Prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijos Ieva Filipkauskaitė prisijungė prieš šiek tiek daugiau nei metus, tačiau jai teko patirti daug: prarado savo lankomą žmogų, gydėsi tos netekties sukurtas žaizdas ir atrado naują draugystę.
Patirties troškimas
Pasak Ievos, savanoriaudamas žmogus pirmiausiai ieško naudos sau, kad ir kaip tai skambėtų. Ji pati prie Raudonojo Kryžiaus prisijungė sunkiu savo gyvenimo etapu. Tai padaryti ją paskatino draugė.
„Šiltų apsilankymų“ programą pasirinkau, nes man patiko, kad ten yra dirbama individualiai su vienu žmogumi. Su vaikais dirbti šįkart nenorėjau, man patiko su vyresniais. Galbūt norėjau pasisemti iš jų kažkiek patirties, padėti jiems. Man patiko, kad dirbama akis į akį su vienu žmogumi, pastoviai ir kur gaunamas toks gilesnis ryšys. Būtent to ir norėjau“, – savo pasirinkimą aiškina Ieva.
Yra daugybė vienišų žmonių ir Raudonasis Kryžius stengiasi patenkinti bent mažą dalį tokių žmonių poreikių. Stengiamasi surasti savanorį, kuris gyventų pakankamai arti ir būtų pasiryžęs skirti bent dvi valandas per savaitę savo laiko. Dažniausiai stengiamasi, kad vienišas žmogus ir savanoris būtų tos pačios lyties, nes jiems taip lengviau prisileisti svetimą žmogų.
Laiminga išimtis ir kompaktiniai diskai
Ieva buvo išimtis. Pirmasis jos lankomas žmogus buvo vyras. Vienišų vyrų yra daug, o vyrų savanorių labai dažnai trūksta, tad Ieva pasisiūlė lankyti šį žmogų.
„Jis buvo ganėtinai sunkus žmogus, su sunkiomis aplinkybėmis. Kodėl jis buvo vienišas... tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Savo laiku, kai jis buvo jaunas padarė tam tikrų jaunystės klaidų, dėl kurių liko vienišas. Žmona nebekontaktavo, susipyko ir išsiskyrė, o vaikai išvažiavo į užsienį“, – jo istorija dalinasi mergina.
Dėl sveikatos problemų vyras negalėjo išeiti į darbą ar parduotuvę. Dažniausiai jo matomi žmonės buvo socialinės darbuotojos, tačiau jos neturėdavo daug laiko bendrauti – atnešdavo maisto, aptvarkydavo namus, išpildydavo elementarius poreikius ir išskubėdavo pas kitus žmones.
„Bet jų toks darbas, joms ir kitus žmones reikėjo prižiūrėti. O man nereikėjo nei prižiūrėti, nei atlikti kažkokių darbų, tiesiog būti. Būti ir kalbėti“, – sako savanorė.
Kelis kartus jie bandė išeiti pasivaikščioti, kad šiek tiek prasimankštintų ir pamatytų žmonių, bet dėl sveikatos būklės, tai buvo pakankamai sudėtinga. Tad dažniausiai apsiribodavo pokalbiais. Ievai jis pasakodavo savo istorijas, o ji pasakodavo savas.
„Dažniausiai apsiribodavom, kad ateidavau ir tiesiog šnekėdavomės. Jis man pasakodavo savo istorijas, aš pasakojau savo. Labai mėgo muziką, todėl pasidalindavom kompaktais. Aišku, aš jų nelabai daug turėjau, bet ką turėdavau, tą suteikdavau. Jis žymiai didesnę kolekciją turėdavo. Jis mėgdavo AC/DC. Jis buvo didžiulis fanas“, – su šypsena pasakoja Ieva.
Tačiau prieš pat Kalėdas jos lankytas vyras pasitraukė iš gyvenimo. Ta mirtis sukrėtė merginą. Ieva buvo spėjusi prisirišti prie jo, tad jo išėjimas paliko gilias žaizdas merginos širdyje.
Daugybė istorijų
Antro žmogaus Ieva laukė ganėtinai ilgą laiką. Jai reikėjo laiko išsigydyti žaizdas ir tuo metu ji negalėjo rasti taip reikiamo laiko. Tačiau šiuo metu mergina jau džiaugiasi nauja, prieš pusantro mėnesio užsimezgusia draugyste. Pasak merginos, ši moteris yra visiškai kitokia.
„Su pirmuoju žmogumi buvo gal jam ir šiek tiek nedrąsu, gal kad aš mergina, gal dar kažkas. Bet mes gana greitai radome bendrą kalbą, pamatė, kad gali manimi pasitikėti ir viskas buvo tvarkoj. O su antru lankomu žmogumi išvis per pirmas minutes pradėjom pasakoti, šnekėti viską, bendros kalbos ėjo be problemų ir užsimezgė ryšys“, – pasakoja Ieva.
Jos lankoma moteris labai šviesaus proto žmogus. Ji labai mėgdavo šeimininkauti: pasakojo Ievai, kad konservuodavo ir uogas, ir grybus. Bet dabar jau nebegali to daryti. Ji labai daug skaitydavo, todėl nieko nestebina, kad ji – buvusi bibliotekininkė.
„Ji labai mėgsta apie tai kalbėti. Mėgsta pasakoti savo gyvenimo istoriją, kaip ji pradėjo mokytis, kaip išvažiavo į Vilnių, kaip grįžo vėl, kaip gavo butą. Ji dažniausiai mėgsta kalbėti ne apie save, bet apie savo kaimynystę. Ji turi daug seserų ir pusbrolių bei pusseserių, tai apie jų gyvenimus, kaip kas ištekėjo, kaip kas buvo. Daugiausiai kalbam apie jos istorijas, bet jos yra ir įdomesnės“, – pasakoja Ieva.
Merginos lankoma močiutė turi nemažai problemų su sveikata. Patirtas insultas gerokai palaužė jos sveikatą. Taip pat ji turi šiek tiek viršsvorio, tad judėti yra ganėtinai sunku. Ji labiausiai nori bendrauti ir kad Ieva padėtų išeiti į lauką prie laiptinės, pasėdėti ant suoliukų ir pakvėpuoti gryny oru.
„Jiems (vienišiems žmonėms – aut. pastaba) dažniausiai tokie išėjimai yra labai sudėtingi ir jie to labai bijo. Jiems tokia pagalba, kad aš esu šalia“, – teigia Raudonojo Kryžiaus savanorė.
Merginos lankoma senolė neturi vyro ir vaikų. Tiesiog gyvenimas taip susiklostė. Nors močiutė turi artimųjų, kurie kartais ją aplanko, tačiau jų nėra tiek, kad galėtų ją dažnai lankyti ar jai pagelbėti. Todėl dažniausiai senolė tiesiog leidžia laiką viena.
