Kai šių metų gegužės viduryje minint Izraelio 60-metį JAV prezidentas George‘as W. Bushas sakė kalbą Izraelio parlamente, joje, be viso kito, išdėstė savo viziją, kaip Artimieji Rytai atrodys po 60 metų. Pasak dabartinio Jungtinių Valstijų prezidento, Izraelis tada minės 120-ąsias savo įkūrimo metines, palestiniečiai turės tėvynę, žmonės visame regione gyvens laisvose ir nepriklausomose visuomenėse, o Iranas ir Sirija bus taikios valstybės.
Tokios tad vizijos, tik nežinia, kiek tikrovė linkusi jas patvirtinti. Birželio 7-ąją naftos kaina buvo pasiekusi naują, 138,54 dolerio už barelį rekordą – taip rinka reagavo į Izraelio vicepremjero ir transporto ministro Shaulio Mofazo pareiškimą, kad jei Iranas tęs savo branduolinio ginklo programą, Izraelis jį atakuos. Be to, Izraelio vicepremjeras pažymėjo, kad tokią operaciją galima būtų įvykdyti tik su JAV parama. Pasak žiniasklaidos, tai iki šiol pats atviriausias grasinimas Iranui.
Birželio pradžioje kalbėdamas Vašingtone vykusioje įtakingo Amerikos ir Izraelio visuomeninių reikalų komiteto konferencijoje Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas pareiškė, kad Irano grėsmę būtina stabdyti visomis įmanomomis priemonėmis. Pasak E. Olmerto, Iranas yra didžiausias terorizmo eksportuotojas pasaulyje, o dabartinis jo režimas remiasi panieka laisvojo pasaulio vertybėms ir siekia karinio dominavimo regione. Izraelio premjero teigimu, dabar galiojančios griežtos ekonominės sankcijos tėra pirmas žingsnis ir reikia imtis dar griežtesnių priemonių. Kokių – galima numanyti. Tarp kitko, konferencijoje jau kaip vienintelis demokratų kandidatas į Amerikos prezidentus dalyvavo ir senatorius Barackas Obama: jis savo kalboje sakė esąs ištikimas Izraelio draugas, sieksiantis užtikrinti jo saugumą. Ką gi, tokių užuominų kontekste Amerikos ir Irano pokalbio galimybės neatrodo rimtos.
Kita vertus, Irano, kaip ir kitos Amerikos „nedraugės“ Sirijos, politiniai lyderiai nedažnai, bet gana reguliariai pabrėžia, kad tikisi permainų po lapkritį vyksiančių Amerikos prezidento rinkimų. Tarkime, interviu italų dienraščiui „L‘Espresso“ (05 12) apie tai užsiminė Sirijos prezidentas Basharas al Assadas. Taigi, nepaisant visko, į Ameriką dairomasi.
Europos Sąjunga (ES) gegužės pradžioje kreipėsi į išrinktą naują Irano parlamentą, kad jis skatintų Teherano vyriausybę vykdyti taikią ir atsakingą politiką. Naujajame Irano parlamente daugumą sudaro konservatoriai, vis dėlto tarptautinė žiniasklaida pastebi, kad ne visi parlamentarai besąlygiškai remia prezidentą Mahmoudą Ahmadinejadą. Taip pat gegužės pradžioje, praėjus trims mėnesiams po balsavimo JT dėl naujų sankcijų Iranui, paskelbta dar viena Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) ataskaita, kurioje konstatuojama, kad Teheranas turi daugiau informacijos, nei pateikia, todėl šalis raginama pateikti jos daugiau, ypač apie veiklą, susijusią su raketomis. Ataskaitoje taip pat kalbama apie galimą Pakistano vaidmenį Irano branduolinėje programoje. TATENA teigia turinti įrodymų apie dokumentą, kuriame pateikta informacija apie raketos kovinės galvutės muliažą, kontrabanda gautą iš Pakistano. Pats Iranas tvirtina, kad kai kurie TATENA pateikti dokumentai yra suklastoti, bet sutinka, jog tyrimas būtų atliktas. Šios šalies ambasadorius prie TATENA Ali Asgharas Soltanyeh pareiškė, jog ataskaita yra dar vienas dokumentas, rodantis, kad visa Irano branduolinė veikla yra taiki. Lyg ir nieko nauja, ta pati retorinė ekvilibristika persišku „Tūkstančio ir vieno nakties“ stiliumi. Situacija, primenanti patą, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji nepasikeis niekada.
Vis dėlto esama ir kitokių prielaidų. Amerikos dienraštis „Christian Science Monitor“ gegužės pabaigoje paskelbė, kad Vašingtonas ir Teheranas pastaruoju metu rodo ženklų, lyg ir teikiančių vilties, jog konfrontaciją pamažu keičia derybų poreikis. Amerikos ginkluotųjų pajėgų vadas Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose Davidas Petraeusas kalbėdamas Jungtinių Valstijų Kongrese pareiškė, kad yra linkęs rekomenduoti labiau visapusišką požiūrį į Iraną, numatantį ir dialogą. Kitaip tariant, viešai prabilta taip pat ir apie diplomatines pastangas. Gegužės viduryje Amerikos gynybos ministras Robertas Gatesas, kalbėdamas viename JAV Senato komitetų, sakė, kad nepaisant kietakaktiškos Irano prezidento aplinkos vis tiek reikia mėginti diplomatines priemones. JAV, nors ir nenoriai, bet turi pripažinti, kad Irano įtaka Artimuosiuose Rytuose didėja ir su šia aplinkybe tenka kažkaip skaitytis. Pagaliau gal ir paradoksas, bet didėti Teherano įtaka pradėjo kaip tik po to, kai Irake buvo nuverstas Saddamas Husseinas. Taigi šio Amerikai nemalonaus proceso autorystę norom nenorom tenka prisiimti ir jai pačiai.
Tuo pat metu Irano užsienio reikalų ministras Manouchehras Mottaki gegužės viduryje pasiųstame laiške JT generaliniam sekretoriui Ban Ki Moonui (Pan Gi Munui) pasiūlė Saugumo Taryboje aptarti paketą su Iranu susijusių klausimų ir pareiškė, kad Iranas pasirengęs siekti tikro visų suinteresuotų grupių bendradarbiavimo.
Kai kurie ekspertai mano, kad panašūs abiejų pusių pareiškimai galų gale gali paskatinti procesą pajudėti konstruktyvesne linkme. Juolab kad nori nenori tenka diskutuoti ne vien apie Irano branduolinę programą, bet ir apie kitas regiono problemas, tokias kaip Irano ginklų tiekimas į Iraką ir radikalių grupuočių „Hezbollah“ bei „Hamas“ rėmimas. Pasak Vašingtono eksperto Davido Albrighto, Irano pasiūlymą dera vertinti rimtai, nes esant dabartinei padėčiai tiesiog nėra ko prarasti. Gali būti, Irano užsienio reikalų ministro laiškas rodo, kad Iranas iš tiesų užsinorėjo derybų. Teherano kvietimas bendrauti gali reikšti, kad Irano vadovai ir tarpusavyje ima sutarti, kaip jų šalis turi kalbėtis su tarptautine bendruomene. Pasak kai kurių politologų, esama pagrindo manyti, jog Teherane stiprėja vadinamųjų „pragmatiškų konservatorių“ pozicijos, o šie siekia, kad Vakarų pasiūlymai būtų bent jau svarstomi.
Atrodo, jog ir Rusijai, kuri kartu su Kinija priešinasi griežtesnėms sankcijoms Iranui ir neretai kaltinama padedanti Iranui plėtoti branduolinę programą, ima įkyrėti gana kontroversiškas Irano advokatės vaidmuo. Tiesa, jos politikai mėgina siūlyti „trečiąjį kelią“. Interviu Izraelio dienraščiui „Jerusalem Post“ (04 14) buvęs Rusijos užsienio reikalų ministras, derybų su Iranu veteranas Igoris Ivanovas sakė, kad Rusija kartu su tarptautine bendruomene tvirtai nusiteikusi neleisti Iranui sukurti branduolinės bombos, bet su Teheranu reikia pradėti kalbėtis, mat jis irgi nerimauja dėl savo saugumo. Irano lyderių kalbas apie tai, kad Izraelį būtina nušluoti nuo žemės paviršiaus, esą reikia laikyti politiniais šūkiais, mat į Artimųjų Rytų lyderius besiveržiantis ir siekiantis vadovauti pastangoms „išrūkyti“ Ameriką iš regiono Iranas ieško skambių politinių šūkių, tik tiek. Iš tiesų jo lyderiai yra pragmatikai ir puikiai supranta, kuo baigtųsi mėginimas „nušluoti“ Izraelį defacto. Be to, Jungtinių Valstijų pastangos dar griežtinti sankcijas negali būti produktyvios, mat pačios vienos jos neveiksmingos, reikia viso komplekso priemonių, tarp jų – ir tiesioginio kalbėjimosi. Irano esą negalima varyti į kampą. Taigi atrodo, kad visi sutinka (ar apsimeta sutinką), jog Iranui negalima leisti įsigyti branduolinio ginklo, pasirodo, nesutariama tik dėl priemonių. Žodžiu, amerikiečiai gal ir teisūs, bet pernelyg tiesmukiškai kategoriški.
Amerikos leidinys „Foreign Affairs“ straipsnyje „Bepolis pasaulis“ (05 12) yra išvardijęs faktorius, kodėl vienapolis Amerikos dominuojamas pasaulis po Berlyno sienos griuvimo gana greitai liovėsi gyvavęs. Viena priežasčių – globalizacija. Nepaisant jų galios, Jungtinės Valstijos vargu ar gali vienos ką nuveikti dorodamosi su Irano branduoline programa. Gali būti, kad tarptautinio bendradarbiavimo ir tarptautinių problemų sprendimo apyvartoje vis didesnį vaidmenį ima vaidinti kolektyvinių (tiesa, turbūt labai nelengvai pasiekiamų) sprendimų praktika. To siekiančių tikrai netrūksta.
Todėl ir Amerikos bei Irano santykių perspektyvą ilgainiui vis labiau gali lemti daugybė tarptautinės politikos niuansų bei, pavadinkime, „lydinčiųjų“ derybų ir susitarimų. Turbūt verta prisiminti pradžioje minėtą Sirijos prezidento interviu dienraščiui „L‘Espresso“, tarkime, tokiame kontekste: atsisveikinimo vizito metu birželio 14-ąją viešėdamas Prancūzijoje JAV prezidentas ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy aptarė abiejų šalių politiką Irano atžvilgiu, taip pat Prancūzijos santykius su Sirija. Prancūzijos prezidentas ES vardu yra pasiūlęs paramą opozicijoje dabartiniam režimui esantiems Teherano lyderiams. Sandėrio kaina ta pati: Iranas turi sustabdyti branduolinę programą. O štai dėl Sirijos JAV pareigūnai išreiškė viltį, kad N. Sarkozy toliau palaikys neseniai užmegztus šiltus santykius su Damasku ir gal net pakvies prezidentą Basharą al Asadą liepą atvykti į Prancūzijos nacionalinę šventę – Bastilijos dieną. Amerikos ir Irano santykių „nebuvimą“ Sirijos artėjimas prie Vakarų neabejotinai į kurią nors pusę pakreiptų, mat Sirija kol kas yra vienintelė nuosekli Irano sąjungininkė painioje Artimųjų bei Vidurio Rytų politikoje.
Arūnas Spraunius
