• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Daugelis dešimtokų save randa įvairiose veiklose – vieni imasi sporto, kiti kūrybos, o štai 16-metis kaunietis Marius Bložė ėmėsi savanorystės. Tik ne gyvūnų prieglaudoje, kaip gali pasirodyti įprasta, jis yra savanoris paramedikas, gelbstintis kitų gyvybes jau daugiau nei dvejus metus. Už savo atsidavimą kitiems vaikinas pelnė „Lietuvos garbės“ „Metų ryžto“ nominacijos apdovanojimą.

Daugelis dešimtokų save randa įvairiose veiklose – vieni imasi sporto, kiti kūrybos, o štai 16-metis kaunietis Marius Bložė ėmėsi savanorystės. Tik ne gyvūnų prieglaudoje, kaip gali pasirodyti įprasta, jis yra savanoris paramedikas, gelbstintis kitų gyvybes jau daugiau nei dvejus metus. Už savo atsidavimą kitiems vaikinas pelnė „Lietuvos garbės“ „Metų ryžto“ nominacijos apdovanojimą.

REKLAMA

Šiandien Marius tam, kad gelbėtų gyvybes, pasitelkia savo telefoną ir tik gavęs pranešimą, kad netoliese yra žmogus, kurį reikia gaivinti, viską metęs skuba į pagalbą.

Į mokyklą – su dviem kuprinėmis

M. Bložės pilietiška veikla prasidėjo Lietuvos šaulių sąjungoje – jos nariu jis tapo būdamas 11-ikos, vos gavęs progą prisijungti prie pilietiškos veiklos. To imtis paskatino iš senelio girdėti pasakojimai apie darbą Lietuvos kariuomenėje.

Būtent Šaulių sąjungoje Marius pasigedo elementarių pirmosios pagalbos žinių, kurios jam atrodė itin svarbios. Taip vaikino iniciatyva susikūrė „Šaulių sąjungos jaunųjų gelbėtojų būrelis“.

REKLAMA
REKLAMA

Ten, vertintas Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos (GMP) stoties direktoriaus, Mariaus atsidavimas ir gebėjimas suteikti pagalbą neliko nepastebėtas – prieš maždaug 2,5 metų jį pakvietė savanoriauti ir Kauno miesto GMP stotyje.

REKLAMA

„Mane pakvietė savanoriauti, kadangi Kauno miesto greitosios direktorius yra šaulys, jis mane vertino pratybose, pamatė mano įgūdžius, nes daug domėdavausi tuo ir pakvietė pasavanoriauti. Pabandžiau, man patiko ir užsikabinau“, – prisimena vaikinas.

Imtis gelbėti žmones atėjo iš seniausių laikų – pradinėse klasėse Marius kuprinėje visada nešiodavosi vaistinėlę, tad ir įgavo pravardę „Vaistinėlė“. Prisidėjo ir prosenelės Elenos, kuriai šiandien jau 94-eri, pasakojimai iš laikų, kai dirbo vyresniąja medicinos seserimi Neurologijos skyriuje.

REKLAMA
REKLAMA

M. Bložė bebaimiškai nėrė į savanorystę gelbėjant gyvybes, tik artimiesiems tada kilo baimių, tačiau šiandien Marius šypsosi, kad šeima jau priprato ir visi džiaugiasi tokia pilietiška jo veikla.

Šiandien vaikinas į mokyklą keliauja ne tik susikrovęs knygas ir kitas mokslams reikalingas priemones. Anksčiau kuprinėje gulėdavo ir medicininės priemonės, o šiandien, juokiasi jis, į kuprinę visko nebesutalpina, tad tenka pasiimti atskirą krepšelį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Dabar jau kuprinėje nebelabai sutalpinu, turiu atskirą medicinos pagalbos krepšį. Prietaisų turiu įvairiausių – pagrinde gaivinimo ir kraujavimo stabdymo įranga, yra minkšti neštuvai ir nuo koronaviruso sauganti apranga. Jeigu dispečerė pasako, kad pacientas serga COVID-19, aprengiu puschalatį, užsidedu pirštines, respiratorių ir skydelį“, – kas nugula jo krepšyje pasakojo dešimtokas.

REKLAMA

Gyvybes gelbėja programėlės pagalba

Tiesa, savanorystė kuriam laikui buvo nutrūkusi dėl įsisiautėjusios koronaviruso pandemijos, tačiau net tada, kai negalėjo kartu važiuoti į iškvietimus, Marius neapleido veiklos. Šiandien jis naudojasi programėle, kurios pagalba bet kada gali būti iškviestas gelbėti gyvybę.

„Programėlė veikia tokiu principu, kad gaunamas iškvietimas į gaivinimą ir jeigu savanoris yra trijų kilometrų spindulių, jis sulaukia kvietimo, gauna signalą su adresu, kur vykti. Tada važiuoja artimiausia brigada ir važiuoja, bėga artimiausias savanoris“, – kaip veikia programėlė papasakojo M. Bložė. 

REKLAMA

Iškvietimai gaunami tik į gaivinimus, nes tai yra patys svarbiausi, prioritetiniai kvietimai, į kuriuos reikia greitai reaguoti, o greitoji medicinos pagalba ne visuomet yra taip arti, kaip savanoris, kuris gali padėti.

Telefone suskambėjus signalui, kad kažkam reikia pagalbos, M. Bložė nieko nelaukęs pakyla ir lekia į iškvietimą, net ir pamokų ar pertraukų metu. Šiandien visi jau žino, kad bėga jis ne iš pamokų, o gelbėti žmones.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Visi pripratę. Pirma žiūrėjo keistai, mokytojai išsigąsdavo, nesuprasdavo, bet tada klasiokai paaiškindavo, kur išbėgu. O dabar jau visi žino, priprato, niekam tai nebekelia nuostabos, visi jau atpažįsta telefono signalą“, – šypteli vaikinas.

Trys kilometrai – nemažas atstumas, tad kartais Mariui tenka būti išradingam, nes savomis kojomis kartais nuvykti gali ir nespėti:

„Būna įvairiausių atvejų – kada nėra sniego, ne žiema, važiuoju paspirtuku, dviračiu. Jeigu arti, dažniausiai bėgu. Jeigu žiema, yra neblogai išvystyta „Bolt“ sistema, išsikvieti pavežėją ir nuveža iki reikiamos vietos.“

REKLAMA

Laiko randa viskam

Kartais diena būna rami ir jis gali susikoncentruoti į kitas veiklas, tačiau iškvietimo signalo jis gali sulaukti bet kada – sėdėdamas pamokoje, valgydamas ar stovėdamas automobilių spūstyje.

„Per dieną daugiausiai turėjau penkis kvietimus, ne visi jie būna gaivinimo, nes kartais būna, kad atvažiuoji ir tenka konstatuoti mirtį, nes pasimetę artimieji jau neatskiria, žmogus miręs ar dar reikalingas gaivinimas. Bet dažnio nustatyti negaliu – tai priklauso nuo daugelio dalykų, nenuspėsi, kada sulauksi kvietimo. Būna per dieną penki, būna per savaitę vienas“, – pasakojo pašnekovas.

REKLAMA

Paklaustas, kaip viską suspėja – ir mokytis, ir aktyviai įsitraukti į Šaulių sąjungos veiklą ir dar savanoriauti Kauno GMP stotyje, kur pilnu tempu žada grįžti balandžio mėnesį Marius trūkteli pečiais, man kitokios dienos nė neįsivaizduotų:

„Užtenka laiko, pamokos vis tiek prasideda anksti ryte, 8 valandą, jos pasibaigia gana anksti – 14, 15 valandą, trečiadieniais, būna, ir 13 val., o likusi diena būna laisva. Aišku, yra visi kiti užsiėmimai, mokslai, bet lieka beveik visa diena, tad laiko užtenka.“ 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip sako pats Marius, niekada nežinai, ką rasi nuvykęs į iškvietimo vietą – pasitaiko atvejų, kai žmogus jau būna be gyvybės ženklų ir vienintelis dalykas, kuris belieka, konstatuoti paciento mirtį. Buvimas taip arti mirties M. Bložės negąsdina, o tokiais atvejais jis išlaiko šaltą protą – tik taip artimieji gali jaustis ramesni.

„Reikia būti ramiam, prie artimųjų, prie paciento būti ramiam, kad artimuosius nuramintum. Bet viską palieti kvietimuose, greitojoje. Išeini iš kvietimo ir viskas – stengiesi viską pamiršti. Labai padeda daiktų susidėliojimas į vietas po kvietimo, nusiramini ir viskas. Turi žmogus būti tam skirtas, kad susigyventų su tuo, kitiems tai nepavyksta“, – atvirauja jaunuolis.

REKLAMA

Nors ir išlaiko šaltą protą ir viduje kunkuliuojančias emocijas palieka už durų, į kiekvieną iškvietimą vaikinas keliauja su jauduliu:

„Jaudulys būna visada – ar rasi, ar spėsi atbėgti, ar surasi, kur užeiti, nes kiekvienas namas skirtingas, ten daug laiptinių, galvoji, kaip užbėgti, surasti, užlipti, nežinai, įsileis, neįsileis, atidarys duris ar ne. Bėgdamas nežinai, ką pamatysi, ką sutiksi.“

Nežinomybė neatbaido nuo ateities medicinoje

Paklaustas, kas vis dėlto kelia didžiausių iššūkių savanoriaujant ir gelbėjant gyvybes, vaikinas turi vienintelį atsakymą – ir tai ne jaudulys ar skubėjimas, o nežinombė.

REKLAMA

„Niekada nežinai, ko laukti ir kada laukti, visada yra nežinomybė. Nežinai, ar šiandien bus iškvietimų, budint greitojoje būna, kad išvis nebūna iškvietimų, o būna, kad į tualetą nespėji nueiti, nespėji pavalgyti. Kai budi, yra amžinas laukimas – tai kiek vargina“, – nuoširdžiai sako jis.

Kad ir kiek jaudulio užplūsta skubant į kvietimo vietą, kiekviena laiminga pabaiga ir nuoširdus „Ačiū“ visa tai atperka – būtent tai ir skatina M. Bložę nemesti atrasto savo kelio medicinos pagalboje.

REKLAMA
REKLAMA

„Pasisekę kvietimai, kada padedi žmonėms, kada jie padėkoja, sulauki atgalinio ryšio, kada žmogus atsigauna po labai sunkios būklės suleidus vaistus su gydytoja ar slaugytoja, kada žmogus atsimerkia ir padėkoja tau – tai yra svarbiausia“, – su šypsena sako Marius.

Abejingas jis nelieka ir kitose situacijose, parodo savo pilietiškumą visais įmanomais būdais – šiandien, vykstant karui Ukrainoje ir Rusijos kariams negailestingai šienaujant žmonių gyvybes, Marius ėmėsi rinkti medicininę paramą ten likusiems ir karo alinamiems žmonėms.

Dabar, būdamas dešimtokas, vaikinas tvirtai įsitikinęs, kad savo gyvenimą sies su medicina. Tik, kaip pats sako, nenori dirbti ligoninės skyriuje, svajoja tapti skubiosios pagalbos mediku:

„Man patinka, kad mašina yra kabinetas ir naudojiesi tuo, ką turi, negali nueiti į sandėlį ir pasiimti reikalingų priemonių iškvietimo metu. Ir darbas įdomus, ekstremalus, priverčiantis galvoti, judėti.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų