Bet, kaip sakė buvę Daškės draugai, įdomiausia tai, kad kalėjimuose niekas iš jų nebuvo spėjęs pabūti. Atrodo, jų akimis, R. Daškevičius buvo žmogus, kuris sėdėjo kalėjime – tegul ir neilgai, bet vis tiek gyvenimo matęs. Be to, Lietuvos bokso federacijos (LBF) prezidentas, o dar turintis tokius ryšius!
Tuo metu Daškė ne tik Lietuvoje, bet ir Kaliningrade turėjo svarų autoritetą. Jis dalyvaudavo visose stambiose šešėlinio pasaulio veikėjų sueigose, kuriose buvo svarstomos finansinės ir kriminalinės problemos.
Išlydėdami vieni ar kiti kriminalinių gaujų vadeivos su juo elgėsi labai pagarbiai. Bet jo aplinką stebėję asmens sargybiniai „Akistatai“ pasakojo, kaip daugelis vis dėlto laidė į Daškės pusę piktus žvilgsnius. Ypač tie vadinamieji „draugai“, kurie jo dėka sušvytėjo pogrindiniame pasaulyje.
Bevaisiai pokalbiai policijoje
Paskutiniais gyvenimo metais visi Daškei skirti organizuoto nusikalstamumo užkardymo apribojimai buvo pasibaigę, tačiau patyrusių Kauno kriminalinės policijos operatyvininkų sudarytoje savotiškoje reitingų lentelėje jis buvo pačių pavojingiausių ir galingiausių Kauno mafijos veikėjų penketuke.
Kriminalistai, nenuleidę rankų, ėmėsi verslo ir sporto asociacijų lyderiais tapusių Daškinių.
Anuomet Daškę ir jo bendrus sekioję Kauno operatyvininkai šiandien prisimena, jog telefono pokalbių ir trumpųjų pranešimų tikrinimas apie R. Daškevičiaus ir jo artimiausių bendrų kasdienybę atskleidė nemažai, o dar daugiau – operatyvinis filmavimas.
Teisėsaugininkai fiksavo absoliučiai visų daugiau ar mažiau įtakingų Daškinių kontaktus, savo ryšiais patikrindami tuos, su kuriais bendravo gaujos nariai. Vertingiausios informacijos, aišku, buvo gauta iš operatyvininkų šaltinių – įvairaus rango kriminalinio pasaulio šulų, kitados užverbuotų policijos.
„Manau, kad tuo metu R. Daškevičius buvo draskomas vidinių prieštaravimų. Jis toliau norėjo išlikti vienvaldžiu lyderiu nusikaltėlių hierarchijoje, bet jį traukė ir spindintis viešasis visuomenės elito atstovų gyvenimas. Pamenu, kai paskutinį kartą jis buvo pakviestas pasiaiškinti dėl savo nevaldomo elgesio. Atvykęs jis turėjo kažkokį nusiteikimą, paprašytas atsisėsti išdidžiai atsistojo ir atsirėmė į sieną. Kadangi negalėjau nusileisti iki jo lygio, mūsų pokalbį pratęsiau irgi stovėdamas. Tada Daškę perspėjau, kad liautųsi siautėjęs ir baigtų savo tamsią veiklą, nes visa tai jį veda į tragišką finalą. Bet, atrodo, jis neatsižvelgė į tokius mano geranoriškus pastebėjimus“, – šiandien prisimena aukštas pareigas Kauno kriminalinėje policijoje einantis žmogus, kaip ir dauguma šio žurnalistinio tyrimo pašnekovų, linkęs likti anonimu.
Per stebuklą išliko gyvas
„Prieš mirtį Remyga priešų turėjo daugiau nei draugų. Tai buvo ir verslininkai, iš kurių įmonių jo sėbrai siurbė pinigus, ir tarpusavyje kovojančių Daškinių hierarchijos viršūnių atstovai. Jis dėl tam tikrų aplinkybių susipyko ir su ištikimiausiu bendražygiu Rolandu Dromantu-Ilgu, – prisimena praeitį buvęs R. Daškevičiaus verslo partneris. – Šalia jo sukosi bene labiausiai jo pinigų gviešęsi asmenys. Kai kuriuos Remyga nešykštėdamas pinigų aprengdavo madingais drabužiais, o šie už tai jam atsidėkodavo nevaržomais pobūviais su dailiomis merginomis. Kiti, siekdami pasirodyti prieš aplinkinius, Remigijui palaikydavo kompaniją ir kartu siautėdavo restoranuose, naktiniuose klubuose. Ir viskas buvo už Remygos pinigus. Bet bendrų reikalų jie nesukdavo“.
Kai dar 2004-ųjų rudenį „Akistatos“ žurnalistas buvo susitikęs su vienu Daškės asmens sargybiniu, šis ne veltui sakė, kad pastaruoju metu Daškė niekuo savo aplinkoje nebepasitikėjo – asmeninei apsaugai buvo pasisamdęs šešis ginkluotus apsaugininkus. Jie jį visur lydėdavo.
Vienas pagrindinių Daškės asmens sargybinių pastebėjo, kad tuometinis LBF vadovas buvo akylai sekamas. Jis dažniausiai važinėjo lydimas vos vienos mašinos su apsaugininkais ir tik retais atvejais būdavo palydimas iki pat durų.
Iš pradžių R. Daškevičių saugojo šeši, o paskutinėmis savaitėmis – tik trys vėliau žlugusios privačios saugos tarnybos asmens sargybiniai. Jie neturėjo tinkamų ryšio priemonių, patikimų informatorių, o už savo rizikingą darbą per mėnesį tegaudavo tik po 2000 litų.
Kad būtina stiprinti saugumo pajėgas, R. Daškevičius įsitikino 2001-ųjų liepą, kai automagistralėje Klaipėda–Kaunas jo automobilis „Mercedes-Benz“ buvo apšaudytas iš automato.
Dar po trijų mėnesių nesėkmingai bandyta jį nužudyti važiuojant iš Vilniaus.
Keisti sutapimai
Apsaugininko žodžiais, savo veidų neslėpę užpuolikai turėjo nušauti jo klientą tuo metu, kai šis sėdėjo keleivio vietoje. Jų figūros buvo atletiškos, tamsūs marškinėliai, džinsai.
Vėliau buvęs asmens sargybinis „Akistatos“ žurnalistui prasitarė, kad kelis sykius minėtus asmenis buvo pastebėjęs važinėjančius Kauno gatvėmis, tačiau iki šiol neturįs patikimų faktų, kieno jie užsakymus turėjo vykdyti.
Įdomu tai, kad gerokai anksčiau pagal panašų „scenarijų“ buvo nužudytas buvęs Daškės ir Ilgo bičiulis Aleksandras Kudriašovas – Saša Litovecas.
Šis gyveno Lentvaryje ir Kaliningrade. Vieną 1999 metų sausio vakarą, kai A. Kudriašovas su dviem bičiuliais BMW automobiliu iš Sovetsko važiavo į Lietuvą, pakaunėje jį pasivijo kita mašina. Iš jos pasipylė Kalašnikovo markės automatų šūviai. Netrukus A. Kudriašovas žuvo nuo automatų šūvių, o su juo važiavę draugai buvo sunkiai sužeisti.
Įtampa pakirto apsaugininkus
Keletui apsaugininkų po minėtų pasikėsinimų į R. Daškevičių automagistralėje netrukus pakriko nervai, netgi teko apsilankyti pas psichologus. Galiausiai jie paliko apsaugininko darbą ir emigravo uždarbiauti į Jungtinę Karalystę arba kitas pasaulio šalis.
Tačiau ištikimasis Daškės apsaugininkas šių eilučių autoriui tvirtino, jog abu kartus pajutęs pavojų ne tik stipriai spaudė akseleratorių, bet ir tvirtai laikė suspaudęs pistoletą. Jis bet kurią akimirką buvo pasirengęs paleisti atsakomuosius šūvius.
Keista, bet praėjus kuriam laikui po šių įvykių, anot pašnekovo, automagistrale tarsi atsitiktinai milžinišku greičiu praskriejo ir vienas įspūdingos išvaizdos vyras iš Daškės aplinkos. Esą tai matęs ir pats Daškė. Netrukus jis pasičiupęs apsaugininko mobilųjį telefoną, surinkęs kažkokį numerį, paskambinęs ir ištaręs tiktai minėto asmens pravardę.
„Puikiai pamenu tą vakarą. Mes su Remigijaus šeima poilsiavome Palangoje, ir netikėtai į mūsų išnuomotus apartamentus sugrįžęs Remyga visus sukrėtė išblyškusia išvaizda. Kaip dabar prisimenu, jo veidas buvo toks baltas, tarsi popieriaus lapas, o paskui negirdint mažamečiams vaikams tyliai sušnabždėjo, kad iš pravažiuojančios mašinos išlindę vyrai kelis kartus šovė į jo automobilį", – „Akistatai“ teigė Daškės šeimos draugė.
Artėjant karui
Verta prisiminti, jog 2001-ųjų vasarą po pirmojo pasikėsinimo į Daškę netrukus buvo apšaudytas ir Ilgo automobilis. Šis įvykis policijoje nebuvo užregistruotas, tačiau apie tai Kaune buvo plačiai kalbama.
Būtent tada Daškinių gaujoje pradėjo tvyroti įtampa: anksčiau buvę ypač artimi draugai R. Daškevičius ir R. Dromantas vis rečiau susitikinėdavo aptarti bendrų reikalų. Netrukus abu nusipirko šarvuotus „Mercedes“ ir BMW markių automobilius, paskui juos ėmė nuolat vaikščioti ginkluoti apsaugininkai.
Iki pat tos dienos, kai šių metų sausio pradžioje buvo sulaikytas, Ilgas gyveno saugomas kiaurą parą, netgi sporto klube apsuptas keleto asmens sargybinių. Jo užmiesčio name Kačerginėje įrengti langai neperšaunamais stiklais, šarvuotos plieno durys, infraraudonųjų spindulių lazeriniai monitoriai, visi kambariai ir namo tvoros prikamšytos vaizdo kamerų.
Pastaruoju metu Ilgas važinėjo šarvuotu 7-osios serijos BMW automobiliu. Iškart po jo sulaikymo šią per milijoną litų kainuojančią tvirtovę ant ratų panoro įsigyti šiuo metu tarpusavyje besivaidijančių Kauno gaujų lyderiai. Tačiau, „Akistatos“ šaltinių žiniomis, minėtas automobilis iki šiol stovi nenaudojamas – už grotų teismo nuosprendžio laukiančio Kačerginės „dvaro“ šeimininko garaže.
Taigi tais 2001-aisiais Kaune pamažu brendo didelis konfliktas, kuris neišvengiamai turėjo baigtis mirtinais šūviais ir kraujo praliejimu...
