Nostalgiją vaikystei ir pasakoms sugrįžta įvairiai, šį kartą tai padarė kinas. Tarptautinio Kauno kino festivalio metu rodomas filmas „Buzkaši – stepių daina“ nukelia į uzbekų pasakų knygas, tik jos čia iliustruotos Stasio Eidrigevičiaus, kurio piešiniais grožėdavomės vaikystėje. Prancūzų režisierius Žakas Delsas seniai norėjo sukurti kažką, kartu su Lenkijoje gyvenančiu menininku. Visame pasaulyje žinomas lietuvių dailininkas, grafikas, skulptorius ir režisierius, čia savo amplua nepakeitė kardinaliai – filme jis vaidino save.
- Kokį įspūdį parsivežėte iš „Buzkaši – stepių daina“ filmavimo aikštelės?
- Veiksmas vyksta toli, kažkokiuose kalnuose, dykumose, krašte, kuris yra nutolęs, bet vieta nėra pagrindinis dalykas, svarbu, ką ir kokiomis priemonėmis nori pasakyti režisierius. Mano uždavinys čia buvo vaizdais viską patobulinti ir suteikti didesnių emocijų. Šiame filme didžiulis pliusas yra tai, kad susijungia keli menai: kinas, poezija ir tapyba. Viskas susilieja į visumą ir vaizdai praranda savo proporcijas, pavyzdžiui, mano pieštas paveikslas yra 10 metrų ilgio, bet kine jis atrodo dar didesnis. Kamera priartina kiekvieną paveikslo fragmentą, jei yra klaida, tai ta klaida atrodo dar didesnė, netaisyklinga linija dar labiau matosi, tačiau įdomu tai, kad kamera keliauja po paveikslą kaip žiūrovo akis. Priartinami atskiri fragmentai, kurie savaip kalba už save. Šioje vietoje, dailininkas turi dirbti labai sąžiningai, kadangi filmo pabaigoje, skirtingi fragmentai parodomi atskirai, nieko negalima praleisti, interpretuoti savaip – viskas turi atitikti režisieriaus sumanymą. Dailininkai dažnai į tapybos darbus žiūri labai reikliai ir priekabiai, nes jis žino visas technines subtilybes, analizuoja ir kritikuoja. Dailininkui svarbi kito specialisto nuomonė, todėl patys reikliausi žiūrovai būna patys dailininkai.
- Kokia buvo Jūsų užduotis filme?
- Filme nutapyta freska skirta įamžinti įspūdį, neturėjau daug laiko tam tačiau negaliu pasakyti, kad kažko nespėjau. Ne veltui mano dėstytojas yra sakęs – „turi kurti taip, kad kiekvieną akimirką atrodytų, kad darbas yra baigtas“. Didžiausias išbandymas čia buvo tai, kad turėjau konkretų laiką, erdvę, atitinkamas galimybes, popierių, o galutinio darbo po filmavimo jau nebeliečiau, netaisiau, kad jis liktų toks, kokį įamžino kamera. Mano manymu, jei jau tai užfiksuota kino juostoje, negalima nieko keisti. Dažnai baigtą darbą norisi taisyti ir gerinti, bet tada darbas darosi nuvargintas. Pirmasis įspūdis visada yra geriausias, toks darbas būna šviežias ir gaivus, tokio darbo autorių galima vadinti meistru, kiekvienas judesys jau būna meistriškas. Metai ir patirtis suteikia galimybę tapti meistru, reikalingi įgūdžiai atsiranda ne iš karto. Aš paišau labai daug piešinių viena linija – ji būna pirma ir paskutinė, jos nepakeisi. Kaip ir piešiant akvarele, kiekvienas prisilietimas lieka kūrinyje. Didžiausias meistrystės pasireiškimas yra tada, kai darbo nereikia taisyti, bet jis nuolatos yra toks, lyg jau baigtas.
Filmavimo aikštelėje teko piešti raitelių portretus, nors nesu realistas buvo svarbu atspindėti jų charakterius, veido bruožus, tai man priminė dailės akademijos laikus. Tiksliai piešiant žmogų, veido kontūrus ir linijas, gali pastebėti kiek esi pajėgus pagauti žmogaus charakterį ir nuotaikas. Aš visada dirbu su veidais, bet nepiešiu realistiškų paveikslų, netapau tikslių portretų, man svarbu fantazija, mintis, todėl niekada nenagrinėjau žmogaus bruožų kaip realistas. Filme pieštoje freskoje pavaizduoti fragmentai susitiko magiškai, ten nėra tikslių piešinio ribų, stengiausi juos supinti į vienumą.
- Kaip Jūs matėte vietinę aplinką, kokia ji Jums pasirodė?
- Man pasirodė labai brutalu, kad vaikai asiliukus muša pagaliais. Būdamas ten supratau, kad tie vaikai auga su kažkokiu procentu žiaurumo, nors gal jie patys to ir nejaučia, jiems tai atrodo norma. Vaikai auga tokioje aplinkoje ir tas grubumas auga kartu su jais. Kadangi asiliukai, man yra vieni gražiausių gyvūnų, tai man buvo be galo skaudu ir nesuvokiama, kodėl taip elgiamasi su gyvūnais.
- Kas per žaidimas yra buzkaši?
- Žaidimą buzkaši vaikai žaidžia ant asilų, traukdami maišą prikimštą žolių, o suaugę ant arklių nešioja mėsos gabalą – negyvo ožio kūną. Mums žiūrint tai atrodo brutalu, bet ne vietiniam, jiems tai atrodo normalu, tokia jų kasdienybė. Tai galima palyginti su skerdykloje dirbančiais žmonėmis ar chirurgais, kuriems matyti kraują yra kasdieninis darbas. Todėl uzbekai tampydami negyvą ožį, jį mato, kaip paprasčiausią maišą.
- Ką reiškia vaidinti save?
- Tai sunku pavadinti vaidyba, tai daugiau natūrali būsena, tik žinau, kad esu šiek tiek suvaržytas, kad kamera fiksuoja mano veiksmus, esu bendro vaizdo dalis. Čia vaidyba apsiribojo tik tuo, kad turėjau būti filmo veiksme, jei galima taip pasakyti – „patogus kamerai“.
- Gal galvojate ir toliau kažką veikti kino srityje?
- Čia buvo kaip ir su mano spektakliu, 1993 metais man pasiūlė sukurti spektaklį. Iš pradžių buvo laukimo būsena, dėliojau atskiras mintis, nešiojausi jas ir tik po to, jos susiklijavo į vieną visumą, iš to pastačiau spektaklį. Vėliau gavau dar vieną pasiūlymą. Atrodo nei planuoju, nei ką, bet gyvenimas atneša tokius pasiūlymus. Taip pat būna ir su parodom, nevaikštau ir neprašau, dažniausiai pasiūlymai patys atsiranda.
- Kurti uždaroje studijoje ir kurti dykumoje, ar jaučiasi didelis skirtumas?
- Kartais būna vadinamieji dailininkų plenerai, kur jie suvažiuoja, eina į lauką ir tapo tai ką mato. Aš nepriklausau prie tų, kurie piešia matomus objektus, mano priėjimas prie kūrybos truputį kitoks. Filmavimo metu buvo savotiškas mano pleneras, vieno žmogaus (juokiasi). Stebėjau veiksmą ir aplinką, buvo dienų kai sėdėjau kambarėlyje ir viską apibendrindavau, derindavau spalvas, kompozicijas. Tai visiškai kitoks darbas nei paprastai, tuo pačiu jis liko nepakartojamas. Grįžęs namo bandžiau nupiešti kažką panašaus, ilgą panoramą, bet mano bandymas nepavyko – pradėjau piešti ir pasimečiau, supratau, kad reikia turėti savotišką uždavinį, kodėl tas darbas ilgas, kodėl panoraminis. Filmo piešinyje turėjo atsispindėti idėja, pagrindinis sumanymas.
- Koks pirmas įspūdis buvo pamačius galutinį filmo variantą?
- Pirmą kartą kai žiūrėjau filmą, jo nemačiau kaip meninio, tai buvo kaip prisiminimas to, kas buvo ir tik vėliau pradėjau į jį žiūrėti kaip į bendrą kūrinį. Objektyviai turbūt niekada negalėsiu pažvelgti, nes man žinomas visas kūrybos procesas.
- Ar tai panašu į pasakų knygų vaikams iliustravimą?
Iliustruojant knygas, skaitai pasaką ir išrenki fragmentus ar vieną motyvą, kurį nori akcentuoti. Filmuojant kino juostą buvo fiksuojami faktai – erelis, meška, raitelis ir kiti, atskiri motyvai buvo dėliojami į vieną visumą, poetiškai apjungiant. Visas paveikslas įgauna tam tikrą magiją. Piešinys man pasidaro įdomu tada, kai turi savo magiškumą ir ne visada stebint kūrinį galima tai pajusti.
- Ar kurdamas vadovaujatės kažkokia filosofiją, kurią norite perteikti?
- Dailininkas piešdamas turi liniją, kuri kalba arba nekalba. Jaučiama magija tada, kai dailininkas įneša savo individualumą kiekviename darbo centimetre.
- Ar save vadintumėte tik dailininku ar kažkuo daugiau, juk esate gana įvairiapusis menininkas?
- Yra toks žodis „artistas“ – šis žodis apima keletą meno sričių, todėl save vadinčiau artistu.
- Kodėl pasirinkote gyventi Lenkijos mieste?
Dailininkui nėra didelio skirtumo, kur gyventi, jis nuolatos keliauja su parodom su darbais.
- Kalbant apie miestus, kaip manote, kokius atributus turėtų turėti miestas?
- Aš visada pasigendu skulptūrų, ypač čia, Laisvės alėjoje pasigendu kūrybiškų skulptūrų. Yra paminklų, bet jie neatspindi kūrybiškumo, tai daugiau realistiniai atspindžiai.
- Kada žadate surengti parodą Lietuvoje?
- Taip, planuoju kitais metais surengti parodą Lietuvoje. Šiuo metu paroda veikia Liono mieste, vietiniam teatrui esu sukūręs plakatus visam sezonui.
Daugiau menininko darbų galite rasti ČIA
- Ačiū už pokalbį!
Lina Sabaitytė
