lina sabaitytė

Riba tarp meno ir nemeno labai trapi, kartais sunku nesusipainioti, tačiau kai kuriais atvejais tenka pripažinti meną ir paneigti tikrovę. Meno kūriniais galima pavadinti ir maisto patiekalus, juk ne kiekviena šeimininkė sugeba skaniai pagaminti, o dar ir estetiškai pateikti. Valgis, kaip neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, labai dažnai pereina į meno pusę. Natiurmortuose vaizduojami maisto produktai, tikrai ne naujiena ir yra vertinami kaip tapybos šedevrai.

sKokias asociacijas moderniam žmogui kelia žodis „valgykla“? Galbūt kažkam, tai sovietmečio dvelksmas, aliuminiai indai ir įmantriomis šukuosenomis pasidabinę „bufetavos“, bet yra ir kitaip mąstančių, stoviniuojančių eilėse pietų metu ir laukiančių, kol jau pažįstamos virėjos pamalonins karštu patiekalų, beveik, kaip „pas močiute kaime“. Toks sugretinimas gali pasirodyti naivus, bet tikrai ne iš piršto laužtas.

Nostalgiją vaikystei ir pasakoms sugrįžta įvairiai, šį kartą tai padarė kinas. Tarptautinio Kauno kino festivalio metu rodomas filmas „Buzkaši – stepių daina“ nukelia į uzbekų pasakų knygas, tik jos čia iliustruotos Stasio Eidrigevičiaus, kurio piešiniais grožėdavomės vaikystėje. Prancūzų režisierius Žakas Delsas seniai norėjo sukurti kažką, kartu su Lenkijoje gyvenančiu menininku.

Šiais metais amerikiečiai švenčia 40-asias pirmojo nusileidimo mėnulyje metines, adekvačiai melomanai -- Davido Bowie (62) pakilimą muzikos erdvėje. Prieš 40 metų pradėjęs kelionę keista muzikine erdve savo pirmąjį albumą pavadino „Space Oddity“. Tikriausiai tais laikais žmonės buvo lengvai pamišę dėl kosmoso ir kitų tarpgalaktinių subtilybių.

Senos dainos primena jaunystę, maišto ir vėjavaikiškumo skonį, bet po truputį jos apdulkėja ir tampa sentimentalių prisiminimų proveržiais. Nereikia didelių stebuklų, kad seną galima būtų pamilti iš naujo. Kolektyvas iš Prancūzijos „Nouvelle vague“, sugebėjo naujai pažvelgti, į klasika tapusius, rock‘o kūrinius, paskaninę juos kitoniškumo prieskoniais. Tai kas sena, tampa nauja ne tik ištikimiems gerbėjams, bet ir naujajai melomanų kartai.

Spalio 1-osios vakarą Kauną pasiekė pirmieji Tarptautinio modernaus šokio festivalio ritmai. Oficialus atidarymas jau buvo įvykęs Vilniuje, su Ben J. Riepe trupe iš Vokietijos. Kauną pasveikino Šveicarų šokėjai, pristatydami spektaklį „100 m2” (N-14). Trupės choreografas Marcel Leemann su aktore Asuza Nishimura ant scenos kūrė sudėtingą santykių ir jausmų voratinklį, kurio galutinis taškas – mirtis.

Viskas sukasi ratu, žemė, krepšinio kamuolys, gyvenimas ir net mados. Gyvenimas kaip iliuzijos ir realybės samplaika, kaip cirkas, kuris kaskart išvyksta ir vėl sugrįžta. Vienoje fotografijoje, galima rasti ne tik kokybę, bet ir visą istoriją, neaprėpiamas interpretacijos galimybes, kontekstą, pradžią ir pabaigą.

Kaip nuogas kūnas atrodo urbanistine uniforma apsirengusiame mieste? Mene tai nėra nauja tendencija, tačiau reklamos miesto erdvėse, ne kiekvieno konservatyvaus gyventojo skoniui. Kūno vaizdavimas mene paprastesnis, arčiau realiųjų proporcijų, trūkumų ar privalumų, ten jis nėra priemonė parduoti, pritraukti vartotoją. Nuogas kūnas reklamoje naudojamas seniai, tik laikui bėgant, tai daroma vis drastiškiau.

Ar daug menininkų gali pasigirti turintys savo enciklopediją, kurioje surašytos nuosavo „pasaulio” detalės ar savo įkurtą miestelį? Gyvenimas savame pasaulyje regimas ir jo kuriamuose filmuose, kur pasikartojantys motyvai – Gorano Bregovičiaus muzika, čigoniška dvasia. Naujuoju F. Feliniu vadinamas Emiras Kusturica nenusileidžia maestro talentui, o galbūt ir pralenkia. Biografiniai elementai, galbūt padėsiantys atsekti fenomenalumo pėdsakus Emiras Kusturica gimė 1954 metais, Sarajeve.

Ikonizuojamos asmenybės vaidenasi prabėgančiose reklamose, o kiti ir ilgesniam laikui įstringa atmintyje ar reklaminiuose stenduose. Tereikia pasirinkti įdomesnį rakursą ir gali daryti iš įžymių žmonių ar legendinių asmenybių reklamas, dėmesį patraukiančius plakatus ar marškinėlius. Norint sulaukti susidomėjimo tereikia žinomo veido ir tegul jis tau tarnauja, kaip efektyviausia reklama. Ikonizuotos reklamos dažniausiai būna labai veiksmingos, ar bent jau sukelia tam tikrą ažiotažą.

Jeigu reklama mus gali taip paveikti, kad pirktume, vartotume, gal ji gali veikti ir atvirkščiai? Socialinės reklamos kaskart vis dažniau pasirodo viešose erdvėse, tačiau ko reikia, kad jos būtų įtaigesnės? Dar nesenai cigarečių reklamos puikavosi visur, tokie užrašai kaip „West“ ar „Marlboro“, šalia kurių demonstruojami gražūs, sveiki ir stiprūs vyrai, buvo labai populiarios. Tačiau pastaruoju metu ypatingo dėmesio susilaukė reklamos prieš rūkymą.