Spalio 1-osios vakarą Kauną pasiekė pirmieji Tarptautinio modernaus šokio festivalio ritmai. Oficialus atidarymas jau buvo įvykęs Vilniuje, su Ben J. Riepe trupe iš Vokietijos. Kauną pasveikino Šveicarų šokėjai, pristatydami spektaklį „100 m2” (N-14). Trupės choreografas Marcel Leemann su aktore Asuza Nishimura ant scenos kūrė sudėtingą santykių ir jausmų voratinklį, kurio galutinis taškas – mirtis. Bet kaip teigia pats choreografas, „mirtis nėra kažko pabaiga – atvirkščiai, gal tai kažko naujo pradžia, todėl pabaiga tikrai nėra tragiška“.
Spektaklio metu atlikėjai tarsi bando išmatuoti erdvę. Kyla klausimas, keliese galima sutilpti 100 m2 plote? Du aktoriai hipnotizuodami pasikartojančia choreografija išbando ir žiūrovų kantrybę ir tuo pačiu įtraukia į kitokio pasaulio veiksmą, video instaliacijomis pabrėždami temos aktualumą, kurią sunkiau perteikti vien šokiu. Kaip pats režisierius minėjo, jo pagrindinis tikslas ir yra atitraukti žmonės nuo kasdienybės, įtraukti į spektaklį. Savižudybės tematika pasirinkta neatsitiktinai, o atsižvelgus į aukštą savižudybių lygį Šveicarijoje. Spektaklis bando parodyti, kaip gali bendrauti keli žmonės, linkę į savižudybę. Kaip ir kasdieniniame gyvenime, taip ir ant scenos, santykių ypatumai išlieka labai svarbūs, o galbūt net lemtingi.
Spektaklio kūrimo procesas režisieriui, pačiam vaidinančiam, yra labai svarbus, kad būtų smagu kurti ir interpretacijos galimybės. Šį kartą ant scenos pasirodė pora aktorių, nors video instaliacijoje galima buvo matyti ir trečią veikėją, bet, kaip teigia režisierius, „sunkmečio laikotarpiu svarbu kurti lanksčius spektaklius, kad prireikus galima būtų pridėti arba atimti veikėjus, kur pats procesas ir tema kur kas svarbesni, nei atlikėjų skaičius ant scenos“. Choreografas pažymėjo ir tai, kad šokėjus renkasi iš pažįstamų žmonių, atitinkamus charakterius, todėl niekada nedaro specialių atrankų, tuo pačių, taip būna lengviau interpretuoti scenoje.
Vaidinti ir režisuoti Marceliui Leemannui yra labai įdomu, „vienu metu būti viduje spektaklio ir šalia jo, yra labai smagu“. Jis savo kūrybos nevadina nei šokiu, nei ne šokiu – čia viskas viename, todėl neklasifikuoja ir nemėgsta laikytis griežtų apribojimų.
Kad ir kokia nihilistiška atrodytų spektaklio tema, ji aktuali ir Lietuvos gyventojams, todėl meno forma perteikta problema, pasirodė, tinkama savotiškai agitacijai.
