1995 metų rugpjūčio 24-ąją, apie 19 valandą, Klaipėdos policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūnai ir „Aro“ vyrai apsupo vieną iš Minijos gatvėje esančių garažų. Gana tvirtos durys nepasidavė, todėl garažo vidun buvo patekta per stogą.
Garaže, kuris buvo pastatytas savavališkai, o juo naudojosi prieš porą metų nušautas Romas Norvaiša-Cibulia, surasta įvairiausių ginklų ir net naujutėlių prieštankinių granatsvaidžių „Mucha“. Tokio tipo granatsvaidžiai buvo panaudoti prieš porą metų šaudant į Telšių policijos pastatą, vėliau – į „Dviejų brolių“ restoraną Palangoje.
Neabejota, kad sprogmenys priklauso Sigito Gaidjurgio grupuotei. Jis kaip tik tuo metu ruošėsi sprogdinimais pagąsdinti konkurentus ir sukelti sumaištį. Aišku, policijai konfiskavus ginklus, gauja patyrė nuostolių, tačiau tai buvo tik lašas ginklų ir sprogmenų jūroje, kurią turėjo sukaupę nusikaltėliai.
Jau vėliau, teismo metu, buvo suskaičiuota, kad vien S. Gaidjurgis turėjo porą perdirbtų Kalašnikovo automatų, Špagino konstrukcijos pistoletą-kulkosvaidį, kelis paprastesnius pistoletus ir revolverius, daugybę sprogmenų ir šovinių, granatsvaidžių.
Draugystė su Benu
Tais 1995–1997 metais S. Gaidjurgio grupuotės branduolį sudarė Alvydas Juodris, Raimondas Minkus, Renatas Šadeikis, Arminas Graužinis, Artūras Damkus, Marius Marijošius.
Artimiausias tuo metu S. Gaidjurgiui buvo A. Juodris-Benas, į Klaipėdą pasikviestas iš Šiaulių. Jiedu ketino dviese valdyti visą Klaipėdą ir siekė, kad miestas būtų apimtas siaubo. Abu puikiai suvokė, ką daro, ir tikėjosi policijos pareigūnams gyvi nepasiduoti.
S. Gaidjurgis vienu metu net vaikščiojo apsijuosęs sprogmenimis, o A. Juodris nuolatos nešiodavosi du užtaisytus pistoletus. Paskutinę kulką jis žadėjo paleisti sau į galvą (užbėgant įvykiams už akių galima pasakyti, kad savo žodį ištesėjo).
Tuo metu, kai jis bičiuliavosi su S. Gaidjurgiu, A. Juodriui buvo priskiriami geriausio Lietuvos samdomo žudiko „laurai“. Jis garsėjo šaltakraujiškumu ir kruopštumu. Kiekvienai žmogžudystei rengdavosi labai atidžiai ir visuomet numatydavo po kelis atsitraukimo variantus.
Tarp nusikaltėlių apie Beną sklido legendos. Iš lūpų į lūpas sklido pasakojimas, kaip A. Juodris iš vieno šiauliečio išreikalavo grąžinti skolas. Palaukęs, kol skolininkas privažiavo prie Šiaulių centre esančios parduotuvės, priėjęs padavė jam į rankas kovinę granatą ir ištraukė žiedą.
Tada patarė granatą laikyti kuo stipriau, kad ši nesprogtų, ir stovėdamas šalia ramiai paklausė, kada bus grąžinta skola. Kai perbalęs skolininkas pažadėjo netrukus atsiskaityti, A. Juodris vėl įdėjo apsauginį žiedą į granatą ir ją pasiėmęs nuėjo.
Kai S. Gaidjurgis ir A. Juodris tapo neišskiriamais draugais, pavieniui važiuoti pas S. Gaidjurgį bijojo ir Panevėžio Tulpiniai, ir Kauno Daktarai. Jie visi žinojo, kad S. Gaidjurgis, vieną dieną kokį nors žmogų vadindavęs geriausiu draugu, jau kitą dieną galėjo „nurašyti“ – drėbtelėti, jog jį reikia nužudyti.
„Posūnio“ areštas
Be minėtųjų S. Gaidjurgio grupuotės narių, vienu ar kitu metu prie jų šliejosi ir daugiau pajūrio nusikaltėlių. Kaip jau rašyta, vieną dieną Klaipėdoje buvo susprogdintas vieno iš artimesnių S. Gaidjurgiui žmonių – Arūno Šidlausko-Pončiko – automobilis.
Vienu metu S. Gaidjurgis buvo gyvenęs ir su A. Šidlausko motina. Vėliau su ja išsiskyrė ir persikraustė pas Rasą R., tačiau „posūnio“ nepaliko likimo valiai. Juolab kad šis buvo neblogas automobilių vagis.
Prabėgus dar keliems mėnesiams, kai buvo susprogdintas Pončiko automobilis, jis pats dar buvo ir apšaudytas. Į Pončiką, išėjusį iš sugyventinės buto, susmigo mažiausiai penkios pistoleto kulkos. Medikai išgelbėjo jam gyvybę ir jis grįžo prie savo nusikalstamo amato.
1995-ųjų birželį Klaipėdos rajono policininkai, sužinoję, kur Dauparuose renkasi banditai, apsupo tą vilą. Joje buvo ir Pončikas. Savo nelaimei, jis kišenėje turėjo pistoletą TT su keliais šoviniais, tad buvo uždarytas į areštinę. Tačiau S. Gaidjurgis pasistengė, kad „posūniui“ kardomoji priemonė būtų tik pasižadėjimas neišvykti. Paleistas iš areštinės Pončikas daugiau policijoje nepasirodė, todėl buvo paskelbta jo paieška.
A. Šidlausko ieškota daugiau kaip metus, kol kažkas šnipštelėjo policijai, kad jis Pietinėje gatvėje dažnai užsuka pas ten gyvenantį savo draugą. Padedami „Aro“, Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai vieną naktį tame bute Pončiką ir sulaikė.
Kadangi žinota, kad A. Šidlauskas yra ne tik automobilių vagis, bet ir puikiai žino apie daugelį uostamiestyje vykusių susišaudymų ir sprogdinimų, jo bylos ėmėsi Generalinė prokuratūra. Pončikas S. Gaidjurgio neįdavė, todėl buvo nuteistas tik už ginklo laikymą.
Jau vėliau, nuteisus patį S. Gaidjurgį, A. Šidlauskas ir toliau prievartavo turtą, vogė, buvo teistas bene penkis kartus, tačiau žmogžudystėmis rankų nesusitepė.
Sodybos šturmas
Teisėsauga jau ir tais 1995-aisiais žinojo apie S. Gaidjurgio darbelius, tik jokių įkalčių neturėjo. Tuo metu jis legaliai vertėsi juodųjų metalų supirkimu ir vaidino nedidelį verslininką. Kaip paprastas pilietis važinėjo paklerusiu sovietiniu „Žiguliu“, bet nakčiai grįždavo į savo sodybą Priekulėje.
Ta sodyba buvo įspūdinga ne tiek dydžiu, kiek apsaugos sistema. Aukštos tvoros, stebėjimo kameros, apsaugos darbuotojai, vilkintys maskuojamąsias uniformas, ir dar šešetas po kiemą lakstančių įmitusių Kaukazo aviganių.
Vieną 1995-ųjų naktį „Aro“ pareigūnai surengė S. Gaidjurgio sodybos štrumą. Štai kaip apie jį papasakojo pats S. Gaidjurgis: „Namie tą dieną buvo vaikas, žmona ir uošvė. Dar penktą valandą ryto moterys pastebėjo laukais atšliaužiančius „Aro“ pareigūnus, todėl suvarė į gardą visus šunis, atrakino vartus ir duris.
Ir vis tiek tie kaukėtieji policininkai apie aštuntą valandą ryto, baisiai šaukdami ir šaudydami į dangų raketas, puolė ant tvorų, laužė atrakintas duris, šaudė į stebėjimo kameras. Moterys, aišku, baisiausiai išigando. Viską namuose suvertė, tačiau nieko draudžiamo nerado.
Uošvė parašė pareiškimą dėl „Aro“ šturmo padarytų nuostolių, tačiau užsitraukė tik policijos kerštą. Netrukus jos vadovaujamą parduotuvę užgriuvo tikrintojai ir net suradę kažkokių pažeidimų iškėlė bylą. O vėliau šantažavo – „Atsiimk pareiškimą prieš „Arą“, nutrauksime bylą dėl prekybinių dalykų“. Ką ji darys – atsiėmė. O vėliau pats Klaipėdos „Aro“ vadas Vacys Lekevičius buvo nuteistas už tarnybinius nusikaltimus“.
Apie tą šturmą „Akistatos“ korespondentui yra pasakojusi ir S. Gaidjurgio uošvė: „Jie man parodė sankciją, kad ieškos vogtų automobilių ir narkotikų. Nieko nerado. Bet kam reikėjo šaudyti į videokameras, valtį?“
Tuo metu prokurorai sakė, kad S. Gaidjurgis yra ieškomas ir kad net yra sankcija jo areštui. Savo ruožtu policininkai kalbėjo visai kitaip – esą jie S. Gaidjurgiui jokių pretenzijų neturintys.
