„Islandų autizmo asociacija sukūrė labai puikų filmą apie nediagnozuotas autistes moteris, protingas mokslininkes, mamas, kurios pasislepia visuomenėje. Labai noriu jį atvežti į Lietuvą, parodyti mūsų žmonėms. Islandai jau padarė angliškus subtitrus, bet reikia savanorių, kurie juos išverstų į lietuvių kalbą. Gal jūsų komanda galėtų to imtis? – bendraudama su „Western Union Lietuva“ surengtoje nevyriausybinių organizacijų mugėje savanorystės idėjų ieškančiu jaunimu siūlė Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ atstovė Barbora Suisse. – Tai dokumentinis ilgametražis filmas. Turime idėjų jį pasiūlyti „Kino pavasariui“ ar „Scanoramai“. Šio filmo titruose galėtume parašyti, kad jūsų komanda prisidėjo prie jo pristatymo Lietuvos žiūrovams“, – būsimus savanorius intrigavo B. Suisse.
„Western Union Lietuva“ dirbanti Neringa Potupienė susidomėjo šiuo pasiūlymu. „Atsiųskite daugiau informacijos, galbūt filmo nuorodą, kad galėtume peržiūrėti, susidaryti įspūdį, koks tai darbas. Mūsų komandoje – keli žmonės, galėtume pasiskirstyti ir galbūt to imtis“, – žadėdama savo komandai pasiūlyti įdomų projektą kalbėjo ji. „Ir patys daugiau sužinosite apie autizmą, ir padėsite skleisti žinią visuomenei – informacijos apie tai dar labai trūksta“, – pridūrė „Lietaus vaikų“ atstovė.
Svarbiausia pažinti, o ne smerkti
„Labiausiai trūksta suvokimo, kas yra autizmas. Daugelis mano, kad tai – kažkoks baubas. Bet autizmas turi spektrą – tarp autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų yra labai gabių ir talentingų. Jie tiesiog šiek tiek kitokie, – pasakoja 6-metį autizmo spektro sutrikimą sūnų auginanti B. Suisse. Pasak jos, berniukas tik dabar pradeda kalbėti, bet tam tikrose srityse turi ypatingų gabumų. – Jo labai stiprus vizualinis suvokimas: 6 metų vaikas, nežiūrėdamas į paveikslėlį, gali sudėti 120 detalių dėlionę. Esame trikalbė šeima, sūnus angliškai, prancūziškai ir lietuviškai atsimena gyvūnų pavadinimus. Kita vertus, jis negali pasakyti sakinio.“
B. Suisse įsitikinusi – šiems vaikams galima padėti, tik reikia žinoti, kaip prie jų prieiti. Pasak pašnekovės, šiuos vaikus auginantiems tėvams, šeimos gydytojams, ugdymo specialistams labiausiai ir trūksta tokių žinių. „Tai tokie nearti dirvonai, – sako Barbora, atversdama pirmąjį šiemet pradėto leisti žurnalo „Lietaus vaikai“ numerį. – Labai norėjome padėti šeimoms, kurios išgirdusios autizmo diagnozę dažniausiai paliekamos likimo valiai. Tėvai patys turi ieškoti informacijos, kurios, bent lietuviškai, labai nedaug net interneto platybėse, o kitomis kalbomis ne visi gali suprasti.“
Barbora džiaugiasi, kad asociacija turi labai aktyvią mamų bendruomenę. „Ir ne tik Vilniuje – jau turim Šiaulių, Panevėžio, Mažeikių, Kėdainių, Klaipėdos, Kauno „Lietaus vaikus“ – juridinius narius, kurie regionuose dirba su vietinėmis mokyklomis, savivaldybėmis. Ir į šią mugę pakvietė mūsų bendruomenei priklausanti čia dirbanti mama, – pasakoja Barbora. – Mūsų tikslas – kuo plačiau skleisti informaciją, susipažinti su kitomis organizacijomis. Matome daug bendradarbiavimo galimybių, nes autizmas apima daug sričių: tiek vaikus ir suaugusiuosius, tiek švietimą ir įdarbinimą. Bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis yra raktas į sėkmę.“
Nemažai į „Western Union Lietuva“ surengtą savanorių ieškančią nevyriausybinių organizacijų mugę atėjusių žmonių B. Suisse padovanojo „Lietaus vaikų“ žurnalą – kad patys jį paskaitytų, o paskui nuneštų į buvusią mokyklą, šalia esantį darželį ar biblioteką. O gal pažįsta šeimą, turinčią ar įtariančią, kad jų vaikas turi tokių sutrikimų. „Padėdami skleisti informaciją apie mūsų organizaciją savanoriai atliktų labai gerą darbą, – sako B. Suisse. – Skyrę bent kelias minutes žinioms apie autizmą ir pamatę tokį vaiką mieste ar mokykloje jau žinosime, kodėl jis toks ar kodėl kitaip elgiasi. Reikia eiti ir skleisti tą žinią. Ir tai padės keisti visų mūsų požiūrį. Juk šį sutrikimą turi 1 proc. planetos gyventojų. Taigi svarbiausia – pažinti, o ne smerkti. Toks yra savanoriškai šią žinią skleidžiančių mūsų pačių tikslas, to siekiame ieškodami ir prie mūsų galinčių prisijungti savanorių.“
Neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai).
Asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais.
Sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys.
Nežinau, manęs tai nedomina.
Savanorystės ribas plečia kūrybinės idėjos
Savanoriais galinčių tapti įvairių sričių profesionalų mugėje ieškojo ir kitos nevyriausybinės organizacijos. Socialinės įdarbinimo agentūros „SOPA“ vadovės Jurgitos Kuprytės teigimu, jiems reikalingiausi savanoriai – įmonių atrankos specialistai, kurie neįgaliems „SOPOS“ klientams padėtų pasiruošti darbo pokalbiams. Jau ir dabar tokių savanorių turinti agentūra įsitikino: po imituojamų darbo pokalbių šių specialistų išsakytos profesinės įžvalgos būna labai naudingos.
Geri ryšiai su įvairių sričių įmonėmis, pasak J. Kuprytės, svarbūs ir šiemet išbandytai „DUO day“, arba darbo šešėliavimo akcijai, per kurią neįgalieji realioje darbo vietoje galėjo susipažinti su įvairiomis specialybėmis ir apsispręsti, ar darbas, apie kurį svajojo, tikrai jiems tinka. Akciją ketinama rengti ir kitąmet, tad savanorių, galinčių skirti laiko tokiai pažinčiai su savo darbu, tikrai reikės.
Originalių idėjų turintiems įvairių sričių profesionalams buvo atviras ir mugėje prisistatęs labdaros ir paramos fondas „Rugutė“. Daug įvairių akcijų rengiančio ir onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, jų šeimoms padedančio fondo atstovas, jau 12 metų jame savanoriaujantis Linas Vasiliauskas kvietė į birželio 30 d. 17 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiantį paramos koncertą „Muzikinis linkėjimas“. Jame dalyvaus tokie ryškūs Lietuvos profesionaliosios scenos muzikai kaip smuikininkė Dalia Kuznecovaitė, tenoras Rafailas Karpis, akordeonininkas Tadas Motiečius ir kiti. Kartu su aukomis prie fondo veiklos prisidėsiančiais koncerto klausytojais jie sieks stiprinti vaikų, kovojančių su onkologine liga, dvasią ir ryžtą pasveikti.
Šio koncerto sumanytoja – žinoma televizijos ir radijo laidų vedėja Gerūta Griniūtė. Prieš 10 metų ji dalyvavo „Rugutės“ donorystės akcijoje „Padovanok lašelį“. Po kurio laiko atsiuntė laišką, kuriame rašė, kad norėtų labiau padėti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Po ilgokų svarstymų Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusi mergina pasiūlė idėją – suorganizuoti paramos koncertą. Šiemet „Muzikinis linkėjimas“ skambės jau 11 kartą. Jo dalyviai galės pasimėgauti ne tik puikiu koncertu, bet ir daugiau sužinoti apie onkologinėmis ligomis sergančius vaikus, jais besirūpinantį „Rugutės“ fondą, pagalvoti apie galimybę pasiūlyti kokią nors savo idėją, tapti savanoriu ar kitaip jam padėti.
Savanorystė – komandos stiprinimo būdas
„... nes mums gera padėti“ – tokiu šūkiu savo veiklą grindžia 40-yje šalies miestų ir miestelių pagalbą sunkumų patiriantiems vaikams, dažnai pamirštiems neįgaliesiems, vienišiems senoliams siūlantis apie 1,5 tūkst. savanorių sutelkęs Maltos ordinas. Nevyriausybinių organizacijų mugėje maltiečių atstovės prie šios veiklos siūlė prisijungti ne tik pavienius žmones, bet ir įmones. „Savanorystė gali pakeisti įprastus komandos stiprinimo renginius. Todėl mes siūlome įmonės komandai (iki 10 žmonių) išvažiuoti iš Vilniaus ir pasitikrinti, kaip ji veikia kitokioje aplinkoje. Pabandę nenusivylė, – pasakoja maltiečių atstovė Julija Ivanauskė. – Dažnai tie komandos nariai, kurie atrodydavo pasyvesni, atsiskleisdavo visu grožiu, išryškėdavo nauji aktyvių komandos narių talentai. Be to, tai tikras darbas – reali pagalba realiam žmogui.“
„Susimokėjusios vos 50 eurų tokios komandos iš ilgo mūsų paslaugų gavėjų sąrašo gali išsirinkti širdžiai mielą darbą: galbūt nuravėti daržus ar pusdieniui, dienai kur nors išvažiuoti su vaikais, juos užimti, pamokyti, kažką naujo parodyti“, – kolegę iš Maltos ordino papildo programų direktorė, prieš 12 metų savo veiklą šioje organizacijoje irgi nuo savanorystės pradėjusi Rasa Stukienė.
J. Ivanauskė pasakoja, kad įmonių komandos darė įvairius gerus darbus: ir stogą keitė, ir vonios kambarį įrenginėjo, ir daržus ravėjo, vienkiemyje gyvenančių senolių sodyboje aplinką tvarkė: ir medžius nugenėjo, ir žolę nupjovė, langus nuvalė. Pasak jos, dažnai užsimezga draugystės, įmonės nori grįžti į tą pačią vietą, dar kuo nors padėti tiems žmonėms. „Atsiranda ryšys, – džiaugiasi J. Ivanauskė. – Savanorystė tampa nauja bendruomenės kūrimo forma.“
Yra manančių, kad pasiryždami tapti savanoriais žmonės tarsi išperka kažkokias vidines savo kaltes. J. Ivanauskė įsitikinusi: savanorystė – tai būdas dalytis. Labai svarbu sulaukti to laiko, kai pajunti, kad jau gali, jau nori, jau turi kuo pasidalyti – tada ateiti, prisijungti prie savanorių. „Tada savanoriaujama su ugnele, ir tokia savanorystė būna ilgalaikė. Labai linkiu visiems sulaukti to laiko, kai jau galėsite savęs paklausti: kuo galiu pasidalyti?“ – sako Julija ir dar kartą primena svarbiausią maltiečių šūkį: „... nes mums gera padėti“.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė
