Savanorystė vaikino gyvenime, rodos, atsirado atsitiktinai – 2018 m., minint Lietuvos šimtmetį, tuometiniam mokinių tarybos pirmininkui su komanda teko sugalvoti gražią iniciatyvą.
„Mes pasirinkome Giruliuose esančius Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus. Ten nusprendėme padaryti 100 valandų gerų darbų Lietuvos šimtmečio proga.
Empatijos jausmas privertė pasilikti ten, tad pasilikau iki šių dienų ir tikiu, kad pasiliksiu ten visada“, – nusišypso Arvydas.
Buvimas šalia – dovana
Gyvenime įvyko daug pokyčių, tačiau vienas dalykas išliko – savanorystė sutrikusio vystymosi kūdikių namuose.
„Palaipsniui, labai mažais žingsneliais, prie manęs savanorystėje prisijungė draugai, prisijungė ir visai nepažįstami žmonės, su kuriais šiuo metu labai gerai sutariame“, – džiaugiasi jis.
Savanorystė jam – prasmingai praleistas laikas. O prasminga, kaip pats sako, kiekviena minutė, praleista su vaikais:
„Mes norime suteikti vaikams jaukią atmosferą, nes daug vaikų turi autizmo spektro sutrikimą, kuris dažnai pasireiškia uždarumu, nekalbumu, jų emocija ne visada būna suprasta. Mes stengiamės, kad vaikai parodytų savo emocijas, kad jie jaustųsi saugiai.
Su kiekvienu vaiku reikia dirbti individualiai, suprasti vaiko kūno kalbą. Taip pat žaidžiame lavinančius žaidimus, jeigu einame į lauką, padedame jiems apsirengti. Jeigu geras oras, vaikams labai patinka suptis ant sūpynių, žaisti jų sugalvotus žaidimus.“
A. Makaras priduria, kad savanoriaujant visada džiugina tai, kad savanoriai tampa vaikų šypsenos priežastimi. Širdį paglosto ir tai, kad vos įžengus pro duris vaikai sveikinasi ir pasiilgsta.
„Vaikams buvimas šalia yra dovana. Turbūt lietuvių kalboje nėra tiek žodžių, kad galėčiau apibūdinti, kokius jausmus tai sukelia“, – priduria vaikinas.
Dvejopi jausmai
Arvydas dirba auto servise autoelektriku, tad į Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus vyksta kartą arba du per savaitę. Sako, jei tik galėtų, vyktų ir dažniau, bet paroje pritrūksta laiko.
Kiekvieną kartą pravėręs duris jis visą save atiduoda vaikams, o atėjus laikui išeiti suspurda širdis:
„Neslėpsiu, kad apima dvejopi jausmai. Visada išeinant suskausta širdelę, nes aš galiu grįžti namo, eiti į darbą, sporto salę, susitikti su draugais, o kai kurie vaikai, turbūt, negalės to padaryti arba jų gyvenimas bus apribotas.
Kita vertus, apima geras jausmas, kad pabuvęs su vaikais prisidėjai prie geresnio jų rytojaus, pradžiuginai, suteikei šypseną ir geras emocijas.“
Mintys, kaip dar galėtų prisidėti prie sutrikusio vystymosi kūdikių namų veiklos, galvoje sukosi ne vieną dieną, vis dėliojosi mintys atidaryti labdaros ir paramos fondą. Ir prieš metus ši idėja virto realybe.
„Gyvenime nedarau nieko, kas man kelia abejonių, nedarau, kol man jų kyla. Kai esu įsitikinęs 110 proc., kad padarysiu ir viskas pavyks, tada imu ir padarau.
Lygiai taip pat su paramos fondu – idėja kilo anksčiau, negu jį atidariau. Kai galutinai nusprendžiau, kai sužinojau reikiamą informaciją, kartu su labai didele komanda įsteigiau ir paramos fondą“, – šypsodamasis apie A. Makaro labdaros ir paramos fondą, skirtą Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikio namams, pasakojo vaikinas.
Viską išduoda nuo veido nedingstanti šypsena
Iš fondo lėšų namams perkamos įvairios edukacinės priemonės, kurios prisideda prie vaikų lavinimo ir ugdymo, savarankiškumo:
„Sutrikusio vystymosi vaikams ypač reikia savarankiškumo, reikia išmokti įvairiausių dalykų: nuo to, kaip taisyklingai tarp pirštų laikyti pieštuką, iki to, kaip reikšti emocijas.
Pagrindinis fondo tikslas yra prisidėti ir nupirkti kuo daugiau edukacinių priemonių, kad jos palengvintų darbą su vaikais ir pačius vaikus paruoštų ateičiai. Manau, kad visos priemonės vaikams tikrai suteiks didelės naudos.“
A. Makaras atvirauja, kad nei pradėjęs savanoriauti, nei atidaręs labdaros ir paramos fondą nė nesitikėjo, kad viskas taip išsiplės ir susiburs tokia šauni komanda.
„Aš labai tikiu tuo, ką darau, darau tai nuoširdžiai, darau dėl to, kad noriu tai daryti. Nesitikėjau, kad viskas taip išsivystys ir išsipūs toks burbulas, apjuosiantis ir kitus žmones.
Aš dar ir šiomis dienomis, tikriausiai, gyvenu visiškai nesuvokiamoje emocinėje būsenoje, dar pats nesuprantu, kas vyksta, susidomėjimas yra labai didelis“, – atviravo jis.
Ir „Lietuvos garbės“ apdovanojimas jam – netikėtas ir vis dar sunkiai suvokiamas. Kaip pats sako, geriausiai viduje verdančias emocijas apibūdina jo kūno kalba ir nuo veido nedingstanti šypsena:
„Esu be galo laimingas ir džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra tokia iniciatyva, kurios metu išreiškiama didžiulė pagarba žmonėms, kurie spalvina šį pasaulį įvairiausiomis spalvomis.“
