arūnas spraunius

Šie metai Rytų bei Vidurio Europoje lyg ir turėjo būti nužymėti šventėmis: prieš dvidešimtmetį griuvo Berlyno siena, prieš dešimt metų prasidėjo NATO plėtra, prieš penkerius – pirmosios šio regiono šalys įstojo į Europos Sąjungą (ES). Ar reikalai iš tiesų atrodo šventiškai? Nelygu žvilgsnio priekabumas ir akiplotis.

Kiekviena istorija vis tiek turi kompoziciją – vidinę logiką su viltinga pradžia ir „patyrusia“, nebelinkusia ką nors daugiau pasakyti (išsisėmusia) pabaiga. Tiesa, „išsemtą“ temą visada galima pildyti naujomis (ar tariamai naujomis) aplinkybėmis – tai metodas, kuriuo remiasi visa „koverių“ kultūra. „Koveriai“ – muzikos pasaulio terminas, reiškiantis pirminių, autorinių kūrinių perdarytas („papildytas“) versijas.

Į apyvartą paleistos menkiausios smulkmenos, netgi telefono ryšys. Šiaurės Korėja vėl įjungė tiesioginę telefono liniją su Pietų Korėjos kariškiais tik pasibaigus Vašingtono ir Seulo kasmet kovą  rengiamoms gynybos pratyboms, kurias Pchenjanas vadino pasiruošimu invazijai.

Jau tapo įprasta lietuvius matyti paniurusius. Natūralu – siaučiant nemaloniai ekonominei situacijai ir nuotaikos nėra pozityvios. Bet juokams ir šypsenai dar niekas pridėtinės vertės mokesčio neuždėjo. Tuo pasinaudodami Lietuvos animacijos kūrėjai, dailininkai – karikatūristai, rašytojai-humoristai ir satyrikai susibūrė draugėn ir nusprendė išsaugoti lietuvių gebėjimą juoktis.

Vasario 25-ąją pirmą kartą kreipiantis į Amerikos kongresą Jungtinių Valstijų prezidentui Barackui Obamai teko labai skrupulingai, kruopščiai apgalvoti retoriką. Tiesa, dar rinkimų kampanijos metu visi pripažino, kad dėl retorikos ponas B. Obama turi mažiausiai rūpesčių. Bet įtikinamai kalbėti yra viena, o mėginti išjudinti įstrigusią didžiausią pasaulio ekonomiką – vis dėlto visai kita.

Įprasta, kad konfrontacijos, dramatiški susidūrimai ir politiniai įvykiai ilgainiui pereina į procedūrinę fazę, taigi ir šįkart okupacijos faktas ima įgyti vis daugiau politinių manevrų bei propagandinių ėjimų rutinos požymių. Europos Tarybos Parlamentinei Asamblėjai (ETPA) sausio 28-ąją priėmus jau antrą rezoliuciją dėl rugpjūtį įvykusio karinio Rusijos ir Gruzijos konflikto, kiekviena suinteresuota pusė, suprantama, ją interpretavo savaip.

Sausio 2-ąją naujasis JAV prezidentas Barackas Obama su šeima tyliai grįžo į Čikagą iš Havajų po dvylikos dienų atostogų. Havajuose B. Obama su žmona Michelle ir dviem dukromis viešuose renginiuose nedalyvavo ir beveik išvengė žiniasklaidos dėmesio. Obamų šeima išskrido į Vašingtoną gerokai prieš inauguraciją sausio 20-ąją, nes dukroms po švenčių reikėjo eiti į mokyklą. Štai tokia buitiškai santūri preliudija. Euforiją kasdieniai reikalai ir rūpesčiai keičia, galima sakyti, privaloma tvarka.

Dalis mūsų jau kaip ir įprato reikšti nepasitenkinimą demokratija ir laisvąja rinka. Nesame vieniši šioje srityje. Štai buvęs Nepalo maoistų sukilėlis prieš Naujuosius pareiškė, kad vadovauti sukilimui buvo lengviau negu šaliai. „Kai kada man atrodo, kad daug patogiau buvo liaudies karo metu“, – Nepalo laikraštis „Kantipur“ citavo šalies premjero pasisakymą per jo susitikimą su Nepalo laikraščių redaktoriais.

Veikiausiai ir apie sąvokas „giesmė“... Ukrainos holodomoro 75-erių metų paminėjimui skirtame vokiečių dienraščio „Berliner Zeitung“ straipsnyje „Kaip Dmitrijus Medvedevas parenka žodžius“ (11 18) cituojamas Rusijos prezidentas, pareiškęs, jog Maskva nesutinka su tuo,  kad Ukraina vadina holodomorą ukrainiečių genocidu. Pasak pono D. Medvedevo, milijonai žmonių žuvo ir Rusijoje, Kazachstane, Baltarusijoje.

Bejėgiškumas ar veikiau jo regimybė yra tikroji Vakarų diplomatijos jėga, nes dialektikos tėvynė – Vakarai tiesiog pagal apibrėžimą privalėjo tos dialektikos išmokti geriausiai. Tarkime, bendradarbiavimo derybų su Rusija atnaujinimo atvejis. Lapkričio 10-ąją ES priimtas  sprendimas atnaujinti derybas sulaukė kokių tik nori antraščių ir vertinimų. Britų „The Wall Street Journal“ konstatavo, kad Bendrija negali arba nelabai nori bausti Rusiją už konfliktą su Gruzija.

Apskritai informacija tokiomis aplinkybėmis tarsi ir nebelabai turi prasmės, mat kai kada žinios prieštarauja viena kitai. Kita vertus, kai Ukrainos parlamento (Aukščiausiosios Rados) darbas per porą dienų nežinia kelintą kartą buvo „užblokuotas“ ir vėl „atblokuotas“, jo pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pareiškė ypatingų vilčių dėl tolesnio parlamento darbo nepuoselėjąs. O juk šalį gana rimtai palietė pasaulio finansų krizė, gaišti laiką vien politikavimui gal būtų net ir savižudiška.

Ketvirtadienio vakaras – laikas knygai, kavai, pokalbiui apie kūrybą. Spalio 16 dieną, 18 valandą Kavatekoje (Trakų g. 7, Vilnius, Coffee Inn) knygų mylėtojai kviečiami pasiklausyti rašytojo Arūno Sprauniaus kūrybos, skaitomos paties autoriaus, pasikalbėti „kas kaip kodėl“. Ketvirtadienio vakaras bus skirtas knygai-kulverstukui „Spraunius prieš Spraunių“. Dviejų dalių knygoje – esė („Mes, alkoholikų vaikučiai“), pasakojimai, pasakėčios, giesmėmis vadinami eilėraščiai („Profesionalų godos“). Ar...

Liepos pabaigoje po septynerių metų konsultacijų žlugus Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) deryboms, Norvegijos užsienio reikalų ministras Jonas Gahras Støre norvegų laikraščiui „Aftenposten“ pareiškė, kad tai signalizuoja apie naują pasaulio tvarką. Ministro teigimu, dar prieš kelerius metus Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga (ES) išspręsdavo visus ginčus. Kai jos sutardavo dėl sprendimo, taip dažnai ir būdavo. „Tos dienos jau suskaičiuotos.

Kažin ar tinka kalbėti vien apie Kazachstaną ir Turkmėnistaną, mat Centrinėje Azijoje irgi pradeda įsisukti geopolitiniai bei integraciniai mechanizmai, dabartinių regiono šalių lyderių valia ir dėl užsienio įtakos pamažu formuojantys Centrinės Azijos vienybę ir tapatumą. Protu ne visada paaiškinamus lyderių sprendimus ar tiesiog ambicijų pasireiškimus palengva ima keisti pragmatiniai sumetimai.

Kai šių metų gegužės viduryje minint Izraelio 60-metį JAV prezidentas George‘as W. Bushas sakė kalbą Izraelio parlamente, joje, be viso kito, išdėstė savo viziją, kaip Artimieji Rytai atrodys po 60 metų. Pasak dabartinio Jungtinių Valstijų prezidento, Izraelis tada minės 120-ąsias savo įkūrimo metines, palestiniečiai turės tėvynę, žmonės visame regione gyvens laisvose ir nepriklausomose visuomenėse, o Iranas ir Sirija bus taikios valstybės.

Ukrainos ir Rusijos dialogas neįtikėtinai keblus, lygiai kaip ir neįtikėtinai niuansuotas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo statiškas, jei nepaisysime ciklais pasikartojančio retorikos „sutirštėjimo“ dėl kokių nors konkrečių veiksmų (pavyzdžiui, gamtinių dujų pabranginimo Ukrainai) ar įvykių. Bet esama ir tam tikros dinamikos, šis tas vis dėlto keičiasi.

Kai pernai liepą Arabų šalių lygos delegacija pirmą kartą istorijoje apsilankė Izraelyje, tuo metu Vakarų Krante viešėjęs specialusis pasiuntinys Artimuosiuose Rytuose Tony Blairas pareiškė matąs taikos galimybę Artimuosiuose Rytuose.

Apie tono keitimosi (ar svyravimo) niuansus gali byloti pastarojo meto Rusijos politikų pasisakymai. Štai neseniai Maskvoje apsilankius JAV valstybės sekretorei Condoleezzai Rice ir gynybos ministrui Robertui Gatesui, duodamas interviu rusų dienraščiui „Izvestija“, Sergejus Lavrovas teigė, kad Amerika sutiko leisti Maskvai stebėti Rytų Europos šalyse numatomą dislokuoti priešraketinės gynybos sistemą (PRGS) ir pasiūlė Rusijai garantijas dėl tos sistemos elementų galutinio įrengimo atidėjimo ik...

Likus keliems mėnesiams iki Vasaros olimpinių žaidynių Pekine, jų rengėja Kinija paprašė nesikišti į šalies vidaus reikalus. Užsienio reikalų ministras Yang Jiechi (Jang Dzieči) įspėjo dėl rugpjūtį įvyksiančių žaidynių nedaryti šaliai spaudimo iš išorės. Esą politizuoti olimpines žaidynes Pekine prieštarauja Olimpinei chartijai.

Kalbant apie Europos indėlį ne vien į Afrikos saugumą, bet ir į Juodojo žemyno raidą, pirmiausia turbūt derėtų pripažinti, kad Afrikoje vienokiu ar kitokiu būdu, dėl vienokių ar kitokių priežasčių „yra ir veikia“ daug kas. Tarkime, šaltojo karo metais Juodasis žemynas buvo dalinamas pagal NATO ir Varšuvos pakto šalių konfrontuojančius interesus, o pastaraisiais metais Afrikoje aktyviai reiškiasi Kinija. Be abejo, išorinis veikimas turi įtaką konfliktams Juodajame žemyne.

Nors abi šias šalis sieja tokia pati sovietinė praeitis, tai dvi skirtingos valstybės. Neišleidžiant iš akių panašios patirties ir vienodos starto pozicijos, perspektyvas tapti Aljanso narėmis reikėtų vertinti atsižvelgiant į jų unikalią dabartinę padėtį. Be to, Rytų bei Vidurio Europos šalių integravimosi į Vakarus schemoje kitas žingsnis buvo įstojimas į Europos Sąjungą (ES). Paskutinės visą šį „paketą“ įveikė Rumunija ir Bulgarija, ES narėmis tapusios 2007-aisiais.