Kiekviena istorija vis tiek turi kompoziciją – vidinę logiką su viltinga pradžia ir „patyrusia“, nebelinkusia ką nors daugiau pasakyti (išsisėmusia) pabaiga. Tiesa, „išsemtą“ temą visada galima pildyti naujomis (ar tariamai naujomis) aplinkybėmis – tai metodas, kuriuo remiasi visa „koverių“ kultūra. „Koveriai“ – muzikos pasaulio terminas, reiškiantis pirminių, autorinių kūrinių perdarytas („papildytas“) versijas. Šis terminas tampa savotišku dabartinio gyvenimo simboliu ir gali būti taikomas bet kokio fakto, teksto ar istorijos interpretavimui ar tiražavimui (tęsiniui).
Tarkime, tekstų žmogus gali išgirsti savo komentarų Rusijos tema iš inercijos dėstomų vertinimų, nes keletą metų gana daug rašė apie šią šalį. Ilgainiui padaryta išvada, kad kalbėjimas apie Rusiją geriausiu atveju tik padeda užtušuoti ribą tarp faktų ir propagandos. Gal iš tiesų tuomet geresnė išeitis – nedažnas dalyvavimas, išskyrus atvejus, kai prasideda akivaizdi drama (tarkime, Rusijos įsiveržimas į Gruziją pernai rugpjūtį; tarp kitko, pastarosiomis dienomis tekstų apie konflikto pasikartojimo galimybę šiame regione tarptautinėje spaudoje keistai pagausėjo).
Vakarų spauda vėl nemažai dėmesio skiria gamtinių dujų reikalams. Vyraujantis motyvas – dar vienos gamtinių dujų tiekimo krizės grėsmė, šįkart dėl gresiančio „vasarinio dujų karo“ tarp Ukrainos ir Rusijos. Gegužės 30-ąją Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Ukraina ir vėl gali turėti problemų dėl mokėjimo už rusiškas dujas, todėl vėl gali strigti gamtinių dujų tiekimas į ES per Ukrainą. Ponas V. Putinas pareiškė Europos partnerius dėl to perspėjąs iš anksto.
Europos Komisijos (EK) pirmininko Jose Manuelio Barroso kreipimąsi (06 19) į Tarptautinį valiutos fondą (TVF) bei kitas finansines organizacijas su prašymu suteikti Ukrainai kreditą turbūt galima vadinti neišvengiamu taktiniu žingsniu. EK paragino rusų „Gazprom“ ir ukrainiečių „Naftogaz“ sudaryti ilgalaikį susitarimą, kuris užtikrintų dujų tiekimo į ES šalis stabilumą. Neseniai Kijevą aplankę Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Steinmeieris bei jo Lenkijos kolega Radoslawas Sikorskis Kijevą ragino skaidrinti „Naftogaz“ veiklą, o Maskvą – elgtis garbingiau.
Praėjusią žiemą „pamokyta“ Europa, atrodo, šį kartą linkusi užsiimti sistemine prevencija. EK pirmininko iniciatyva neseniai organizuota misija lankėsi Kijeve ir Maskvoje, kad susidarytų visą Ukrainos ir Rusijos ginčo dėl dujų vaizdą. Misijos surinktos medžiagos pagrindu numatoma didinti Komisijos vaidmenį koordinuojant Bendrijos šalių veiksmus. EK gali pareikalauti, kad ES šalys duotų dujų iš savo saugyklų bendram naudojimui. Praėjusią žiemą tokios šalys kaip Vokietija, Italija ir Šveicarija turėjo dujų perteklių, o kitos, pavyzdžiui, Bulgarija ir Slovakija, šalo. Vyriausybės turės kasdien siųsti į EK tiekimų suvestines ir trims dienoms numatytas paklausos prognozes, ataskaitas apie dujų paėmimą iš saugyklų bei pertrūkių įtaką jų ekonomikai ir energetikai. J. M. Barroso siūlymai įsigalios, jei jiems pritars Bendrijos šalys ir Europos Parlamentas.
Nemažai ekspertų ne vien Briuselyje mano, kad praėjusios žiemos krizė gali pasikartoti. Kijevo energetinių tyrimų centro direktorius Konstantinas Borodinas interneto dienraščiui „Grani.ru“ (06 19) teigė, kad ES planuojamos priemonės primena 1973-ųjų scenarijų, kai arabų šalys buvo nutraukusios naftos eksportą į Vakarų Europą bei JAV. Tada europiečiai ėmė administraciniu keliu skirstyti naftą šalims pagal jų poreikį. „East European Gas Analysis“ vykdančiojo direktoriaus Michailo Korčemkino teigimu, Europa jau ginasi nuo grėsmių, diversifikuodama tiekėjus. „Gazprom“ dalis Europos rinkoje 2008-ųjų antrą ketvirtį sudarė 31 proc., ketvirtą sumažėjo iki 22 proc., o šių metų pirmą ketvirtį dar krito iki 16 procentų. Užtat didėja Norvegijos tiekiamų gamtinių dujų dalis.
Beveik banalu klausti, kodėl dėl teoriškai turinčių būti pragmatiniais verslo reikalų tęsiasi toks ilgas serialas, kuris yra garsiausias, tačiau ne vienintelis. Ar galima bent apytikriai suprasti, kaip reikalai atrodo iš tiesų ir kas vis dėlto išlošia šioje klampioje situacijoje?
Rusų publicistės Julijos Latyninos nuomone, Rusija dujų karą su Ukraina pralaimėjo. Maskva siekė parodyti ES, kad Kijevas nėra patikimas partneris, tačiau Europa tuo nepatikėjo. Kainą pamažu ryškina laikas – tai „Gazprom“ dalies Europos rinkoje mažėjimas, stringantys „Šiaurės srauto“ bei „Pietų srauto“ vamzdynų projektai (vokiečių ir švedų kariškiai pradeda reikšti abejones, ar „Šiaurės srautas“ negrės ES saugumui, jei jį saugos rusų ginkluotosios pajėgos; kažkaip nevalingai prisimenami tankai Gruzijoje). Tai taip pat pinigai, kuriuos teko mokėti dėl praėjusios žiemos įvykių pretenzijas pareiškusioms šalims (kad nesikreiptų į teismą, Bulgarijai atseikėta 250 milijonų eurų).
J. Latyninos vertinimas gana kategoriškas: šiuolaikiniame pasaulyje neįmanoma laimėti jokio karo, nes jo iniciatorius galų gale pelno nepatikimo strateginio partnerio reputaciją. Maskva kariauja nuolat (tarkime, neskelbiamą muitų karą su Kinija). Kremliuje įsitaisę „konkretūs pacanai“ (J. Latyninos terminas), pasitelkę gamtines dujas, bent iki šiol tikėjosi priversti paklusti visus. Juk ne ES yra deklaravusi, kad gamtinės dujos – tai strateginis ginklas. Sunku pasakyti, į ką čia reikėtų lygiuotis – į „likusį“ pasaulį ar į Rusiją. Pastaruosius keletą metų šioje šalyje svarstoma, kodėl Rusijos daug kas nemėgsta. Nebūtinos publicisto, eksperto ar dar kokios kitos regalijos norint suprasti, kad vargu ar veiksminga problemos šaknų ieškoti „daugelyje“. Kai nuolat kariauji, apskritai gana romantiška tikėtis kitokios „daugelio“ reakcijos.
Tarp kitko, apie romantiškus lūkesčius. Rusų publicisto Stanislavo Belkovskio interneto leidinyje „Nazlobu.ru“ pernai (2008 06 23) publikuoto teksto „Rusija prieš Vakarus: karas, religija, meilė“ pati antraštė rodo Rusijos santykio su Europa dialektiką. Čia kaip žaidžiant futbolą: „padarysime“ visus Europos čempionų lygoje, bet į Azijos čempionatą mūsų neišmesite nė už ką. Kremliaus elitas kol kas bando Europą nupirkti, nes pinigai dabar yra pagrindinė Rusijos ideologija. Ir gerokai stebisi, išgirdęs mandagų atsakymą – ačiū, šiuo metu nereikia. Anot S. Belkovskio, dėl jaučiamos nuoskaudos Europai galima prikalbėti daugybę eurazijietiškų priekaištų. Rimtuose ir atsakinguose dalykuose Rusija vis tiek „tikrinasi“ Europa ir apskritai Vakarais.
Buvę imperijos pakraščiai, sprendžiant iš periodiškų „grietinės“, „šprotų“ bei kitokių karų, vis dar yra kitoks testas. Savaip tą patvirtina Rusijos priešo įvaizdžio „klajonių“ geografija (latviai, lenkai, estai, gruzinai, dabar – ukrainiečiai), kurią nuolat fiksuoja Levados sociologinių apklausų centras. Tokios slinktys tebyloja apie galimybę manipuliuoti Rusijos visuomenės nuomone. Tai – „technologinis“, ir tik „technologinis“, postmodernizmas.
Visai nebesinori dar sykį sukti „koverio“ apie norą „pamokyti“ ar geopolitines ambicijas, kurioms tenkinti postmodernistinis „tinka viskas“ – kaip tik. Pagaliau, kalbama ne apie skriaudas ar atlygius. Tiesiog į paviršių vėl lenda „deržavinės“ ideologijos rudimentai. Kad ir apie ką būtų kalbama ir kokiais argumentais remiamasi, „deržavinė“ ideologija laimi visada, kai turi galimybę elgtis įžūliai, o tokia atsiranda masyvaus informacinio lauko „pasiėmimo“ atveju. Kitaip tariant, kai yra pinigų. Į padorumą, savigarbą ar faktus apeliuojantys oponentai (žodis nelabai tinkamas, nes jie yra nepataisomi naivuoliai) vertinami neabejotinai palankiai, kaip pilantys vandenį ant to paties propagandinio malūno.
Kaip ir anksčiau, tebeveikia ne taip jau mažai „protu nepaaiškinamų“ faktorių. Antai Lietuvoje net ir dalis internetinės žiniasklaidos savo užsienio žinių struktūrą formuoja taip, tarsi veiktų kaip regioninė Briansko ar Kalugos spauda. Ir vėl ūmėjant Ukrainos ir Rusijos „dujiniams“ santykiams, Kremliaus atstovai cituojami būriais iki kokio vicepremjero Igorio Sečino imtinai, o Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka dažnai atrodo kaip koks vienišas nevykėlis. Net neverta klausti, kuri egzistencinė patirtis – Rusijos ar Ukrainos – čia, Lietuvoje, turėtų būti labiau suprantama ir gerbiama.
Tiesa, reikalai vis dėlto pamažu keičiasi. Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Vladislavas Surkovas šalies Dūmoje birželį bene pirmas iš Kremliaus atstovų pareiškė, kad parlamentui reikia daugiau laisvės. Taigi galima lyg ir kalbėti apie formalių parlamentinių procedūrų – pavadinkime: laisvėjimo – prielaidas. Pagaliau, ne vien Vakaruose imama prisiminti, kad Vokietija yra viena didžiausių pasaulio eksportuotojų taip pat ir dėl to, jog savo geopolitines sąskaitas apmokėjo nesiginčydama.
Įprasta mandagiai sakyti, kad Rusijoje daug nuostabių, protingų ir talentingų žmonių. Ir be mandagumo aišku, kad protingų ir talentingų žmonių Rusijoje yra ir jų veikiausiai daugėja. Kaip ir iš tiesų laisvų žmonių. Tačiau kol kas jų įtaka šalies gyvenimui nėra ženkli.
Arūnas Spraunius
