Šie metai Rytų bei Vidurio Europoje lyg ir turėjo būti nužymėti šventėmis: prieš dvidešimtmetį griuvo Berlyno siena, prieš dešimt metų prasidėjo NATO plėtra, prieš penkerius – pirmosios šio regiono šalys įstojo į Europos Sąjungą (ES). Ar reikalai iš tiesų atrodo šventiškai? Nelygu žvilgsnio priekabumas ir akiplotis. Kaip straipsnyje „Rytai ir Vakarai? Ne viskas taip paprasta“ (05 20) pažymi Kanados „The Globe And Mail“, per eilines gegužės išeigines atsidūręs Prahoje turistas vargu ar pastebėjo rimtų recesijos ženklų Vidurio Europoje. Turistų netrūksta. Savaitės viduryje paveikslas kitoks, niūresnis.
Tiesa, nauji prabangūs viešbučiai Rytų bei Vidurio Europos sostinėse bent iki pastarojo meto atvėrė duris, galbūt iš inercijos. Vis dėlto nelaimės nuojauta nuo metų pradžios sklandė net ir tose valstybėse, kurios bent iš pradžių sugebėjo išvengti blogiausio scenarijaus. Sausį ir vasarį Kroatijoje jūros pakrantėje kainos tebebuvo nepakitusios, o Zagrebo naktiniuose klubuose netrūko lankytojų. Vis dėlto dienraščio „Jutarnji List“ komentatorius Davoras Butkovicius kolegoms iš britų „The Financial Times“ sakė esąs kamuojamas prastos nuojautos. Reklamos jo laikraštyje metų pradžioje sumažėjo 30 procentų.
Turizmas yra svarbus bet kurios šalies gerovės indikatorius, nes stojus sunkmečiui pirmiausia atsisakoma užsienio kelionių. To paties „The Globe And Mail“ teigimu, šiuo metu ekspertai prognozuoja turizmo sektoriaus stagnaciją. Kiti rodikliai irgi neskatina optimizmo. Gegužės viduryje Europos Komisija publikavo prieš kurį laiką parengtas Europos šalių ūkio prognozes artimiausiems porai metų. Bene labiausiai iš „senųjų“ nukentėjusiai Airijai iki 2010-ųjų prognozuotas 9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) sumažėjimas, o Latvijai – net 13,1 procento. Be abejo, bet kurias prognozes dera vertinti rezervuotai. Vis dėlto kai kada kaip kaleidoskope besikeičiantys skirtumai (dažniausiai į pesimistinės situacijos pusę) tarp prognozuoto ir faktinio BVP kritimo nuo šių metų pradžios kol kas nesuteikia pagrindo jokiam optimizmui. Globalios krizės smagratis tebesisuka nenumaldomu ir negailestingu ritmu.
Vis dėlto, pasak Kanados leidinio, dabartinė padėtis atskleidžia naujas Europos realijas. Ekonominę ribą tarp jos Rytų ir Vakarų (vadinamąją „turto sieną“) keičia nauja, sudėtingesnė tikrovė. Lenkijos vyriausybė atmetė šiai šaliai šiemet prognozuotą vos 1,9 proc. BVP mažėjimą ir net pareiškė, kad atsigavimas prasidės kitąmet. Ir Čekija šiais metais tikisi nuosaikaus 2,7 proc. mažėjimo bei vėl prasidėsiančio kilimo 2010-aisiais. Prie šių šalių ekspertai atsargiai mėgina priskirti ir Slovakiją. Kita vertus, tokių šalių kaip Vengrija, Rumunija ir Ukraina ekonomika atsidūrė labai prastoje padėtyje. Visoms joms jau prireikė Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pagalbos. Su tam tikru rezervu Rytų bei Vidurio Europos valstybes galima skirstyti į tas, kurios po komunistinio bloko žlugimo sėkmingiau įvykdė reformas ir dabar yra iš dalies geresnėje padėtyje, ir tas, kurioms viskas klostėsi ir tebesiklosto sudėtingai.
Be to, nepaisant raidos skirtumų, kai kurie procesai Rytuose jau atitinka analogiškus procesus „senojoje“ Europoje. Reformas seniausiai įvykdžiusios „senosios“ Ispanija ir Airija be jokios atodairos pasileido paskui besipučiantį nekilnojamo turto rinkos burbulą, Rytuose panašiai pasielgė Vengrija ir Latvija. Visos keturios valstybės šiandien atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje ir tą lėmė ne Vakarų ir Rytų skirtis, o galbūt net ir nacionalinio charakterio dalykai. O ir atskirų ES narių raidos tempo skirtumai (nepaisant krizės) dabar jau vertintini subtiliau, remiantis ne vien „sočių Vakarų“ ir „besivejančių Rytų“ stereotipine skirtimi. Gali būti, Lenkija, Čekija (iš dalies – ir Baltijos šalys) Vakarus „vejasi“ greičiau, nei įprasta manyti. Vieno Estijos reformų autorių Marto Laaro teigimu, per penkiolika bekompromisių reformų metų Baltijos šalys apsivalė nuo „perteklinių veiklų“ ir tapo lankstesnės. Lenkija nutarė dar paspartinti žingsnius euro įsivedimo link. Net nuo krizės labiausiai nukentėjusi Latvija veikiausiai atsigaus greičiau nei, pavyzdžiui, Vengrija. Taigi žodžiui „atsilikimas“, kalbant apie Rytų Europą, pamažu tenka taikyti subtilesnius prasminius niuansus. Rytų bei Vidurio Europa nėra ir negali būti sala ir paklūsta negailestingai įsivyraujančiam globalaus pasaulio ritmui.
Tiesa, netrūksta manančių, kad Rytai vis dėlto atsidūrę prastesnėje pozicijoje. Britų „The Financial Times“ dar šių metų vasario pabaigoje straipsnyje „Pažeidžiamos skirtingai“ (02 26) citavo Švedijos užsienio reikalų ministrą Carlą Bildtą, teigusį, kad Rytų Europą krizė palies labiau nei senąsias ES nares, nes politinės ir ekonominės šio regiono šalių sistemos tebėra trapios ir pažeidžiamos. Visuomeninės struktūros Vidurio bei Rytų Europos šalyse iš tiesų nėra tokios nusistovėjusios kaip Vakaruose, taigi sumaištis ekonomikoje didesniu ar mažesniu mastu persikelia ir į visuomeninį gyvenimą bei politiką. Išdaužyti Seimo langai Vilniuje nėra sensacinga išimtis – Vengrijoje stiprėja kraštutiniai dešinieji, jų partija „Jobbik“ savivaldos rinkimuose jau įsisiūbuojant krizei gavo 8,5 proc. balsų. Nuo recesijos kenčiančio Miškolco policijos vadas buvo atleistas už tai, kad dėl augančio nusikalstamumo apkaltino čigonus, bet po jį palaikančių demonstracijų buvo grąžintas į pareigas. Bulgarijos liberalių tyrimų centro direktorių Ivaną Krastevą neramina galimas vidurinės klasės dvasios nuosmukis, kurį gali išprovokuoti neišgalėjimas grąžinti kreditų. Šie žmonės identifikuoja save su Vakarais ir dabar gali pasijusti išduoti.
Be to, rytų europiečiai vis vien mato, kaip krizės akivaizdoje iš europietiško solidarumo kai kada telieka vien retorinės figūros. Buvęs Slovakijos užsienio reikalų ministras bei Marshallo fondo atstovybės Vidurio ir Rytų Europoje vadovas Pavolas Demesas teigia, kad „žmonės ima abejoti liberalia demokratija, laisvąja rinka ir ES. Jie regi, kaip tokios šalys kaip Prancūzija daro nacionalinius sprendimus, kai reikia tarptautinių pastangų, ir pasijunta atstumti.“ Kaip žinoma, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy yra siūlęs pagalbą savo šalies automobilių gamintojams susieti su darbo vietų išsaugojimu Prancūzijos, o ne Vidurio Europos fabrikuose. Kita vertus, dabartinis pasaulis nėra vien ciniškas – kovai su finansų krize papildomų lėšų skirti TVF, Pasaulio bankui (PB) ir Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankui (ERPB) turtingąsias valstybes raginantis PB prezidentas Robertas Zoellickas vasarį sakė, kad pakartotinį Europos skilimą jis laikytų didžiule tragedija.
Prancūzijos „Agora Vox“ straipsnyje „Rytuose krizė stiprėja“ (03 16) pažymi, kad situacija Rytų Europos šalyse bus trapi, kol jos neįstos į euro zoną. Pasak prancūzų leidinio, krizė išryškina užslėptus jausmus, neištariamas tiesas, prislopintus norus ir baimes, kitaip tariant, ji yra ir testas, kiek Rytų ir Vidurio Europos šalys laikomos ES narėmis ir kiek su jomis solidarizuojamasi. Apskritai krizei tęsiantis gali paaiškėti netikėtų dalykų ir apie pačią Bendriją.
Kita vertus, apokaliptiniai ateities vaizdiniai – ne pats geriausias ir šiaip įtampų nestokojančios situacijos apmąstymo scenarijus. Kaip bebūtų, naujosios ES narės jau spėjo pajusti buvimo Bendrijoje ūkinę ir politinę naudą, taigi išvengti besąlygiško populizmo suvešėjimo galbūt pavyks. Kai kurie ekspertai net ir recesijos sąlygomis prognozuoja ekonominius rodiklius Rytų bei Vidurio Europoje būsiant geresnius nei Vakaruose. Tarkime, šis regionas tebėra išsaugojęs savo pagrindinį pranašumą – palyginti nebrangią kvalifikuotą darbo jėgą. Kaip sako Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko vyriausiasis ekonomistas Erikas Berglofas, nepaisant krizės, ilgalaikė Vidurio bei Rytų Europos integracija tęsis.
Arūnas Spraunius
