Terorizmas, pasaulinė finansų krizė, pandemija, kas dar? Šių metų gegužės 31-ąją naujienų agentūros pranešė, kad Izraelis pradėjo kasmetines pratybas „Posūkio taškas-3" (Turning Point 3), kurių metu išbandė gelbėjimo tarnybų pasirengimą „pasaulio pabaigos“ – raketinių atakų, mirtininkų išpuolių ir stichinių nelaimių – deriniui. Per penkias dienas trukusius mokymus modeliuoti vienu metu smogiami raketų smūgiai iš Gazos ruožo, Libano ir Sirijos bei Irano, simuliuotas gelbėjimo ir medikų tarnybų darbas per žemės drebėjimą ir epidemijas. Tokios pratybos pirmą kartą surengtos po 2006 metų karo su Libano grupuote „Hezbollah“. Galima būtų pusiau ironiškai tarti, kad Izraelis pasaulio pabaigai nuosekliai ruošiasi jau kurį laiką.
Nauja tikrovė (ar naujos tikrovės) per globalios komunikacijos landas valdingai braunasi į žmonių protus bei sielas ir nepasakytum, kad buvimą Žemėje ši lavina darytų jaukesnį. Istorijas apie recesijos padarinius ir nedarbą daugelyje pasaulio vietų stropiai ir noriai tiražuoja toji pati globali žiniasklaida. Šiųmetiniame „Amnesty International“ pranešime sakoma, kad pasaulinės ekonomikos krizės išprovokuotos problemos yra tarsi uždelsto veikimo bomba, kai kalbame apie žmogaus teisių pažeidimus. Recesiją gali lydėti represijos, nes vyriausybės, ypač linkusios į autoritarizmą, mėgsta šiurkščiai slopinti disidentus ir viešai demaskuoti korupciją bei neūkiškumą. Krizė neigiamai paveikė imigracijos ir prieglobsčio suteikimo politiką. Pernai tokios valstybės kaip Ispanija ir Italija pasirašė su Mauritanija ir Libija sutartis, kurios užkerta kelią žmonėms atvykti į Europą. „Sėdime ant nelygybės, neteisybės ir nesaugumo parako statinės, kuri tuoj išlėks į orą“, – štai tokia ne itin guodžianti išvada, tariant nuosaikiai. Interviu vokiečių savaitraščiui „Der Spiegel“ (05 29) generalinė organizacijos sekretorė Irin Kahn sakė, kad žmonija šiuo metu išgyvena katastrofą: vargšų skaičius auga, Kinijoje bei Afrikoje didėja socialinė įtampa, į kurią valdžia reaguoja vis griežtesnėmis priemonėmis (po šio interviu per uigūrų maišto malšinimą, net ir oficialiais duomenimis, žuvo daugiau kaip šimtas protestuotojų). „Sočioji“ pasaulio dalis neskiria pakankamai dėmesio humanitarinėms katastrofoms Sudano Darfūre ar Palestinoje.
„The New York Times“ straipsnyje „Padėkite, arba mes išeisime“ (05 29) organizacijos „Verslo administratoriai už nacionalinį saugumą“ (Business Executives for National Security) steigėjas ir vienas vadovų Stanley A. Weissas prisimena po Rugsėjo 11-osios tragedijos Pentagone susitikęs su Amerikos atsako teroristams autoriumi George‘u W. Bushu. Kalbėtasi apie planuojamą Jungtinių Valstijų įsiveržimą į Afganistaną. Ponas Weissas paklausė, kodėl Amerikai turėtų pasisekti ten, kur patyrė nesėkmę visos ankstesnės užsienio intervencijos. Amerikos prezidentas atsakė, kad Bosnijoje užteko 30 tūkstančių karių. Jei JAV liks Afganistane, jų prireiks 10 kartų daugiau, bet Amerika tik įeis, iškarš teroristams kailį ir išeis. Dabar aišku, kad išeiti nepavyko. Išeiti apskritai sunku iš bet kur. O likus teko nuolat koreguoti elgesį ir mokytis iš savo klaidų. Vakarams jau tenka ne vien būti Afganistane, bet ir atidžiai stebėti Pakistaną, kai kada į jį įsiveržiant, nenuleisti akių nuo Vidurio Azijos, mat Maskva nuolat mėgina iš ten pašalinti JAV oro pajėgų bazes, per kurias vykdomas tiekimas į Afganistaną. O Pakistanui tenka laviruoti tarp Vakarų bei suverenumo ir prieštaravimų draskomos savo visuomenės. Yra dar Indijos ir Pakistano, kaip ne itin stabilios branduolinės valstybės, faktoriai. Visa tai gaubia tikrai įtemptas, prieštaringas informacinis propagandinis fonas. Štai kad ir toks indų politologo K. Subrahmanyamo teiginys: „Al Qaeda“ tokia pat pavojinga kaip ir nacizmas, o Pakistano armija gali tapti islamo vahabizmo sąjungininke.“ O juk Afganistanas – vienas sudėtingiausių, bet ne vienintelis karštasis planetos taškas.
Ne veltui buvo itin atidžiai stebimi prezidento rinkimai Afganistane ir netrūko teigiančių, kad nesėkmės atveju NATO veikiausiai tektų išeiti iš šios šalies. O juk kitų, galinčių ir norinčių prisiimti atsakomybę, tiesiog neatsirastų. Kaip yra sakęs Pakistano žurnalistas Nareshas Chandra, kokia nors Kinija neprisiimtų atsakomybės nei dėl branduolinio ginklo, nei dėl ekstremistų, o tiesiog uždarytų sienas. Pasaulis jau globalus, bet atskiros valstybės jo problemų (dažniausiai naujų, „nepatikrintų“) akivaizdoje dažnai ima dairytis atgal, į savo kiemą. Komentuodamas Afganistano prezidento rinkimus britų „The Independent“ straipsnyje „Demokratija laisvės neatneš“ (08 21) pripažįsta, kad talibų gąsdinami, bet balsavę šios šalies piliečiai, aišku, parodė pasigėrėtiną drąsą, bet vargu ar jie iš tiesų atidavė balsus už kokią nors politiką. Žmonės tiesiog balsavo už tą kandidatą, kurį jiems nurodė etniniai lyderiai. Vakarai mano galį pasiūlyti savo visuomeninės tvarkos gėrį, tik pakeisdami „nevakarietiškus“ įstatymus vakarietiškais. Bet atsidūrę atokiame Afganistano kaimelyje galite kiek norite aiškinti vyresniesiems apie moterų lavinimo teikiamą naudą, nieko vis vien neįrodysite. Reikia veikiausiai, kad pasikeistų bent kelios kartos.
Gal dėl nuovargio, patiriamo dėl dabartinio krizės spaudimo, kalbos apie naujus potencialius pasaulio lyderius dažnesnės nei įprasta. Britų dienraščio „The Guardian“ antraštė „Vakarų hegemonijos pabaiga“ (05 29) – ne išimtis, o veikiau dar vienas naratyvas ta pačia tema. Ši antraštė – tai Didžiosios Britanijos politiko lordo Paddy Ashdowno Velso miestelyje Нay-on-Wye literatūros ir meno festivalyje pasakytos kalbos leitmotyvas. Jo teigimu, dabartiniai reikalai primena praėjusio amžiaus situaciją, kai įtaka bei galia iš Senojo pasaulio persikėlė už Atlanto. Bet tada persikėlė galia, o vertybės liko tos pačios. Šįkart veikiausiai kis ir jos. Be to, tai nereikš – kaip ankstesnių didelių permainų laikais – kokio nors radikalaus galios susitelkimo vienoje ar kitoje Žemės vietoje. Esame liudytojai, kaip, nors ir sudėtingai, ima klostytis daugiapolis pasaulis. Tikėtina, kad jame stiprės regioninių grupių įtaka, protekcionizmas, o tai gali reikšti problemas laisvajai prekybai. Jei reikalai klostysis taip ar panašiai, gali pradėti silpnėti Šiaurės Atlanto aljanso įtaka (nesinori piktavališkai kapstytis smulkmenose, bet, tarkime, taip pat dėl psichologinių priežasčių NATO ir dabar turi problemų Afganistane). Ateityje Amerikai teks skirti gerokai daugiau dėmesio ne vien tam, kas vyksta abipus Atlanto, bet ir milžiniškam Ramiojo vandenyno regionui. Globalizacija linkusi ignoruoti istoriją, todėl jos įtaka Europos ir Amerikos santykiams mažės, ilgainiui gal net jos nebebus tuo pagrindu, kuriuo buvo pusšimtį metų po Antrojo pasaulinio karo. O pati Europa, ieškodama naujų sąjungininkų, turės taikytis su jų vertybėmis, kurios tradicinei vakarietiškai sąmonei nebūtinai bus priimtinos.
Liepos pabaigoje prasidėjusiose Jungtinių Valstijų ir Kinijos konsultacijose dėl bendros užsienio politikos ir ekonomikos strategijos įžanginę kalbą pasakęs prezidentas Barackas Obama pažymėjo, kad būtina gilinti bendradarbiavimą įveikiant pasaulinę ekonomikos krizę, kovojant su globaliu atšilimu ar įkalbinėjant Šiaurės Korėją atsisakyti branduolinės programos. Pasak B. Obamos, Kinija ir Amerika turi laikyti viena kitą ne varžovėmis, o partnerėmis, nes šių dviejų valstybių santykiai lemia XXI amžiaus įvykius. Atsakydamas Kinijos Valstybės Tarybos atstovas ministras patarėjas Dai Bingas pripažino, kad nepaisant kultūrinių ir istorinių skirtumų abi šalys yra vienoje didelėje valtyje, kurią negailestingai talžo stiprus vėjas ir didžiulės bangos. Amerikos politologo Justino Logano teigimu, Kinija ir Jungtinės Valstijos ekonomiškai iš tiesų labai susijusios, taigi šioje srityje tikėtinas glaudus bendradarbiavimas jau dabar. Bet dėl saugumo klausimų susitarti veikiausiai nebus paprasta ir reikės ilgalaikių pastangų. Dėl tų pačių kultūrinių istorinių skirtybių.
Kol kas pastoviausias šiuolaikinės tikrovės bruožas – svaiginantis nestabilumas. Įvykių ir procesų vertinimai nepastovūs, tarsi netekę pagrindo, kiekvienos problemos atžvilgiu esama bent dviejų ar daugiau pusių, nuomonių, briaunų etc. Rugpjūčio 22-ąją pasaulio žiniasklaidai pranešus, kad naftos kaina Niujorko biržoje buvo pakilusi iki aukščiausios ribos per pastaruosius 10 mėnesių – daugiau nei 73 dolerių už barelį, kai kurie ekspertai šią žinią susiejo su naujienomis apie Amerikos ekonomikos pagyvėjimą. Tačiau beveik tuo pat metu britų „The Times“ publikuotame straipsnyje „OPEC godumas žymi naftos epochos pabaigą“ (08 20) buvęs žurnalo „The Economist“ vyriausiasis redaktorius Bilas Emmottas pareiškė manąs, kad naftos ir benzino kainos didėjimas potencialiai pavojingas ekonomikos sveikimui, mat stabdo investicijas į šį ūkį.
Arba – prezidentui B. Obamai vienu iš savo politikos prioritetų paskelbus pasaulinio branduolinio arsenalo mažinimą, galima rasti ir tokį šio siekio komentarą. Žurnalo „The Wall Street Journal“ straipsnyje „Kuriam galui atnaujinti šaltąjį karą?“ (08 21) buvęs Amerikos gynybos ministro pavaduotojas kariniais politiniais klausimais Duglas Fightas ir nusiginklavimo specialistas Abramas Shulsky pareiškė maną, kad B. Obamos vizito Maskvoje metu pasirašytas Amerikos ir Rusijos susitarimas dėl strateginės puolamosios ginkluotės apribojimo tėra šaltojo karo atgyvena ir pageidaujamo rezultato neduos. Amerika ir jos sąjungininkai kol kas negali apsieiti be branduolinio sulaikymo, nes regėdami „atvirą ir karštą“ prezidento B. Obamos norą susitarti dėl branduolinio ginklo Kremliaus lyderiai ima koketuoti ir kelti naujus reikalavimus. Tai reikštų, kad sutarties kaina gali būti didelė, tarkime, verčiant Jungtines Valstijas atsisakyti priešraketinės gynybos sistemos Rytų Europoje. O Iraną toks scenarijus tik paskatintų. Bent šios publikacijos autorius abejoja Amerikos prezidento proteguojamos sutarties nauda ir mano, kad ji, atvirkščiai, galiausiai pakenks strateginiam stabilumui.
Amerikos diplomatas ir politologas Zbigniewas Brzezinskis dienraštyje „The New York Times“ publikuotame straipsnyje „NATO ir globalus saugumas“ (08 20) konstatuoja, kad šiuolaikiniame pasaulyje efektyvaus globalaus saugumo mechanizmo kol kas nėra. Politologo teigimu, NATO privalo veikti dviem kryptimis: stiprindamas saugumą Europoje, Aljansas turi siekti suartėti su Rusija, kad apmaldytų ir išsklaidytų jos imperinius užmojus. Tam padėtų NATO bei Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos sutartis, kurios Maskva siekia seniai. Į bendrus projektus taip pat reikia įtraukti ir stiprėjančias Pietryčių Azijos galybes (kiekvieną individualiai ar, tarkime, per Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją). Pono Z. Brzezinskio manymu, paties NATO globalizacija nepageidautina, bet kaip tik ji turi tapti regioninių saugumo struktūrų šerdimi.
Žodžiu, visuotinė integracija, lyg ir vadovaujama tų pačių Vakarų. Bet reikalas tas, kad, viena vertus, ir patys Vakarai yra keičiami globalizacijos džino, kurį patys išleido iš butelio. Antra vertus, tie kiti dabar mėginami „reglamentuoti“ gyvenimo modeliai yra stebėtinai gyvybingi – paskutiniai du dešimtmečiai tą įtikinamai patvirtina. Kai kada ar net dažnai kyla pagunda galvoti, kad gyvename aktualizuoto mito apie Sizifo triūsą laikais. Bet neramios žinios pasklinda, sukelia nerimą ar net sumaištį, paskui viskas aprimsta, mat tos naujos, iš pradžių gąsdinusios aplinkybės vis tiek „prisijaukinamos“. Ir – gyvenama toliau. Nieko kito tiesiog nelieka.
Arūnas Spraunius
