Kai pernai liepą Arabų šalių lygos delegacija pirmą kartą istorijoje apsilankė Izraelyje, tuo metu Vakarų Krante viešėjęs specialusis pasiuntinys Artimuosiuose Rytuose Tony Blairas pareiškė matąs taikos galimybę Artimuosiuose Rytuose.
Vienintelių Izraelį pripažįstančių arabų šalių Egipto ir Jordanijos užsienio reikalų ministrai Ahmedas Aboulas Gheitas ir jo kolega Abdelis Ilahas Khatibas susitiko su aukščiausiais Izraelio pareigūnais – premjeru Ehudu Olmertu, šalies prezidentu Shimonu Peresu, užsienio reikalų ministre Tsipi Livni, gynybos ministru Ehudu Baraku bei opozicijos lyderiu Benjaminu Netanyahu. Iš pradžių vizitas planuotas kaip visos Arabų šalių lygos iniciatyva, vis dėlto galų gale apsiribota dvišalių kontaktų palaikymo formuluote.
Egipto ir Jordanijos užsienio reikalų ministrai dar kartą pristatė Arabų šalių lygos iniciatyvą, kurioje Izraeliui buvo siūlomi normalūs santykiai su arabų šalimis, jei jis visiškai pasitrauks iš visų per 1967-ųjų Šešių dienų karą okupuotų žemių, bus sudaryta Palestinos valstybė ir priimtas sprendimas dėl palestiniečių pabėgėlių. Kaip atskiras diskutuotinas klausimas išskirta žydų 1967-aisiais okupuotų Sirijai priklausiusių Golano aukštumų problema. Saudo Arabijos taikos iniciatyvai Lygos narės dar kartą vienbalsiai pritarė 2007-ųjų kovo 28 dieną. Sakoma „dar kartą“ todėl, kad taikos planas buvo priimtas dar 2002 metais Libano sostinėje Beirute. Tuomet Izraelis šį pasiūlymą atmetė, tačiau pernai sutiko, kad jis gali būti derybų pagrindu. Tiesa, pagrindinė Izraelio sąlyga išliko derybos. Kaip anksčiau kovą per savo šalies radiją pareiškė S. Peresas, jei Izraelis besąlygiškai sutiks su arabų taikos planu, deryboms erdvės neliks. Prieš rudenį vykusias taikos derybas Amerikos mieste Anapolyje Izraelio dienraštis „Haaretz“ citavo Arabų lygos generalinį sekretorių Amrą Moussą, pareiškusį, jog Izraelis negali tikėtis, kad taika jam bus pasiūlyta už dyka. Europos Parlamentas (EP) 2007 m. gegužės 10 d. rezoliucijoje „Dėl reformos arabų pasaulyje: kokios strategijos turėtų laikytis Europos Sąjunga?“ teigiamai įvertino minėtąją Saudo Arabijos taikos iniciatyvą pareikšdamas, kad tai svarbus Arabų pasaulio indėlis į pastangas atnaujinti taikos procesą ir siekti visapusiško Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimo.
Izraelis vizitą iškart pavadino istoriniu, nors, kaip minėta, toliau pokalbių nepasistūmėta. Kaip dažniausiai panašiais atvejais būna, abi pusės pasistengė vizitą išnaudoti savo tikslams, ir aktyvesnis šia prasme, atrodo, buvo Izraelis. Šios šalies užsienio reikalų ministerija vizitą įvertino kaip Izraelio pripažinimą, nors ir netiesioginį. Izraelio premjeras juo pasinaudojo, kad patvirtintų savo ketinimą siūlyti Palestinos autonomijos prezidentui Mahmoudui Abbasui pradėti derybas dėl Palestinos valstybės įkūrimo. Savo ruožtu Egipto ir Jordanijos pareigūnai kvietė neskubėti daryti skambių pareiškimų, mat arabų šalys įtaria, kad E. Olmertą labiau domina simboliniai taikos siekimo gestai, o ne realūs veiksmai. Pasak šveicarų dienraščio „Le Temps“, susirūpinęs dėl katastrofiškai žemų savo reitingų, Izraelio premjeras gal net ir pernelyg skuba pateikti šalies visuomenei pozityvių naujienų apie taikos pastangas. O Arabų šalių lyga siekia bandyti spręsti problemas iš esmės. Ir net ima prarasti kantrybę. Tarkime, 2002-ųjų taikos projekto iniciatorė Saudo Arabija pernai perspėjo, kad Izraelio susitaikymas su palestiniečiais neįmanomas, jei žydai nepradės kalbėtis su Gazą užvaldžiusia grupuote „Hamas“.
Taigi beveik ar net visiškai teisūs būtų tie, kas tvirtintų, kad vienas pagrindinių darbų, kuriuo užsiima 1945-aisiais Egipto, Irako, Jordanijos, Libano ir Sirijos Kaire įkurta Arabų šalių lyga, yra mėginimas spręsti Artimųjų Rytų konfliktą. Bet ne vien. Šiandien Lygą sudaro 22 valstybės, į ją įeina ir Palestinos autonomijos vadovybė. Lygos iniciatyva kartą per metus susitinka arabų valstybių vadovai ir dukart per metus – ministrų taryba. Be Valstybių vadovų tarybos, svarbios yra Gynybos ir Ekonomikos tarybos. Penkeriems metams išrinktas ir galintis būti perrinktas generalinis sekretorius vadovauja Lygos ir jos nuolatinių komitetų veiklai bei siekia užtikrinti kuo didesnę diplomatinę organizacijos įtaką. Dabartinis generalinis sekretorius A. Moussa 2006-ųjų vasarį lankėsi Europos institucijose Briuselyje ir Europos Parlamente. Arabų šalių lygai pastaruoju metu lyg ir sekasi keisti savo įvaizdį – anksčiau ji neretai būdavo vertinama kaip šaltojo karo liekana. 2004 metų sausio mėnesį Sanoje įvyko pirmasis arabų šalių vadovų susitikimas, skirtas demokratijai ir žmogaus teisėms.
Artimuosiuose Rytuose netrūksta įtampos ir problemų. Tarkime, Arabų šalių lyga 2006-aisiais kritikavo šiitų grupuotę „Hezbollah“ už krizės išprovokavimą Libano teritorijoje. Pasak apžvalgininkų, tai buvo precedento neturintis įvykis, nes Lyga iki tol niekada nekritikavo jokių arabiškų organizacijų, kovojančių su Izraeliu. Neretai daroma prielaida, kad Irano palaikoma šiitiška „Hezbollah“ kelia grėsmę arabų valstybėms. Egiptas, Saudo Arabija ir Jordanija 2006-aisiais atvirai sakė, kad „Hezbollah“ pradėjo karą persiškojo Irano pavedimu. Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine“ kalbėdamas apie tą patį kontekstą pažymėjo, kad vienas iš raktų į taiką regione būtų suardyti katastrofišką ryšį tarp Sirijos ir Irano.
Esama ir Arabų šalių lygai ne itin palankaus diskurso. Jį simboliškai aktualizavo Libija, kurios lyderis Muammaras Kadafis 2003-aisiais nusprendė išstoti iš Lygos ir teikti pirmenybę dvišaliams santykiams, ką ir pademonstravo tų metų gruodį, po trijų mėnesių trukusių slaptų derybų pasirašęs sutartį su Amerika. Šiuo atveju kalbama apie arabų pasaulio vienybę, kurią turėtų lemti arabų tapatybė. Vis dar kyla abejonių dėl tokios egzistavimo. Prancūzų dienraštis „Liberation“ yra konstatavęs, kad vadinamasis arabų pasaulis – tai vienas didžiausių XX amžiaus politinių mitų, kurį šio regiono gyventojams primetė buvę kolonizatoriai prancūzai ir anglai. Po to, kai buvo įkurta Arabų šalių lyga, jos narių nacionalizmą Vakarai eksploatavo siekdami sau palankių aljansų. O pačius arabus geriausiai suvienija priešiškumas Izraeliui ir Jungtinėms Valstijoms, o po įsiveržimo į Afganistaną ir Iraką – ir visiems Vakarams. De facto arabų pasaulis nėra vienalytis – vakaruose ryškėja berberų emancipacijos pastangos, Libija, Marokas, Alžyras orientuojasi į Afriką, o Artimuosiuose Rytuose dažniausiai vadovaujamasi principu „kiekvienas už save“. Ne veltui minėtoje apskritai palankioje Arabų šalių lygai EP 2007-ųjų rezoliucijoje atsargiai konstatuojama, kad net jei arabų šalys ir siekia balsuoti Jungtinėse Tautose vienodai, joms dar ne visada tai pavyksta.
Libanietis intelektualas ir politikos žurnalistas Samiras Kassiras likus nedaug laiko iki žūties per 2005 m. birželio išpuolį paskelbtame nedideliame veikale „Svarstymai apie arabų nelaimę“ sako, kad esama tam tikro neatitikimo tarp to, ką arabai patys kalba apie save ir apie savo bendruomenę. Dažnai vartojami žodžiai apie arabų vienybę, bet iki šiol arabų valstybės gyvena kiekviena sau, atskirai tvarkydamos savo diplomatinius reikalus. Arabų pasaulis atrodo labai susiskaldęs, todėl Vakarai su Iraku, Sirija, Libanu ir Arabijos pusiasaliu elgiasi skirtingai. Ilgą laiką nacionalizmas buvo palaikomas kaip vienintelė tikra varomoji reformų jėga, tačiau tai darė neigiamą įtaką ryšiams tarp arabų arba tam, ką būtų galima pavadinti besiformuojančia arabų tapatybe. Tam tikra arabų tapatybė kaip būdingų būdo bruožų rinkinys ir regioną nuo Magribo iki Irako vienijantis veiksnys vis dėlto suvokiama. Ši tapatybė vis dažniau naudojama politiniams tikslams, tą liudija moderni regiono žiniasklaida, aktyviai prisidedanti prie bendros arabų visuomenės kūrimo.
Amerikos dienraštis „International Herald Tribune“ yra konstatavęs, kad kalbėdami apie civilizacijų dialogą ir konfliktus Vakarai neretai pasitelkia savikritiką. Bet argi ne musulmonams derėtų būti savikritiškiems? – klausia dienraštis. Pastaraisiais metais paskelbus tris Arabų humanitarinės plėtros raportus, kuriuos išleido Jungtinės Tautos ir Arabų šalių lyga, o parengė per penkiasdešimt arabų mokslininkų, pasirodė, kad kaip tik arabiškasis pasaulis slenka į socialinę, politinę ir ekonominę krizę. Be abejo, dėl šios padėties atsakingi ir Vakarai. Daugelyje nepavykusių projektų ir piktnaudžiavimo atvejų Vakarų valstybės ir kompanijos vaidino reikšmingą vaidmenį.
Svarbiausias, galima sakyti, turintis egzistencinę reikšmę visam regionui yra Palestinos problemos sprendimas. Tačiau argi „Hamas“ pirma neturėtų pripažinti Izraelio teisės egzistuoti, atsisakyti smurto ir pripažinti iki šiol priimtus tarptautinius susitarimus? Savo ruožtu palestiniečiai gali reikalauti, kad pirma Izraelis privalo pasitraukti iš okupuotų teritorijų pagal JT rezoliuciją Nr. 242, susilaikyti nuo savo kariuomenės vykdomų išpuolių ir paklusti visoms JT rezoliucijoms, kurias jis iki šiol ignoruoja.
Žodžiu, argumentų daug, visi teisingi, o padėtis tebėra tokia pat jau daug dešimtmečių. Tačiau Artimieji Rytai ir visas arabų pasaulis gyvena įsiklausydamas į savo vidinį ritmą, kuris nebūtinai paklūsta vakarietiškam determinizmui. Gal todėl taikdariškos Vakarų pastangos iki šiol nebuvo labai sėkmingos, nes atrodė vienpusės ir stokojo lankstumo. Galima sakyti, kad, nepaisant kontroversijų, Arabų šalių lyga turi savo raidos logiką, kurią verčiau analizuoti, mėginti suprasti, nes tai geriau negu nieko.
Arūnas Spraunius
