savanorystė

Nemaža dalis gyventojų savo laisvalaikį skiria savanorystei. Savanoriška veikla daugeliui padeda ne tik rasti prasmę ar draugų, bet ir apmokamą darbą. „Emplonet“ komunikacijos projektų vadovė Adelė Meškinytė atkreipė dėmesį, kad tam tikrais atvejais darbdavys žiūri ir į darbuotojo savanorystės patirtį. „Kiek darbdaviui bus svarbios savanorystės patirtys, priklausys nuo darbo pozicijos, kuriai ieškoma darbuotojo, ir nuo pačios savanorystės pobūdžio.

Paryžiaus olimpinėse žaidynėse yra ne tik didelis būrys sportininkų, žiūrovų ar žurnalistų, bet toks milžiniškas renginys negalėtų įvykti be dar vienos svarbios detalės – savanorių. Tarp jų galima atrasti ir keletą lietuvių,  o vienas jų kaunietis Matas, kuris nusprendė ryžtis tokiam gyvenimo nuotykiui. Skaičiuojama, kad iš viso žaidynėse yra apie 45 tūkst. savanorių. Jų užduotys gali skirtis kardinaliai.

Seimas šią savaitę priėmė naujos redakcijos Savanoriškos veiklos įstatymą, kuriuo atskirta ilgalaikė ir trumpalaikė savanoriška veikla, įtvirtinta galimybė avansu apmokėti su savanoriška veikla patiriamas išlaidas. Už įstatymą balsavo 104 Seimo nariai, vienas buvo prieš ir susilaikė 17 parlamentarų. Įstatymas įsigalios nuo 2024 metų liepos 1 dienos, o iki jo įsigaliojimo sudarytos savanoriškos veiklos sutartys galiotų be pakeitimų iki jų galiojimo pabaigos, bet ne ilgiau kaip iki 2027 metų.

Seimas ėmėsi svarstyti naujos redakcijos Savanoriškos veiklos įstatymą, kuriuo Vyriausybė tikisi paskatinti ilgalaikį savanoriavimą, tačiau opozicija mato grėsmę dėl biurokratijos. Naujo įstatymo projektą šią savaitę Seime pristačiusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė teigė, kad jį iš nevyriausybinių organizacijų tyrėjų, institucijų atstovų suburta darbo grupė rengė dar nuo 2020 metų, o pagrindinis tikslas – padidinti savanoriaujančių žmonių skaičių.

Sostinėje „Maisto bankas“ atidarė pirmąją Lietuvoje, o gal net visoje Europoje, maisto atiduotuvę. Joje vargingai besiverčiantys Vilniaus ir Vilniaus rajono gyventojai maisto produktų gali gauti nemokamai. Tiesa, bet kas iš gatvės ten nepateks – maistas dalijamas tik nepasiturintiems. „Maisto banko“ parduotuvė atrodytų įprastai – yra lentynos, prekės, darbuotojai, tačiau yra vienintelis skirtumas – nėra kasos aparatų. Tai pirmoji šalyje maisto atiduotuvė.

Vyriausybė teikia Seimui naujos redakcijos Savanoriškos veiklos įstatymą, kuriuo tikisi paskatinti ilgalaikį savanoriavimą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) sako projektą parengusi su socialiniais partneriais ir savanoriškos veiklos organizatoriais – nevyriausybinėmis organizacijomis, mokslininkais, dirbančiais savanoriškos veiklos srityje. Ministerijos tikslas iki 2030 metų savanoriaujančių žmonių Lietuvoje skaičių padidinti iki 22 proc.

„Tai, kad mano duktė turės didelių sveikatos problemų, sužinojau dar dvyliktą nėštumo savaitę, – prisimena vilnietė Miroslava Učkuronienė. – Septynioliktą nėštumo savaitę atlikti papildomi tyrimai patvirtino, kad mano mažoji Ema pasaulį išvys turėdama sunkią genetinę ligą – Edvardso sindromą.“ Gydytoja moteriai paaiškino, kad šią ligą turintys kūdikiai gimsta labai silpni ir dažniausiai miršta jau pirmosiomis dienomis.

„Kai į mano namus atėjo bėda, pasijutau kaip bejėgis kūdikis…“ – sako kirpėja Edita apie sunkius savo gyvenimo išbandymus ir pagalbą kitiems. „Kai mano mama sunkiai susirgo, pasijutau kaip bejėgis kūdikis… – prisimena vilnietė Edita. – Aš tiesiog pradėjau bijoti grįžti namo... Atrodė, kad ateisiu ir rasiu mamą negyvą. Man buvo labai baisu…“ Labiausiai Editos mama bijojo, kad duktė jos neatiduotų į kokią ligoninę ar slaugos namus.

Sakoma, kad jaunystėje ieškome savo kelio, tad daug blaškomės. Tačiau 22-ejų klaipėdietis Arvydas Makaras savo kelią rado jau seniai. Dar nuo mokyklos laikų jis pradėjo savanoriauti Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, šią veiklą tęsia ir šiandien, o ją papildė ir jo vardo labdaros ir paramos fondas. Geri darbai nelieka nepastebėti – už savanorystę ir veiklą mažylių labui jam įteiktas „Lietuvos garbės“ „Metų atsidavimo“ apdovanojimas.

Pagyvenusių žmonių dieną švenčiantę senjorai juokauja – kam smilkti kaip žvakei, jei ir garbiame amžiuje gali džiaugtis gyvenimu. Tad vis dažniau senjorai, išėję į užtarnautą poilsį, atranda save savanorystėje, skiria laiko užmirštiems pomėgiams ir džiaugiasi bendravimu. Tiesa, yra ir kita pagyvenusių žmonių gyvenimo pusė. Iš pensijos neišgalintys pragyventi senjorai šilto kąsnio prašo labdaros valgyklose.

Vilnietė Justina Glembocka įvairiausiose organizacijose bei sveikatos priežiūros įstaigose savanoriauja nuo anksčiausių paauglystės metų. Daugiau nei devynerius metus Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise savanoriaujanti ir dienas leidžianti moteris sugebėjo ne tik užmegzti ne vieną draugystę, tačiau ir išpildyti hospise esančių gyventojų paskutiniuosius norus. Vilnietės Justinos Glembockos savanorystės kelias prasidėjo vos 13-14 metų.

Kaune savo žinias moksleiviai išbandė pirmosios medicinos pagalbos teikimo varžybose. Medikai sako, kad tokie įgūdžiai būtini visiems. Ir tokių žinių vaikai esą privalo išmokti ne būreliuose, bet pamokose. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija žada, kad jau kitąmet tvarkaraščiuose atsiras nauja pamoka – gyvenimo įgūdžiai. Vos išgirdę pagalbos prašymą moksleiviai skuba tvarstyti žaizdą. Laimė – visa tai imitacija. Kauno „Santaros“ gimnazijoje vyksta pirmosios medicinos pagalbos varžybos.

Marijampolietė Jolanta Rutkauskienė viena iš tų žmonių, kuriems nesvetimas ukrainiečių skausmas. Veikli moteris susibūrė kartu su kitais marijampoliečiais ir ne tik padėjo surasti į Lietuvą atvykusioms ukrainiečių šeimoms namus, tačiau ir lydi jas kasdieniniame gyvenime bei padeda nepasimesti svetimoje šalyje. Jolanta Rutkauskienė tikriausiai yra pažįstama daugeliui marijampoliečių. Ji yra mama, žmona, mokytoja, fotografė, Šaulių sąjungos narė ir kitų bėdoms neabejinga savanorė.

Daugelis dešimtokų save randa įvairiose veiklose – vieni imasi sporto, kiti kūrybos, o štai 16-metis kaunietis Marius Bložė ėmėsi savanorystės. Tik ne gyvūnų prieglaudoje, kaip gali pasirodyti įprasta, jis yra savanoris paramedikas, gelbstintis kitų gyvybes jau daugiau nei dvejus metus. Už savo atsidavimą kitiems vaikinas pelnė „Lietuvos garbės“ „Metų ryžto“ nominacijos apdovanojimą.

Panevėžio „Maisto bankas“ pritrūko pagalbos rankų dalijant labdarą varguoliams. Padalinio vadovės sako, kad savanorių gretas praretino ir koronavirusas. Vieni nebegalėjo savanoriauti, nes neturėjo galimybių paso, kiti susirado nuolatinį darbą ar pakeitė gyvenimą. Panevėžio „Maisto bankas“ ieško net kelių dešimčių savanorių. Mat jau netrukus atkeliaus Europos Sąjungos paramos paketai varguoliams, o jų dalinti kol kas nebėra kam.

Migrantų krizę Lietuvai pavyko išspręsti, tačiau stovyklose iki šiol gerai yra ne viskas, sako Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė Kristina Meidė. Pasak jos, migrantų stovyklose iki šiol trūksta užimtumo, nepakanka erdvių, kur užsiėmimus būtų galima vykdyti. Dėl to prastėja migrantų psichologinė būklė.

Ketvirtus metus gyvuojanti iniciatyva „Niekieno vaikai“ per savo veiklos laikotarpį sugebėjo padėti daugiau nei 600 vaikų, kurie vieniši gulėjo gydymo įstaigose. Trečius metus šiame projekte savanoriaujanti klaipėdietė Aurelija Albrikaitė bei iniciatyvos vadovė Ieva Šuipė pasakoja, kad artėjus Kalėdų laikotarpiui vaikams didžiausia dovana yra ne materialūs daiktai, o pojūtis, jog kažkas yra šalia.

Vis pilnėjant migrantų stovykloms auga ir galinčių padėti savanorių poreikis. Savanorė Uršulė, jau keturis mėnesius bendraujanti su pačiais migrantais sako, kad visuomenėje tvyrantis didelis nepasitenkinimas migrantais yra visai nepagrįstas. Ji mano, kad žmonės situaciją taip vertina dėl nežinojimo ir kelių neigiamų istorijų.

Viena žymiausių Lietuvos aktorių Gabija Jaraminaitė pradėjo savanoriauti Vilniaus universiteto Kairėnų botanikos sode. Moteris rūpinasi egzotiniais augalais ir juos prižiūri. Kodėl ji ėmėsi tokios veiklos?  Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidos „Žmonės kalba“ pokalbis su aktore tiesiai iš botanikos sodo Vilniuje. LAIDĄ „ŽMONĖS KALBA“ ŽIŪRĖKITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.

Retas jaunuolis gali pasigirti tokiais didvyriškais darbais, kuriuos atlieka Kauno Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“ gimnazijoje besimokantis dešimtokas Marius Bložė. Vaikinas yra jaunasis šaulys, o laisvu laiku – padeda gelbėti gyvybes Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos (GMP) stotyje.  Iš Kauno kilęs M. Bložė, savanorystę atrado per prosenelės ir senelio pasakojimus.

Rugpjūčio pabaigoje Raseiniuose apgyvendinti iš Afganistano evakuoti vertėjai, talkinę lietuvių kariams, vis dar stengiasi priprasti prie naujos šalies ir kultūros, tačiau veiksmas čia virte verda – dar negavę prieglobsčio Lietuvoje jie ėmė mokytis lietuvių kalbos. Vieni stengiasi pradėti nuo lietuvių kalbos pagrindų, pavyzdžiui, abėcėlės ar raidžių tarimo, o kiti dega noru gilintis į kitas kalbos subtilybes, pasakoja viena iš juos mokančių savanorių Jurga Bulotienė.

Magistro studijas Vilniuje kremtanti kupiškietė Monika Tonkaitė savanoriauja „Sidabrinėje linijoje“. Tai yra emocinė pagalba vyresnio amžiau žmonėms. Kartą per savaitę, o kartais ir dažniau, Monika bendrauja su močiute Felicija. Dažniau „Sidabrinėje linijoje“ draugystės pokalbiui seneliai nori vyresnio, panašaus amžiaus, pašnekovo. Todėl 27-erių Monika nustebino močiutę Feliciją: „Močiutė labai stebėjosi, kodėl aš tokia jauna ir noriu su ja kalbėti. Nepasitikėjo kurį laiką.

Ketvirtadienį Santaros klinikos kvietė tiek su medicininiu išsilavinimu, tiek jo neturinčius žmones – tapti savanoriais ligoninėje. Į šį kvietimą atsiliepė daugybė žmonių, o tarp jų ir ne vienas žinomas veidas. Savanorių rankų laukė didžiausia Vilniaus regiono COVID-19 sergančiųjų srautus koordinuojanti ligoninė.

„Mano gyvenimas buvo paženklintas sunkia mano mamos liga – išsėtine skleroze, –  pasakoja maltiečių savanoris Saulius Stirbinskas. – Ji susirgo dar man būnant vaikui ir liga vis sunkėjo. Slaugiau mamą 30 metų, tačiau tik dabar pradedu suprasti, kiek daug šis laikas davė man kaip žmogui, kiek daug atnešė patirties ir suformavo vertybių... Neįgalūs ir sunkiomis ligomis sergantys žmonės turi tam tikrą pasaulio suvokimą, tam tikrą bendravimo dažnį.

26-erių Roko Šarausko gyvenimą prieš maždaug penkerius metus kardinaliai pakeitė knygos ir bėgiojimas. Šiandien kaunietis jau keičia kitų žmonių gyvenimus. Daug dėmesio Rokas skiria vaikams iš vaikų globos namų: su jais ne tik leidžia laiką, bet ir yra įkūręs savo vardo paramos fondą. Pašnekovas atviras: taip, kaip gyvena ir mąsto dabar, buvo ne visada. Vietoj bėgiojimo ankstyvais rytais ir knygų skaitymo jis rinkosi cigaretes ir alkoholį. Dėl gyvenimo nesėkmių kaltino visus, išskyrus save.

Gimtadienis – šventė, per kurią dažniausiai netrūksta geros nuotaikos, būrio artimųjų ir draugų, plačių šypsenų ir, žinoma, dovanų. Vilnietės Ramunės Baltaduonienės vaikai jau kelerius metus gimtadienių neįsivaizduoja ir be tradicijos dovanas įteikti tiems, kam jų labiausiai reikia.

Abiturientams nenumaldomai artėja kol kas gana daug nežinios keliantys brandos egzaminai ir sprendimas, ką veikti toliau, pabaigus mokyklą? Vieni planuoja imti laisvus nuo studijų metus, galbūt kur nors įsidarbinti, kiti – renkasi tarp kelių specialybių, o štai Šiaulių Didždvario gimnazijos dvyliktokas Lukas Kvietkauskas (19) yra tvirtai apsisprendęs savo ateitį sieti su medicina. Tokiam žingsniui vaikinas tarsi ruošėsi visą gyvenimą.

Klaipėdos hospisui išgyvenant itin sunkų laikotarpį, į pagalbą darbuotojams ir pacientams suskubo Agnė Zuokienė. Moteris nuo ketvirtadienio savanoriauja Klaipėdos hospise. Tai A. Zuokienė pati patvirtino naujienų portalui tv3.lt Susisiekus su Agne Zuokiene, moteris patvirtino, kad ji nuo ketvirtadienio savanoriauja Klaipėdos hospise. „Taip, galiu patvirtinti. Kadangi turiu ilgametės, ne vienerių metų patirties, man iš tiesų labai rūpi ši tema ir ateityje pati ketinu steigti hospisą.

„Laba diena, sveikatos vartų koronos karštoji linija, klausome jūsų“ – tokius žodžius karštosios linijos savanoris Benas Žeimys (19) dažniausiai per dieną pasako bent kelias dešimtis kartų. Jis atskleidžia, kad trumpuoju numeriu 1808 visą parą skambina ne tik tie, kuriems pasireiškia viruso simptomai ir kurie nori užsiregistruoti tyrimui, bet ir besiskundžiantys visai kitais dalykais arba tiesiog norintys pasikalbėti.

Liną Milašauskienę jos gimtosios Kelmės gyventojai dažnai vadina saulės spindulėliu. Ne tik todėl, kad moters veidą kone visada puošia plati šypsena, bet ir dėl to, kad ji Kelmėje įkūrė mamų klubą, sutelkė jas bendroms veikloms ir jau metus stengiasi praskaidrinti čia gyvenančių žmonių kasdienybę. Dviejų dukrų mama Lina pasakoja, kad mintis įkurti mamų klubą kilo visiškai netikėtai, todėl ji nesitikėjo, kad visa tai vien per pirmuosius gyvavimo metus išaugs į tokį didelį dalyką.

Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo sezonas veikiausiai jau nebebus pratęstas, tačiau komandos sirgalių grupuotė „Green White Boys“ nešvaisto laisvo laiko ir užsiima gerais darbais. „Sezonas teoriškai mums dar nesibaigė, bet mintyse jau susitaikėm, kad komandą palaikyti galimybių gyvai nebus, todėl atsiradusį laisvą laiką stengėmės išnaudoti padėdami žmonėms realiais darbais ir taip kovoti prieš visų bendrą priešą.

Raseiniškis Arnas Zmitra nuo paauglystės žinojo, kad bus mokytojas. Tačiau to, kas nutiko vėliau, jis net nesapnavo. Vyras turėjo galimybę nuvykti į Brazilijos lūšnynus ir vietinius vaikus mokyti anglų kalbos. Tik grįžęs iš šios kelionės vyras suprato, koks iš tikrųjų skanus yra lietuviškas vanduo. Jaunas vyras pasakoja, kad dar mokantis mokykloje autoritetu jam tapo istorijos mokytojas, su kuriuo dabar, grįžęs dirbti į savo mokyklą ir dalijasi vienu istorijos kabinetu.

Šiandien Lietuvoje jau keli vaikai ir jų šeimos džiaugiasi dirbtinėmis rankytėmis, kurios buvo atspausdintos 3D technologija. Daug kam tai prilygsta stebuklui, o jį dovanoja Mažvydas Sverdiolas su sužadėtine Urte – šiai veiklai negailintys nei savo laiko, nei asmeninių išlaidų. Dar prieš nusipirkdamas 3D spausdintuvą, M. Sverdiolas kartu su sužadėtine Urte domėjosi, ką papildomai galėtų su juo daryti.

Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dainavos apygardos 1-osios rinktinės 101 kuopos karys savanoris vyr. eil. Martynas Valaitis iš pažiūros yra ramus, santūrus ir pareigingas vyras. Smagu žinoti, jog Martynas suderina kario savanorio tarnybą, ypač daug jėgų bei atsidavimo reikalaujantį darbą Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, sportą ir tėvystę, rašoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime spaudai.

Ar kada nors susimąstėte, ką norėtumėte veikti išėję į pensiją? Arba – ką darytumėte, jei likus tik keleriems metams iki išėjimo į užtarnautą poilsį netektumėte darbo? Kol Jūs galvojate, kiti ėmė ir sugalvojo, kad geriausia, ką jie gali padaryti dėl savęs, – padėti kitiems.  Susipažinkite su ką tik senatvės pensijos sulaukusia Liljana. Moteris beveik 35 metus dirba lėlininke „Lėlės“ teatre Vilniuje.

Seimo narė „valstietė“ Laimutė Matkevičienė siūlo gyventojams, kurie įrodytų savanoriavę ilgiau kaip 25 metus, šią veiklą pripažinti darbo stažu ir skirti senatvės pensiją. Parlamentarai, dirbantys Socialinių reikalų ir darbo komitete, sutinka, kad savanorystė turi būti skatinama, bet abejoja, ar savanoriavimas yra geriausias kelias užsitikrinti senatvės pensiją. Siūloma savanorius skatinti kitaip.

Įprasta matyti, kaip ligoninių koridoriaus tėvai prie savęs glaudžia išsigandusius vaikus. Juk jiems toks apsilankymas kupinas nežinomybės – svetimi žmonės, neįprasta aplinka, o kur dar visų procedūrų baimė. Tačiau, kaip su visu tuo susitvarko vaikai, kurie neturi, kas juos palydėtų ir laikytų už rankos? Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ tikslas – kad nei vienas vaikas ligoninėje neliktų vienišas.

Šimtas trisdešimt. Tiek vienišų vaikų buvo išgelbėti nuo vienatvės ligoninėje. Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai rūpinasi vienišais vaikais ligoninėje, kurie yra palikti be tėvų ar kitų teisėtų atstovų priežiūros. Vienos iš Kauno skyriaus savanorių Vaidos Rudminienės balsas kalbant apie savanoriavimo patirtį prisotintas džiaugsmo: net klausant užsimerkus galima suprasti, kad moteris šypsosi. „Man 44 metai, palaukit, bendrai, reikia paskaičiuot.

Kristina Juškytė viena iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus „Šiltų apsilankymų“ programos savanorių. Jų tikslas – mažinti senų žmonių vienišumą. Maždaug kas trečias Lietuvoje gyvenantis vyresnis nei 65 metų žmogus gyvena vienas ir neturi su kuo net pasikalbėti. Seneliams itin svarbus bendravimas, šiltas žodis, išklausymas, todėl savanoriai tampa naujais jų draugais.

 Vienišumas Lietuvoje tampa vis opesne problema. Kai kurie vyresni nei 65 metų žmonės ištisus metus neišeina iš namų, todėl bendravimas jiems yra vienintelis būdas palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu. Lietuvos Raudonasis Kryžius yra sukūręs programą „Šilti apsilankymai“, kurios tikslas – mažinti vienišumą ir parodyti seneliams, kad jie rūpi.

Ar yra kažkas baisiau nei vienatvė? Pasaulyje gyvena milijardai žmonių, tačiau kartais atrodo, kad nei vienu iš jų negali pasikliauti. Kas trečias vyresnis nei 65 metų žmogus Lietuvoje gyvena vienas ir šis skaičius kasmet vis didėja. Šiuo metu yra apie 220 močiučių ir senelių, kuriuos lanko Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriai. Viena iš jų – panevėžietė Ingrida Tauperytė. Ji prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus prisijungė visai neseniai, tačiau jau spėjo užmegzti draugystę su 87-erių Stanislava.

„Western Union Lietuva“ ėmėsi originalios iniciatyvos – tapo savanorystės ambasadoriais ir jau trečią kartą surengė nevyriausybinių organizacijų, kviečiančių į jų veiklą įsitraukti kuo daugiau savanorių, mugę. Šįkart prie jos prisijungė visa biurų „Technopolis“ bendruomenė. Jos nariams pasiūlyta įvairių galimybių prisidėti prie prasmingos savanorystės veiklos.

Savanorystės tema – iki šiol išlieka ganėtinai jautri mūsų visuomenėje. Neretai žmonės klausia – „O kam iš viso reikia skirti savo laiką kitiems? Kas nuo to pasikeis?“. Atrodytų, pakankamai suprantama, kodėl žmonės renkasi savanoriauti vaikų ar senjorų namuose, tačiau Caritas Lietuvoje jau ilgą laiką vykdo savanorystę ir įvairiuose pataisos namuose visoje Lietuvoje. Būtent ši vieta kelia bene daugiausia klausimų aplinkiniams žmonėms.

Lietuviai yra tarp europiečių, rečiausiai užsiimančių savanoryste kultūrinėse įstaigose, tačiau jie noriai dalyvauja tradicinėse šventėse, rodo gruodį paskelbti „Eurobarometro“ duomenys. Į klausimą, ar užsiima savanoriška veikla kultūros paveldo institucijose, tokiose kaip muziejai ar draugijos, teigiamai atsakė 2 proc. lietuvių. Tai – mažiausias rodiklis ES, tiek pat respondentų į šį klausimą teigiamai atsakė Bulgarijoje ir Portugalijoje. Latvijoje taip teigė 5 proc.

Įsivaizduokite, vieną vėlų vakarą suskamba telefonas, o jį pakėlę išgirstate nepažįstamo žmogaus teiginį, kad greitu metu jis ruošiasi nusižudyti. Ne, tai ne įtempta veiksmo filmo scena, o „Jaunimo linijos“ savanorių kasdienybė. „Atėjau čia ne pliusus dėtis, o padėti kitiems žmonėms“ – tikina viena iš savanorių teisininkė kaunietė Dovilė Radvilaitė.

Psichologė Lina ketverius metus savanoriauja emocinės paramos tarnyboje, o prieš trejus metus prisijungė ir prie asociacijos „Kraujas“ savanorystės projekto: „Dar savanoriaujant „Jaunimo linijoje“, teikiant emocinę paramą telefonu, ne kartą buvo kilusi mintis, kad galbūt kartais užtektų atsisėsti šalia žmogaus ir patylėti kartu. Išgirdusi apie savanorystę onkologijos srityje, nedvejodama atėjau sužinoti daugiau, mane patraukė naujos galimybės.

Šiomis dienomis retai pamatysite atliekamus gerus darbus be publikuotos nuotraukos viešoje erdvėje. Tačiau organizacijos „Ne imti, bet duoti“ nariams svarbiau nepasipuikuoti savo veikla internete, o nuoširdžiai padėti vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams. Organizacija „Ne imti, bet duoti“ – tai dvyliktus metus gyvuojantis projektas, kuriame dalyvaujantys asmenys kviečia visuomenės narius įsitraukti į jų veiklą ir padėti mokytis globos namų vaikams.

Nesibaigiančios skrandžio bėdos, dantų problemos nuo pat vaikystės, varginančios dietos, sunkus nėštumas, laimo liga, išgyventos skyrybos, bedarbystė, nykstantis žandikaulis ir byrantys dantys. Negana to, brangiausią motinai turtą – vaiką, užklupusios ligos. Tai 31 metų moters gyvenimo istorija. Iškankinta slegiančių, į depresiją smukdančių minčių, moteris ryžosi kreiptis pagalbos.