Bejėgiškumas ar veikiau jo regimybė yra tikroji Vakarų diplomatijos jėga, nes dialektikos tėvynė – Vakarai tiesiog pagal apibrėžimą privalėjo tos dialektikos išmokti geriausiai.
Tarkime, bendradarbiavimo derybų su Rusija atnaujinimo atvejis. Lapkričio 10-ąją ES priimtas sprendimas atnaujinti derybas sulaukė kokių tik nori antraščių ir vertinimų. Britų „The Wall Street Journal“ konstatavo, kad Bendrija negali arba nelabai nori bausti Rusiją už konfliktą su Gruzija. Kita vertus, cituojama ES užsienio ryšių komisarė Benita Ferrero-Waldner, pasakiusi, kad derybų atnaujinimas – jokia dovana Rusijai, taigi tai nereiškia, kad atsitraukiama nuo vasaros įvykių vertinimo. „The New York Times“ teigė, kad šis sprendimas rodo, kokios ekonomiškai svarbios viena kitai yra ES ir Rusija, ypač dabartinės finansų krizės kontekste. Austrų „Die Presse“ irgi teigia, kad reikalavimas išvesti rusų pajėgas iš Gruzijos tebegalioja, bet ledai ES ir Rusijos santykiuose esą pajudėjo. Pasitikėjimas Maskva po konflikto Gruzijoje ir dar vienų grasinamų pareiškimų susilpnėjo, bet derybos yra gera proga atvirai aptarti daugelį klausimų.
Be abejo, šis sprendimas turėjo priešistorę. Britanija ir Švedija dar spalį vykusiame ES viršūnių susitikime teigė, kad anksti atnaujinti partnerystės derybas su Rusija. Dabar abi šalys, kaip ir anksčiau skeptiškai nusiteikusi Lenkija, pareiškė esančios pasirengusios derėtis, jei Maskva būtų primygtinai paraginta vykdyti įsipareigojimus. Oficialusis Paryžius sako, kad sąlygos atnaujinti derybas dėl ES ir Rusijos partnerystės susitarimo tinkamos.
Visi leidiniai ir nemažai politikų primena nesikeičiančią Vilniaus poziciją. Turbūt vis dėlto akivaizdu, kad diskusija nesibaigia, šįkart nebent įdomu tai, kad net ir patys rusai nebesišvaisto grasinimais, o gana nuosaikiai šneka, tarkime, apie žiniasklaidos dėmesio ištroškusius Rytų Europos „disidentus“. Kadangi didžiuma Rusijos politinės vadovybės atstovų pareiškimų skirti vidaus vartojimui arba tai daliai „artimojo užsienio“ spaudos, kurią Maskva vis dar hipnotizuoja, vargu ar tai dera laikyti rimta diskusija. Taigi išmėginimas trukme gal ir nėra blogas dalykas, tai irgi dialektikos dalis.
Nepaisant visko, ar kam nors galėjo kilti abejonių, kad ES narės galų gale susitars ir pritars derybų su Maskva atnaujinimui? Be abejo, ne. Veikiau dera kalbėti apie tempą, kuris dažniausiai atrodo nesutrikdomas, bet reikalui esant gali ir „sutirštėti“, kaip kad buvo karo Gruzijoje atveju. Kad ir kas ką kalbėtų apie dvejojimą ar neveiklumą, rugpjūčio dienomis ES vadovai su Gruzija bei Rusija dirbo ypač intensyviai. Tiesa, viena yra pasirašyti susitarimus, kas kita – priversti Rusiją jų laikytis. Maskvos veiksmai iki konflikto, konflikto metu ir po jo verčia abejoti Rusijos pasirengimu laikytis tarptautinių įsipareigojimų, gerbti tarptautinę teisę ir kelia nerimą dėl jos dabartinės užsienio politikos.
Suomijos tarptautinių santykių instituto atstovas, Rusijos pilietybę turintis Arkadijus Mošesas yra sakęs, kad ES vyrauja kompromiso ieškojimo kelias. A. Mošeso teigimu, dėl taikos plano Gruzijoje derėjosi prancūzai, todėl ir judėti pirmyn reikėtų remiantis jų vertinimais, o ne kitomis interpretacijomis. Esminė problema ta, kad Rusija pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę ir šis pripažinimas nebus atšauktas, o ES nepripažino šių regionų nepriklausomybės ir remia Gruzijos teritorinį vientisumą, koks jis buvo prieš penkių dienų karą. Tai esminis prieštaravimas, kuris niekur nedings. Kelias laukia ilgas.
Kadangi daugiausia problemų kyla dėl Rusijos, santykių su ja dinamika yra savotiškas ES politikos veiksmingumo katalizatorius. Europoje vyrauja dvi lyg ir skirtingos pozicijos. Vieni teigia, kad būtina Rusiją „įtraukti“, kiti skatina ją „sulaikyti“. Po Rusijos ir Gruzijos karo šios dvi pozicijos buvo išsakytos (ir tebeišsakomos) labai garsiai. Jos atrodo viena kitai prieštaraujančios, bet Senasis žemynas tiesiog priverstas – ir tą daro – ieškoti susitarimo, kurio vardas vis viena yra kompromisas. Pastaruoju metu Rusijoje aktualizuotos šaltojo karo laikus primenančios „įtakos sferų“ mąstymo paradigmos (kol kas sunku pasakyti, kaip tą paveiks dabartinių pasaulio finansų reikalų dinamika). Tie, kas jomis vadovaujasi, vargu ar gali suprasti „švelnios galios“ kalbą.
Gali būti, kad ES siekia užmegzti įpareigojančią partnerystę su Rusija tam, kad neprarastų įtakos, kurią lemia artimas bendradarbiavimas ir tarpusavio priklausomybė. Nepaisant kai kada akivaizdžiai atžagaraus tono, Maskva jautriai reaguoja į vieningą ES poziciją ir buvo patenkinta, kai rugsėjo 1 dieną Europos viršūnių taryba nusprendė neįvesti rimtų sankcijų Rusijos atžvilgiu. Be to, irgi faktas, kad 2008-aisiais už Europoje parduotas dujas „Gazprom“ gavo apie 75–77 milijardus dolerių, o visas eksportas įvertintas 100 milijardų (iš interneto dienraščio „lenta.ru”, kuris citavo „Gazpromeksport“ generalinio direktoriaus pavaduotoją Sergejų Čelpanovą).
ES senokai stovi savotiškoje kryžkelėje: nusileisti ar išlikti tvirtai Rusijos atžvilgiu? Leidimas Maskvai negerbti mažesnių jos kaimynių suvereniteto ir pasidavimas jos propaguojamai „įtakos sferų“ koncepcijai reikštų grįžimą prie „kasdienių reikalų“ dar Maskvai visiškai neįgyvendinus savo įsipareigojimų. Be abejo, tai primintų liūdnai pagarsėjusią nuolaidžiavimo politiką. Kita vertus, ilgalaikis, kompleksinis bendradarbiavimas gali susaistyti Rusiją įpareigojančiomis sutartimis ir ją ilgainiui transformuoti (tačiau vėlgi – galbūt).
Įdomiai vieną publikaciją pavadino Amerikos dienraštis „The Christian Science Monitor“ – „Europa, o ne Amerika pajėgi priversti Rusiją elgtis padoriai“ (11 07). Tarp straipsnio autorių – ir buvę Jungtinių Valstijų pasiuntiniai Gruzijoje Williamas Courtney ir Kennethas Yalowitzas. Priminę, kad ugnies nutraukimą pavyko pasiekti tarpininkaujant ES pirmininkaujančiai Prancūzijai, publikacijos autoriai pradeda nuo klausimo: tai buvo tiesiog sėkmė ar ES jėgos požymis? Atsakydami į jį, jie konstatuoja, kad tikroji Europos galia yra patrauklumas. 2007-aisiais prekyba su ES sudarė daugiau nei pusę Rusijos užsienio prekybos. Rusams Senasis žemynas imponuoja kaip turtingas ir stabilus regionas. Straipsnio autoriai siūlo ES parengti Gruzijos ir Ukrainos laipsniškos integracijos į Vakarų struktūras programą, tuo pat metu derantis su Maskva energetikos klausimais, o Pietų Osetijos ir Abchazijos atžvilgiu laikytis ilgalaikės strategijos pagal Baltijos šalių prievartinės integracijos į SSRS sudėtį 1940-aisiais analogiją. Tokia politika esą padėtų bent kiek konstruktyviau spręsti konkrečius klausimus, tokius kaip branduolinės ginkluotės kontrolė. Taip pat pabrėžiama, kad Rusijos izoliavimas būtų nepageidautinas ir tik skatintų jos imperialistines užmačias.
Panašią laikyseną kaip privalumą dar neatvėsus aistroms dėl karo yra nurodęs ir britų „The Independent“ redakcijos straipsnyje „Laikas mažinti retorinį įkarštį santykiuose su Rusija“ (08 18). Priminęs grėsmingą ir smerktiną Rusijos tų dienų pareiškimą, kad Lenkija gali tapti branduolinių smūgių taikiniu, leidinys pabrėžia atkirčio Kremliui būtinumą, ypač kai jis grasina ES ir NATO šaliai. Vis dėlto taip pat siūloma pagalvoti apie pauzę, o ne vien mechaniškai smūgiu atsakyti į smūgį. Svarbiau sureguliuoti konfliktą, o ne Kremliaus stiliumi parodyti, kas čia „kietesnis“.
Apskritai ES politikavimo „dialektinio stiliaus“ esmę galbūt ir sudaro tam tikras procedūrinis mobilumas, tiesa, kai kada balansuojantis ties turinio (ar vertybių) „išplovimo“ riba. Tokio stiliaus kritikams ši padėtis suteikia pretekstą kalbėti apie vertybių stoką, manipuliacijas ar nepageidautiną realpolitik dominavimą. Kita vertus, toks laviravimas tarp Scilės ir Charibdės tikriausiai moko kantrybės ir susitvardymo – savybių, kurios painiame šiuolaikiniame pasaulyje, atrodo, įgyja vis didesnę, gal net egzistencinę vertę.
Arūnas Spraunius
