atpažinti“, ir šis po trijų parų vėl atgavo laisvę.
Tačiau 1990-ųjų balandžio 11 dieną Daškės pasirodymas Kaune, Savanorių prospekte, tuometinio „Kauno“ kino teatro prieigose, brangiai kainavo ne tik jam, bet ir jo sėbrui Vygintui Kalteniui.
Taigi prie „Kauno“ pareigūnai užfiksavo Daškinių ir iš Jonavos atvykusio verslininko S. Ž. susitikimą. Su reketuojamu jonaviškiu bendravo V. Kaltenis – paėmė iš jo supakuotus 500 rublių, manydamas, kad tai 6000 rublių, o pats padavė Daškinių galią simbolizavusį medalį. Šį susitikimą iš kitos gatvės pusės atidžiai stebėjo R. Daškevičius ir dar vienas asmuo.
Kriminalistai apsimetė lakūnais
„Man R. Daškevičius pasirodė karštas, nervingas, užsispyręs. Kuomet Daškiniai pasirodė prie „Kauno“ kino, atlikome jų sulaikymą. Du ar trys pareigūnai buvo perrengti sovietinių lakūnų uniformomis, kad neišsiskirtų iš aplinkinių minios. Tais laikais iš Savanorių prospekto lakūnai autobusais dažnai vykdavo į Karmėlavoje esantį oro uostą. Susitikimo su nukentėjusiuoju vietoje buvo atliktas sulaikymas“, – prisimena buvęs Kauno kriminalinės policijos vyresnysis komisaras Olegas Mažuika.
Anuomet šioje operacijoje dirbę kriminalistai „Akistatai“ pasakojo, kad R. Daškevičius buvo sulaikytas kartu su Česlovo Jezersko sūnumi Dainiumi (šis prieš keletą metų nusižudė).
Abu vyrai buvo geri draugai, kartu lankė kovinės savigynos treniruotes. Daškė nemažai laiko praleisdavo Č. Jezersko šeimos namuose. D. Jezersko atžvilgiu irgi buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau greitai ją teko nutraukti ir jį paleisti iš įkalinimo vietos.
Žiniasklaidoje ne kartą skelbta, jog į šią Daškės reketo bylą buvo įsipainiojęs ir Č. Jezersko brolis Vaclovas. Jis savo automobiliu į nusikaltimo vietą buvo nuvežęs savo sūnėną Dainių bei patį Daškę.
Šioje automobilių stovėjimo aikštelėje prie kadaise veikusio „Kauno“ kino, Daškės sėbras reketavo jonaviškį (V. Bivainio nuotr.)
Nekaltumą garantavo spalvingos asmenybės
Narpliodamas minėtą reketo bylą R. Daškevičių apklausęs Kauno tardymo valdybos tardytojas Aleksandras Jakubauskas prisimena, kad Daškė kategoriškai paneigė jam pateiktus kaltinimus, o V. Kaltenis savo kaltę pripažino iš dalies.
Nukentėję asmenys davė parodymus, kad R. Daškevičius iš jų buvo pareikalavęs mokėti duoklę Jonavoje, Kosmonautų gatvėje. Įtariamasis Daškė primygtinai aiškino, esą tuo metu jis sportavęs Kaune, Savanorių prospekte esančioje Aklųjų kombinato sporto salėje.
Per tardymą Daškė detaliai papasakojo, ką veikė tą dieną, kai buvo įtariamas prievartavęs turtą iš jonaviškio. Šių eilučių autorių pasiekusiame baudžiamosios bylos Nr. 2-13 nuoraše kaltinamasis R. Daškevičius aiškino, esą pirmojo išpuolių prieš jonaviškius dieną – 1990-ųjų balandžio 6-ąją – jis apsilankęs pas Jezerskus, paskui su J. Bielskiu pietavęs „Gildijos“ restorane. Bet vėliau jis pakeitė parodymus – esą tą dieną buvo susitaręs susitikti su S. Dubininku-Satu „Elektronikos“ sporto klube.
Apie tai, ką R. Daškevičius veikė tą dieną, tardytojams aiškino ir liudytojais tapę Č. Jezerskas, šio žmona Roma ir sūnus Dainius. Jų parodymai buvo pripažinti nenuosekliais.
Teisėjui – automatais ginkluota apsauga
„Lietuviško reketo amžiuje tokio pobūdžio nusikaltimai Lietuvoje buvo aktualūs. Pamenu, R. Daškevičius labai impulsyviai reaguodavo į jam pateiktus teisėjų klausimus. Jau tuo metu jis išsiskyrė iš kitų nusikaltėlių, nes buvo pranašesnis intelektu. Man buvo liūdna, kad toks, atrodė, protingas žmogus buvo pirmą kartą teisiamas. Esu tikras, kad jei teisinga linkme būtų ėjęs, jis būtų pasiekęs gerokai daugiau, bet pasirinkęs kriminalinę veiklą smarkiai nuvylė artimuosius, draugus“, – kalbėjo žinomas teisėjas Vytautas Greičius.
Šioje skandalingoje byloje, nubloškusioje Kauno reketo garsenybę R. Daškevičių į kaltinamųjų suolą, jam atstovavo advokatė V. Kūrienė – buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio motina.
Anot teisėjo V. Greičiaus, tąsyk posėdžiuose Vilniuje apsilankydavo nemažai Daškinių lyderio draugų. „Per pirmus teismo procesus salė buvo tapusi odinių striukių mišku, todėl galiausiai nutarėme daryti uždarus posėdžius“, – prisimena V. Greičius.
Kai kurie buvę pareigūnai, prisiminę šią unikalią bylą, pasakojo, kad pasibaigus R. Daškevičiaus teismo posėdžiams V. Greičius iš salės iki namų durų būdavo palydimas automatais ginkluotų apsaugininkų.
Griežtas nuosprendis
1991-ųjų sausio 7-ąją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija, pirmininkaujama teisėjo V. Greičiaus, R. Daškevičių bei V. Kaltenį pripažino kaltais ir nuteisė kalėti 7 metus.
Dėl tokio nuosprendžio kurį laiką nerimo aistros. Kalbėta, kad nuteistas nuožmus Kauno reketininkas, o kiti bandė įrodyti, esą Daškė įkliuvęs dėl to, jog netoliese buvo sutaręs susitikti ketindamas įsidarbinti Kauno šiluminiuose tinkluose...
