Jolanta Rutkauskienė tikriausiai yra pažįstama daugeliui marijampoliečių. Ji yra mama, žmona, mokytoja, fotografė, Šaulių sąjungos narė ir kitų bėdoms neabejinga savanorė.
„Mano savanorystė prasidėjo jau seniau. Tą pavasarį, kai prasidėjo koronaviruso pandemija, įstojau į Šaulių sąjunga, savanoriavau koronaviruso metu.
Kadangi Marijampolėje turiu nemažai pažinčių, prasidėjus karui Ukrainoje į mane ėmė kreiptis žmonės klausdami, galbūt kažkam reikia pagalbos, o kiti pradėjo rašyti, kad turi vienus ar kitus daiktus ir jais norėtų padėti ukrainiečiams‟, – pasakoja Jolanta.
Užveda ant kelio
Jolantos pagalba ukrainiečiams prasidėjo paprasčiausiu namų valymu. Buvusiuose vaikų namuose buvo laisvų patalpų, kurias reikėjo paversti laikinais namais iš Ukrainos atvykstančioms mamos su vaikais.
„Visas tas juodas darbas yra daromas paprastų žmonių – moterys iš namų vežėsi savo valymo priemones ir tvarkė tas patalpas. Vėliau, kas galėjo, davė, ką reikėjo“, – pasakoja mokytoja.
Kai į Lietuvą pradėjo važiuoti namus Ukrainoje palikusios šeimos, Jolanta sulaukė įvairių žinučių, kuriose buvo pasiūlymai suteikti būstą ukrainiečiams. Mokytoja šypsosi, kad ji yra tik viena iš paprastų savanorių, o dėmesio sulaukia daugiau dėl tos priežasties, kad yra aktyvesnė socialiniuose tinkluose ir pagalbos dažnai ieško ten.
„Per mane dažniausiai bandomi surinkti reikalingi atvykstantiems ukrainiečiams daiktų. Kiti organizuoja namų tvarkymus. Mes esame paprasti mirtingi žmonės, paprasčiausiai norintys padėti.
Piniginės pagalbos mes neprašome. Kai prireikia kažkokių daiktų, mes jų specialiai ir ieškome. Dabar žmonės aukoja ir labiau apgalvoję. Stengiamės ir patys tikslingai nurodyti, ko ir kiek reikia. Jeigu reikia rankšluosčių, tai ir parašai, kiek jų reikia, kad neprivežtų viso kalno. Jeigu jų prireikia ir vėliau – prašome iš naujo‟, – pasakoja ji.
Pasak Jolantos, iš pradžių iš Ukrainos atvykusiems žmonėms reikėjo daugiau pagalbos nei dabar, kai Lietuvoje jie jau šiek tiek apsipratę.
„Iš pradžių ieškojome ir kas pas veterinarą galėtų nuvežti augintinius, ar kirpėjos, kuri vaikus galėtų apkirpti, o dabar dauguma tų ukrainiečių jau pačios gali nuvykti ir į kirpyklą, ir pas veterinarą, kitos jau dirba ir gali susimokėti už savo poreikius.
Svarbiausia yra pati pradžia, kai atvažiuoja žmogus ir jis nieko nežino, nieko nepažįsta čia, tuomet jam reikia parodyti ir kur parduotuvė yra, kur vaistinė ar kitos reikalingos vietos‟, – aiškina moteris.
Globoja moterį ir jos 3 mėnesių kūdikį
Jolanta pasakoja, kad ji su kitais savanoriais iš Marijampolės, yra pasiskirstę, kurioms šeimoms jos padės. Šiuo metu jos globoje yra 21-erių ukrainietė, kuri į Lietuvą atvyko su vos 3 mėnesių kūdikiu.
„Dabar mano globoje yra mano draugų draugų dukra. Ji buvo susitarusi su drauge, kad jas kažkas priims apsigyventi Lenkijoje. Ji iš Ukrainos išlėkė tik su paso kopija, vaikučiui nespėjo net metrikų išimti, nes karui prasidėjus vaikui buvo tik 2 mėnesiai. Ji su kūdikiu ant rankų, lagaminu ir rankine per Rumuniją keliavo į Lenkiją. Visgi, Lenkijoje jos nepriėmė.
Šventėme mano močiutės gimtadienį, gavau iš draugų žinutę, kad atsiliepčiau į skambutį, nes labai svarbu. Draugė man pasakė, kad yra mergina Lenkijoje su 3 mėnesių kūdikiu, ji neturi, kur apsistoti ir neturi, kaip atvažiuoti. Paklausė, ar būtų galima surasti, kur jai apsistoti bent laikinai.
Paskambinau draugei, kuri turėjo butą, sutarėme, kad ji tą merginą su kūdikiu priims. Tada suradome savanorius, kurie sutiko nuvažiuoti 300 km jos pasiimti. Ta ukrainietė iš streso Lenkijoje paliko savo rankinę su visais pinigais. Dabar laukiame, kol ją per paštą atsiųs į Lietuvą‟, – pasakoja Jolanta.
21-erių ukrainietė atvažiavusi į Lietuvą buvo labai išsigandusi, nes namuose liko jos tėtis, mama ir vyras.
„Kai su ja atvažiavome į Marijampolės pabėgėlių centrą, buvo atvažiavę tikrai nemažai žmonių. Matėme, kad mažiausiai 2-3 valandas truksime. Iš tikrųjų tiek pats centras yra sutvarkytas taip, kad laukimas neprailgtų, tiek darbuotojai dirba gerai ir greitai, bet dokumentų tvarkymo procesai yra labai ilgi.
Kadangi ji turi tik dokumento kopiją, pas ją kažkur ir klaida buvo įsivėlusi. Dėl to užtrukome 6 valandas, kol priėjome iki paskutinio registracijos etapo, tačiau ji jau buvo pervargusi, todėl nusprendėme grįžti kitą dieną ir užbaigti dokumentų tvarkymą‟, – pasakojo moteris.
Jolantos globoje dar dvi moterys, iš kurių viena turi keturis sūnus, o kitą – vieną. Vaikai mokosi virtualiu būdu, pamokos vyksta iš Ukrainos. Pasak marijampolietės, nors moterys yra nepaprastai dėkingos už viską, ką joms suteikė Lietuva ir lietuviai, jos nekantrauja grįžti į namus:
„Jos man sakė, kad vos tik karas pasibaigs, važiuos atgal. Ukrainietės labai dėkingos visiems padėjusiams lietuviams, joms čia patinka, bet moterys paprasčiausiai labai nori namo. Viena moteris kasdien kalbasi su vyru, prašo jo, kad parodytų jų namus, šinšilą. Ji atvykusi pati padėjo namus tvarkyti ir prisijungė prie savanorystės‟.
Poilsio trūko
Tikriausiai ne paslaptis, kad pačiai Jolanta ši savanorystė ir pagalba Ukrainai kainuoja labai daug laiko ir pastangų. Juk ji pati turi nepamiršti ne tik savo darbo, bet ir šeimos, namų. Moteris atvira, kad iš pradžių jai buvo net sušlubavusi sveikata, tačiau dabar ji jau išmoko prisitaikyti prie dar labiau pagreitėjusio gyvenimo tempo:
„Pačioje pradžioje, kai socialiniai tinklai buvo užversti žiniomis iš Ukrainos, sklandė kalbos, kad ir mums gali tekti patirti tą patį, reikėjo susirinkti save į vietą ir eiti daryti tai, ką privalau – dirbti, rūpintis savo šeima, o šalia viso to ir padėti kitiems. Aišku, visi mes jautėme didelį stresą. Man pačiai buvo ir sveikata pašlubavusi.
Buvo, kad atsikėlus viduryje nakties galvodavau, kad sapnuoju. Dabar jau gal susitaikėme su ta situacija, pati pradžia visuomet baisiausia. Aišku, dabar jau ir stengiuosi tiek neleisti laiko socialiniuose tinkluose ir visą laiką nebesekti žinių, kad galva bent šiek tiek pailsėtų‟, – pasakoja Jolanta.
