Į apyvartą paleistos menkiausios smulkmenos, netgi telefono ryšys. Šiaurės Korėja vėl įjungė tiesioginę telefono liniją su Pietų Korėjos kariškiais tik pasibaigus Vašingtono ir Seulo kasmet kovą rengiamoms gynybos pratyboms, kurias Pchenjanas vadino pasiruošimu invazijai. Kai iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bet kokia naujiena gali (bet tikrai nebūtinai) reikšti permainas, žinių agentūros ta proga suskubo paskelbti, jog atkurtas ryšys rodo, kad Pchenjanas gali būti pasiruošęs švelninti savo griežtą retoriką. Kiek vėliau pasaulis buvo priverstas vėl labai atidžiai stebėti situaciją Korėjos pusiasalyje: Pchenjanas balandžio 5 dieną paleido lyg ir palydovą, lyg ir balistinę raketą (kaip buvo iš tiesų, atrodo, galutinai nepaaiškėjo).
O realus gyvenimas klostosi savo ritmu. Pasak britų dienraščio „The Times“, vis daugiau ekspertų, pradedant Tarptautinės atominės energetikos agentūros MAGATE vadovu Mohamedu El Baradei‘umi ir baigiant Jungtinių Valstijų gynybos ministru Robertu Gatesu pripažįsta, jog Šiaurės Korėjai pavyko sumažinti branduolines galvutes tiek, kad jas jau galima montuoti vidutinio nuotolio balistinėse raketose. Praėjusių metų gruodį JAV ginkluotųjų pajėgų Jungtinės vadovybės kasmetiniame pranešime Šiaurės Korėja pirmą kartą pripažinta branduoline Azijos valstybe kartu su Kinija, Indija, Pakistanu bei Rusija. Balandžio pabaigoje ir MAGATE vadovas viešai pripažino, kad Pchenjanas branduolinį ginklą turi. Jei iš tiesų yra taip, ši šalis branduolinio ginklavimosi srityje lenkia Iraną, ir keičiasi jėgų santykis tarp didelės, bet prastai ginkluotos Šiaurės Korėjos armijos ir Pietų Korėjos bei Amerikos karinių pajėgų.
Oficialus Šiaurės Korėjos pripažinimas visaverte branduoline valstybe būtų labai prieštaringas žingsnis. Tarkime, Seulas tam priešinasi dėl to, kad, gavęs tokį pripažinimą, Pchenjanas įgytų papildomo manevravimo galimybių derybose dėl branduolinio ginklo atsisakymo. Beatodairiškumo Kim Jong Ilas (Kim Čen Iras) nestokoja ir be papildomų įgaliojimų. Pasak prancūzų „Le Figaro“ straipsnio „Šiaurės Korėja provokuoja Vašingtoną“ (03 16), vienašališkai nutaręs balandį išbandyti „palydovą“, Pchenjanas ignoravo ne tik į Jungtinių Tautų rezoliucijas apeliuojančius Vašingtoną, Tokiją ir Seulą, bet ir Kiniją, kuri savo kaimynės įkarštį mėgino maldyti labiau užslėpta forma.
Šiaurės Korėja netoli sienos su Pietų Korėja yra dislokavusi 13 tūkstančių artilerijos pabūklų. Kadangi šalis disponuoja cheminėmis ir biologinėmis kovinėmis galvutėmis, ekspertai visada sutarė, jog ji gali smogti Seului ir įprastiniais ginklais. Vis dėlto kariniai planuotojai iki pastarojo meto manė, kad Pchenjanas negali niekam smogti už Korėjos pusiasalio ribų. Pasak „The Times“, dabar Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Ilas turi galimybių sunaikinti milijonus žmonių ne tik Pietų Korėjoje, bet ir Japonijoje. Taigi galimo karo planus Korėjos pusiasalyje tenka peržiūrėti.
Pasak ekspertų, Pchenjano balandį išbandyta tolimojo nuotolio raketa „Taepodong-2“ nėra tinkama branduolinės galvutės nešėja, nes jai surinkti, pripildyti kuro ir parengti paleidimui reikia kelių savaičių, o tai leistų priešininkui sunaikinti ją dar paleidimo aikštelėje. Pavojingesnės yra trumpojo nuotolio raketos, nes kai kurias jų gana sunku aptikti. Tarkime, raketa „Nodong“ gali smogti ne tik pietų kaimynei, bet ir kai kuriems Japonijos rajonams. O keliais transportuojama raketa „Musudan“ pajėgi pasiekti amerikiečių karines bazes Guamo saloje Ramiajame vandenyne.
Pasak tarptautinės spaudos, neatmestina, jog taip Pchenjanas siekia atkreipti į save prezidento Baracko Obamos dėmesį, kad paskui galėtų derėtis iš jėgos pozicijų. Be abejo, veikiausiai esama ir proziškesnės Šiaurės Korėjos agresyvios laikysenos priežasties – Amerikos ir NATO operacijų Irake bei Afganistane kontekste Pchenjano režimas negali būti tikras, kad karinis smūgis nebus smogtas ir jam. Taigi principas – geriausia gynyba yra puolimas – iš baimės. Tinkamas metodas jam įgyvendinti šalies viduje – nacionalistinių nuotaikų eskalavimas. O išorėje Šiaurės Korėja palyginti sėkmingai manipuliuoja šešių derybininkų, mėginančių ją įkalbėti atsisakyti branduolinio ginklo, vienybės stoka. Maskva ir Tokijas balandį ragino Pchenjaną grįžti į šešiašales derybas, o Pekinas tuo pat metu savotiškai teisino Šiaurės Korėją, siūlydamas vertinti visą kontekstą, paisyti ramybės ir susilaikymo. Tiesa, šįkart Kinija prisidėjo prie kitų JT Saugumo Tarybos narių ir taip pat pasmerkė Pchenjaną. Baltieji rūmai ragina Pchenjano režimui taikyti sankcijas, o Kremlius Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojo Aleksejaus Borodavkino lūpomis neseniai dar kartą pareiškė, kad apie jas svarstyti esą per anksti.
Prie painiavos prisideda ir aplinkybė, kad naujoji Baltųjų rūmų administracija vis dar „matuojasi“ pagrindinius užsienio politikos postulatus. Dienraštyje „Los Angeles Times“ paskelbtame straipsnyje „Šiaurės Korėjos atveju Hillary Clinton demonstruoja naivumą“ (02 19) Amerikos užsienio politikos veteranas Johnas Boltonas gana aštriai kritikavo valstybės sekretorę. Prieš pirmąją užsienio kelionę į Aziją ponia H. Clinton, atrodo, laikėsi nuomonės, kad reikia siekti besąlygiško Pchenjano vykdomos karinės branduolinės programos nutraukimo, o štai „taikiąją“ jos dalį lyg ir leisti tęsti. Pasak J. Boltono, akivaizdu, kad leisdama Šiaurės Korėjai išsaugoti branduolinius objektus tarptautinė bendruomenė pati skatina Kim Jong Ilą ateityje nesilaikyti susitarimų (kaip nesilaikė jų ne kartą) ir palieka problemą nespręstą, nors tą daryti reikėtų nedelsiant.
Apskritai tęsiasi tas pats „pingpongas“ – po lyg ir palydovo, lyg ir raketos paleidimo balandį JT Saugumo Taryba apkaltino Šiaurės Korėją kelių rezoliucijų sulaužymu ir paragino aktyvuoti jau priimtas sankcijas šiai šaliai, o Pchenjanas atsakė Užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, esą JT kėsinasi į šalies suverenumą, todėl Šiaurės Korėja traukiasi iš šešiašalių derybų (nežinia kelintą kartą). Branduolinė programa, be abejo, bus tęsiama visomis įmanomomis priemonėmis. Amerikos dienraštis „The Washingotn Post“ ta proga pažymėjo: kadangi skurdi šalis neturi technologinių galimybių pastatyti šiuolaikinį reaktorių, Seulo ir Tokijo akcijų biržos niekaip nesureagavo į šį dar vieną karingą Šiaurės Korėjos pareiškimą. Pasak Singapūro kompanijos „ING Financial Markets“ ekonomisto Timo Condono, rinkos žaidėjai Pchenjano grasinimus laiko derybų elementu ir nemano, kad juos dera vertinti rimtai. Vis dėlto dalis ekspertų tvirtina, jog Pchenjanas jau po kelių mėnesių Jongbjone gali pradėti iš panaudoto branduolinio kuro išskirti plutonį. „The Washinton Post“ citavo Pekino liaudies universiteto Azijos saugumo specialistą Shi Yinhongą, teigiantį, kad šįkart Šiaurės Korėjos režimas veikiausiai neblefuoja kaip kad daugeliu kitų atvejų.
Kaip bebūtų, realių ir mistifikuotų aplinkybių gausybė aplink Šiaurės Korėją komplikuoja padėtį visame Korėjos pusiasalyje ir aplinkinėse valstybėse. Dienraštis „Los Angeles Times“ dar šių metų pradžioje straipsnyje „Ruoškitės nestabilumui Šiaurės Korėjoje“ (02 04) perspėjo, kad netikėtos Kim Jong Ilo mirties atveju (68-erių Šiaurės Korėjos diktatorius yra patyręs insultą ir kenčia nuo diabeto) veikiausiai niekas negali prognozuoti tolesnės reikalų raidos šioje valstybėje. Lyg ir spėjama, kad valdžios galbūt galėtų imtis kolektyvinė vadovybė iš aukščiausių valdininkų bei vieno iš trijų diktatoriaus sūnų kaip nominalaus lyderio (visi sūnūs yra jauni ir nepatyrę, todėl vargu ar pajėgtų valdyti savarankiškai, skirtingai negu pats Kim Jong Ilas, paveldėjęs valdžią iš tėvo). Tačiau niekas negali būti tikras dėl tokios struktūros pajėgumo išsilaikyti valdžioje. Pchenjanas turi vieną didžiausių pasaulyje armijų, neatmestina, kad jos ar specialiųjų tarnybų atstovams gali kilti visokių minčių. Jei šalies viduje užvirtų kova dėl valdžios, prasidėjusi šalies dezintegracija grėstų milžiniškais pabėgėlių srautais, karinėmis provokacijomis ir visišku neaiškumu, kas bus su branduolinio, cheminio ir biologinio ginklo arsenalais.
Tokioje „drumstoje“ situacijoje Pchenjaną mėginančios atkalbėti nuo branduolinio ginklo šešiašalių derybų dalyvės vis vien turės labiau koordinuoti ir planuoti veiksmus. Interesų Šiaurės Korėjoje turi ne vien amerikiečių palaikoma Pietų Korėja, bet ir Kinija bei Rusija. Su nerimu Pchenjano veiksmus stebi Japonija. Pasaulyje nedaug panašių vietų, kur susipina beveik visų didžiųjų valstybių interesai. Situaciją aplink Šiaurės Korėją galima laikyti savotišku testu, kuris jau galbūt netolimoje ateityje parodys, kiek pasaulio galingieji pajėgūs riboti savo geopolitinius apetitus realios suirutės visame regione ar net branduolinės grėsmės akivaizdoje.
Arūnas Spraunius
