Kadangi daugelis nukentėjusių patys buvo įsivėlę į nešvarias machinacijas, skųstis teisėsaugininkams vengė. Jie ieškojo kitų mieste veikusių gaujų užtarimo, tačiau Sigitas Gaidjurgis siekė panaudoti ir jas.
Čanga paklusti nenorėjo
Vienas labiausiai tuomet ne tik nusikalstamą pasaulį sudrebinusių konfliktų įvyko dar 1989 metais, kai S. Gaidjurgiui nepakluso visus uostamiesčio lošimo automatus kontroliavęs Viktoras Varnas, pravarde Čanga.
Paauglystėje buvęs gatvių chuliganėlis, kumščiais darydavęs „tvarką“ šokiuose, vėliau buvo pašauktas tarnauti į sovietinę armiją kur išėjo smurto bei savivalės mokyklą Afganistane. Ir anksčiau garsėjęs nepriklausomu charakteriu „afganas“, sugrįžęs į Klaipėdą, neketino niekam lankstytis ar leisti diktuoti savo sąlygas.
Taigi kartą, bandant suderinti įtakos zonas, į „strelką“ Giruliuose Čanga atsivežė moldavų kilmės klaipėdiškį Anatolijų Burilianą. Iki tol visi banditiški reikalai uostamiestyje buvo sprendžiami tyliai, tačiau moldavas nutraukė šią tradiciją – iškart šovė į A. Šniukštą bei S. Gaidjurgį ir juos sužeidė.
Kurį laiką gaujų karų fronte buvo ramu, nes abi konflikto pusės turėjo savo užnugarį: Čanga buvo užsitikrinęs Šiaulių nusikalstamo pasaulio lyderių paramą, S. Gaidjurgį palaikė kauniečiai. Į koją sužeistas S. Gaidjurgis kuriam laikui savo nuoskaudą nuslėpė, tačiau nepamiršo. Anatolijus Burilianas buvo priverstas bėgti iš Klaipėdos.
Į Afriką – šaudyti juodaodžių
Policijai užčiuopus Gaidjurginių pėdsakus ir sulaikius kai kuriuos gaujos narius, bėgti į užsienį nusprendė ir S. Gaidjurgis, nors kaltinimai jam nebuvo pateikti nė viename tiriamos bylos epizode. Pakviestas pokalbiui su tuometinės Kriminalinės valdybos 3-iojo skyriaus viršininku, S. Gaidjurgis įžūliai pareiškė, jog jam nusibodo persekiojimai ir jis išvykstąs į Afriką šaudyti juodaodžių. Tai buvo palaikyta pokštu, tačiau netrukus Sigitas, su savo bičiuliu Algirdu Dobilu tikrai movė iš Lietuvos.
Pasakoja S. Gaidjurgis: „Bėgom ne tiek dėl manęs, kiek dėl A. Dobilo. Jis tuo metu tarnavo Sovietų armijoje ir buvo sugrįžęs atostogų į Klaipėdą. Čia pabuvęs, nusprendė į armiją nebegrįžti. Jį, kaip dezertyrą, jau gaudė Klaipėdos garnizono komendatūra. Kadangi ir man gyvenimas buvo nesaldus, tai nusprendėm mauti „už kordono“. Lietuvos–Lenkijos sieną perėjom nelegaliai.
Panašiu būdu, neįkliuvę, persikraustėm ir į Vokietiją. Čia nepasisekė – vokiečiai traukinyje mus sulaikė. Bet mes sugebėjome juos apmauti ir pro kitas duris pabėgom. Susistabdę taksi nuvažiavome į Berlyną, po to Miuncheną. Iš ten pasiekėm Austriją ir vėl nelegaliai kirtome Austrijos–Italijos sieną. Po kelių dienų jau buvome Romoje, susiradome Vatikano aikštę, o joje susitikome lenkų, rusų. Kai kurie jų Romoje dirbo, tai parodė mums Lietuvos ambasadą, vienuolyną.
Mus ėmėsi globoti Vatikane dirbęs kunigas Algimantas Bartkus (Popiežinės Šv. Kazimiero kolegijos seminarijos Romoje rektorius. – red. pastaba). Jis netoli Romos, Santa Marineloje, išnuomavo mums namą, kuriame pragyvenome pusę metų. Per tą laiką mes gavome lietuviškus pasus. Prašėme politinio prieglobsčio, bet jautėme, kad jo negausime. Emigrantų iš mūsų kraštų nuolat gausėjo, o darbo nebuvo.
Nusprendėme bėgti į Ameriką. Tačiau kažkas pasakė, kad jei jūreiviai mus suras laive, gali išmesti į jūrą ir dingsime be pėdsakų. Tada patraukėme į Australijos pusę. Aš, A. Dobilas ir dar vienas vyras, kuris dirbo pas kunigą, atrodo jis iš Priekulės, laivais sėkmingai nusigavome iki Indonezijos. Ten laiveliu plaukėme nuo salos iki salos, kol pagavo pasieniečiai. Nuvežė į Džakartos emigrantų kalėjimą. Pirmiausia atėmė iš mūsų lietuviškus pasus.
Sakė, kad jie niekur negalioja ir gasdino mus, kad pasodins dviems metams. Tačiau nepasodino, o perdavė rusams. Tie, nieko nelaukę, sugrūdo į lėktuvą ir parskraidino į Maskvą. Indonezijoje buvo karšta, buvome apsirengę tik su šortais, tai taip į Maskvą ir atskridome. Buvo 1991-ųjų sausis. Maskvoje su mumis niekas jau nesiterliojo, o liepė skristi į Vilnių. Grįžom sausio 17-ąją“.
Kaip tampama solidžiais verslininkais
Sugrįžęs į Klaipėdą S. Gaidjurgis atsidūrė audringų įvykių sūkuryje, nes uostamiestyje, kaip ir visoje šalyje, startavo privatizacija. Dar 1991 metais Gaidjurginiai ėmėsi rimto verslo.
Tarptautinėje „Mukrano“ perkėloje buvo įsteigta tranzitinių krovinių vežimo firma „Centa“. Oficialiai ši bendrovė per Lietuvą veždavo krovinius, pardavinėdavo bilietus į keltą, tvarkydavo tranzito dokumentus, tačiau tikrasis S. Gaidjurgio gaujos verslas „Mukrane“ buvo spalvotuosius metalus į užsienį gabenančių firmų reketas.
Kontrabanda užsiimančios Lietuvos ir Rusijos firmos sumokėdavo „Centai“ atitinkamą mokestį ir galėdavo būti tikros, kad jų kroviniai nebus tikrinami muitinėje. Taip per Klaipėdą keliaudavo ne tik spalvotieji metalai, degtinė, cigaretės, bet ir ginklai bei narkotikai.
Pats S. Gaidjurgis sako, kad tai nebuvo joks reketas, o legalus verslas ir neigia, jog jis žinojo, kad nelegaliai į Lietuvą įvežami narkotikai ir ginklai.
Tikroji aukso gysla – „juodieji“ aukcionai
S. Gaidjurgis ir jo aplinkos žmonės sugebėdavo iš anksto gauti duomenis ir apie privatizuojamų objektų aukcionų vietą, laiką, kainą, pretendentų skaičių ir galimybes. Tuomet būdavo išvystoma audringa veikla. Kiekvieno oficialaus aukciono išvakarėse visiems norintiesiems jame dalyvauti skambindavo gaujos nariai ir sukviesdavo į vadinamąjį „juodąjį“ aukcioną, kuris paprastai vykdavo Vakarų laivų remonto įmonės autodrome.
Būsimieji objekto pirkėjai čia varžydavosi tarpusavyje, keldami kainą. Tačiau ne tą kainą, kurią ketino sumokėti už būsimą pirkinį. Buvo varžomasi dėl sumos, kurią sumokėjęs nusikalstamos grupuotės nariams, pretendentas užsitikrindavo pergalę tikrajame aukcione. Kitą dieną „juodojo“ aukciono nugalėtojui tereikėdavo tik kartelį kilstelėti pradinę privatizuojamojo objekto kainą ir jis tapdavo jo savininku.
Jei atsirasdavo koks nors išsišokėlis, nedalyvavęs „juodajame“ aukcione ir bandantis permušti „teisėto“ pirkėjo pasiūlymą, kaina būdavo keliama, kol naujasis pretendentas „atšokdavo“, o pergalė vis tiek galiausiai atitekdavo banditų statytiniui už iš anksto sutartą sumą. Ypač pelningus bei perspektyvius objektus pirko ir patys grupuotės nariai.
Pagal investuoto bei valdomo, kontroliuojamo kapitalo dydį ir pagal įtakos sferas S. Gaidjurgio grupuotei negalėjo prilygti nei Vytauto Arbačiausko Arbatiniai, nei Artūro Kubiliaus Kubilai. Šios grupuotės, anksčiau taip pat ambicingai pretendavusios į uostamiesčio šeimininkus, dabar turėjo tenkintis antraeiliais vaidmenimis ir veikti joms paskirtuose rajonuose, reketuodamos kioskus bei parduotuves. Šių gaujų eiliniai tuo metu dažniausiai ir pakliūdavo policijos akiratin, būdavo suimami, teisiami bei „papuošdavo“ žiniasklaidos kriminalinę kroniką.
S. Gaidjurgis padarė ir vieną gerą darbą – jis su savo vyrais davė atkirtį čečėnams, kurie irgi norėjo įsitvirtinti uoste. Pamatę, kad vietiniai nelinkę nusileisti, čečėnų nusikaltėliai paliko Klaipėdą ramybėje.
Banditai kilpos neatleisdavo
Naujieji privatizuotų objektų savininkai po aukcionų nebūdavo paliekami ramybėje ir turėdavo mokėti duoklę už tariamą apsaugą. Už „stogą“ mokėjo visi, nepriklausomai nuo to ar vertėsi „švariu“, ar ne visai teisėtu bizniu. Atsisakiusiųjų laukė nepavydėtina dalia.
Kai kuriais duomenimis, 1992–1993 metais Klaipėdoje be žinios dingo 77 žmonės, kiti priskaičiuoja apie 100. Kai kurių jų palaikai rasti pradėjus tirti S. Gaidjurgio bylą, o ne vienas dingo be pėdsakų.
Negailestingai reketuodami Gaidjurginiai greitai lobo, tačiau lyg iš dangaus krentantys turtai sukėlė tarpusavio nesantaiką. Šefo nemalonėn pateko pavaldiniai, kurie jam išvykus iš miesto, patys privatizavo kai kuriuos objektus. Savo ruožtu nepasitenkinimo banga kilo ir tuomet, kai S. Gaidjurgis prabangų džipą nusipirko už „obščako“ pinigus.
