Viena iš jų – panevėžietė Ingrida Tauperytė. Ji prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus prisijungė visai neseniai, tačiau jau spėjo užmegzti draugystę su 87-erių Stanislava. Pasak Ingridos, savanorystė – dalinimasis laiku.
„Būnant savanoriu, turi būti gera ir komfortiška viduj. Ir normalu, kad savanoriu neprivalo būti visi, bet jei jauti, kad gali ir turi laiko – pabandyk. Nes esam dabar , tiesiog čia ir dabar. Džiaugiuosi, kad žmonės apgalvotai pasirenka būti savanoriu“, – teigia moteris.
Grožis, mažinantis skausmą
Draugystė, kurią Ingrida atrado savanoriaudama, yra nepaprasta. Dėka „Sidabrinės linijos“, moterį pasiekė Stanislavos telefono numeris. Kalbant telefonu, močiutė prasitarė, kad ji tikrai nori žmogaus, su kuriuo galėtų kalbėti ir bendrauti, nes ji yra viena ir jai trūksta kažko, su kuo galėtų pasidalinti mintimis.
„Pirmas skambutis – prisistačiau, iš kur aš, iš kur skambinu ir kad noriu susipažinti. Stanislava atsakė – labai tavęs lauksiu. Sutarėm laiką ir aš jau lipu į 4 aukštą. Manęs laukė su šypsena ir smalsumu. Čia buvo iš tų situacijų, kai susitikom ir abi supratom – draugausim“, – pirmąjį susitikimą prisimena savanorė.
Stanislava išsilavinusi moteris. 48 metus ji dirbo medicinos srityje, tad yra protinga ir turinti tvirtus įsitikinimus. Ji yra patyrusi insultą, todėl judėti jai padeda vaikštynė. Kaip sako pati močiutė, ji susidūrusi su visomis ligomis.
Būdama jauna Stanislava gyveno Naujamiestyje. Čia ji buvo vadinama pačia gražiausia ir stilingiausia. Močiutė dirbo akušere ir grožis buvo jai labai svarbus, todėl net slapčia nuo gydytojų prieš gimdymą padažydavo gimdyves, kad tik skausmas būtų mažesnis ir lengviau gimdytų.
„Turim ir grožio procedūrų namie: nagai, rankų masažas, kremai, kartais pasidažom abi vienodu lūpdažiu ir darom fotosesiją, jai labai patinka fotografuotis ir mėgo fotografuoti. Kartu žiūrim senas foto, girdžiu istorijas. Instagramas dabar, bet tik du sekėjai gyvai. Kokios tada buvo uniformos dailios ir gražios, su nėriniais, tada kuprinių ant pečių mergaitės nenešiojo – turėjo stilingus portfelius“, – linksmomis akimirkomis dalinasi Ingrida.
Online ritualai
Dabar senolė gyvena mažame butuke. Viskas šalia: lova, vaistai, šaldytuvas, viryklė, spintelė su čekiais, daug dėžučių. Ji labai mėgo gėles, tačiau dėl sveikatos būklės ant palangės jų stiebiasi mažai.
„Ką mes veikiam kartu – daugiausiai kalbam, apie tai, kas buvo, kas dabar, ko ji dar nepadarė. Kaip Stanislava sako, dar negaliu numirti, jaučiu, kad ne viską padariau“, – pasakoja Ingrida.
Prieš atvažiuojant savanorė pasiskambina Stanislavai ir paklausia, ko reikia nupirkti, gal reikia vaistų.
„Sūris su kmynais, juoda, balta duona, sviestas... Maisto produktų sąrašą jau žinau, bet vis tiek dar skambinamės, kad abi kartu apsipirktume – online efektas.
Taip kartu per telefoną pasitariam ir su pardavėjom, kaip ką geriau pirkti. Vaistus perku per telefono garsiakalbį – Stanislava pasako vaistininkei, ko jai reikia, tarsi būtų šalia. Siaubas, kad vienas iš vaistų dar ir su nuolaida kainuoja 73 eurus. Čia mano emocija labai jautri“, – apgailestauja savanorė.
Atrasta draugystė
Pradėdami savanoriauti Raudonojo Kryžiaus savanoriai įsipareigoja bent kartą per savaitę susitikti ar bent pasikalbėti telefonu su jų lankomais senoliais. Taip užtikrinama, kad nebus netraukiamas sukurtas ryšys.
Iš tiesų, vienišiems senoliams labai trūksta bendravimo ir to žmogaus, kuriuo galėtų pasikliauti. Dažnai jie bijo įsileisti svetimus žmones į savo vienišą kasdienybę, tačiau tai padarę, kiekvieno susitikimo laukia tarsi šventės.
„Pirma frazė atėjus – laukiau tavęs, atsisveikinimo sakinys - lauksiu tavęs ir ačiū, kad ateini. Aš atsakau Stanislavai – tai ačiū Jums, kad priėmėt mane į draugus ir abi apsikabinam. Ir taip jau bus trečias mėnuo...
Šiandien susitarėm, kad taip bus iki pabaigos. Tiesiog gera. Ačiū Stanislavai už tą jausmą“, – priduria Ingrida.
