sKokias asociacijas moderniam žmogui kelia žodis „valgykla“? Galbūt kažkam, tai sovietmečio dvelksmas, aliuminiai indai ir įmantriomis šukuosenomis pasidabinę „bufetavos“, bet yra ir kitaip mąstančių, stoviniuojančių eilėse pietų metu ir laukiančių, kol jau pažįstamos virėjos pamalonins karštu patiekalų, beveik, kaip „pas močiute kaime“. Toks sugretinimas gali pasirodyti naivus, bet tikrai ne iš piršto laužtas. Hagoje gyvenanti menininkė ir grafikos dizainerė Indrė Klimaitė, projekto apie Lietuvos valgyklas “Kompotas” iniciatorė ir globėja, už valgyklas tartų tik gerą žodį. Išsaugoti asmeniškumai, ilgametės darbuotojos ir savotišką paveldo statusą turinčios valgyklos turėtų būti vertybė kiekvienam lietuviui. Išsamiau apie šį femonemą tiesioginiu ryšiu iš Olandijos, pasakoja Indrė.
- Kaip gimė idėja „Kompotas“?
- Idėja gimė prieš tris metus. Pastebėjau, kad Vilniuje pasidarė nyku, viskas atsinaujino, modernizavosi, mažytės kavinės ir restoranai pradėjo užsidarinėti – viskas pasidarė nuasmeninta, neliko autentiškų dalykų. Steigėsi restoranų tinklai, picerijos ir kitos, panašaus pobūdžio erdvės. Valgyklos man patiko visada, nes netoli mano namų buvo net kelios, jose apsilankydavau dažnai. Laikui bėgant pastebėjau, kad jos viena po kitos pradėjo užsidarinėti, transformuotis ir modernizuotis. Tada šovė mintis, kad reikia kažką daryti su valgyklom, kaip kultūrinių reiškiniu ir vieša erdve. Iš pradžių mąsčiau sudaryti valgyklų gidą, bet viskas atsirėmė į praktiškąją dalį ir jos įgyvendinimą – pinigai ir nuo ko viską pradėti. Pradžia buvo nuo paraiškų rašymo į Olandijos fondus, prašant finansavimo. Viskas nėra taip paprasta, man patarė pradėti nuo tyrimo ir paties reiškinio analizės, tam gavau šiokią tokią paramą. Vien projekto paruošimas užtruko du metus, turėjau būti itin užsispyrusi, pradedant idėjos įgyvendinimą.
- Kodėl Olandijos fondai?
- Olandijoje tai paprasčiau, jiems svarbu, kad jų menininkai gautų galimybes reikštis meniškai ir daryti projektus, kurie jiems priimtini. Jeigu idėja sudomina, tada remia ir tiki menininku, o kurioje šalyje daromas projektas nėra svarbu. Originaliai mano projektas vadinasi kitaip, labiau moksliškai – „Revival of transforming culture using visual communications“, pritaikau metodus ir darau tyrimą apie valgyklas, kaip apie tam tikrą tradiciją, kuri nyksta, bandau ją grąžinti atgal į dabartį, nušviesti viską kitom spalvom, patį reiškinį pateikti kitaip. Aš iškeliu klausimą – ar galimą kažkokiu būdu įsikišti, paveikti, kad valgyklų fenomeną prikelti. Šiame etape, tai savotiškas eksperimentas–tyrimas, vėliau žiūrėsim, kas dar gali iš to gautis.
- Kas sekė po to?
- Vėliau prasidėjo praktinė dalis, ieškojau fotografo. Man buvo svarbi ne reiškinio dokumentacija, bet meninė pusė, ką galim sukurti, meniškai perteikti patį fenomeną, tuo pačiu pabrėžti savo nuomonę. Nuotraukų bei išraiškos pagalba perteikti savo poziciją, todėl pasirinkau fotografę iš Olandijos Isabella Rozendaal, kuri daro nuotraukas labai šiuolaikiškai, fotografijoje naudodama šiuolaikinę estetiką. Labai nenorėjau, kad valgyklų vaizdas išliktų lyg užkoncervuotas, norėjau, kad viskas matytųsi per šių laikų prizmę, seną ir visiems įgrisusį reiškinį perteikti naujoviškai, kad žmonės tai galėtų pamatyti visai iš kitos pusės. Norėjosi kiek galima labiau išvengti sovietizmo pačiose fotografijose.
Procesas vyko taip: iš pradžių aš pati nuvažiuoju į Lietuvą ir dvi savaites ieškau valgyklų, turiu surasti tiek objektų, kad atvykusi fotografė per vieną savaitę jas visas išfotografuotų. Per dieną tekdavo nufotografuoti apie 3-5 valgyklas, darbo būdavo labai daug, žinoma ir valgėm labai daug (šypsosi). Fotografė Isabella yra tipiška vakarietė, bet jai labiausiai patiko šaltibarščiai, taip pat bulviniai blynai, plokštainis (liaudiškai vadinamas „kugelis“), mažiau – cepelinai. Jai maistas pasirodė labai paprastas, galiausiai Isabella valgydavo salotas (juokiasi). Aš pati esu atspari persivalgymams, galiu valgyti daug, bet ką ir skrandis visiškai nepyksta, man viskas skanu, bet čia gal labiau asmeninis dalykas.
- Koks projekto tikslas?
- Mano tikslas atsigręžti į nykstančias ir transformuojamas kultūras, eksperimentuoti, kaip galima jas išlaikyti, sureikšminti arba pasakyti, kad tai yra saugotinas dalykas. Norisi išreikšti tokią poziciją, kad žmonės iš naujo pažiūrėtų į patį reiškinį, šių dienų kontekste, atsisakytų požiūrio, esą tai sovietinis dalykas.
Dabar matosi nauja tendencija – steigiasi valgyklų tinklai, firmos apima kelias valgyklas, viskas transformuojasi į masinę produkciją. Dabar yra toks tarpinis laikas, kai valgyklos gali išlikti ir suprasti, kad jos yra savotiška vertybė. Mano tyrimas nėra socialinis, tai meninis projektas ir viskas yra daroma eksperimento būdu, o kaip visas bus ateityje, neaišku, juk rezultatas gali būti visai priešingas negu aš norėjau, bet tikiuosi, kad taip nebus.
- Naminis maistas vs. valgyklinis, kuris pirmautų, Jūsų manymų?
- Šiais laikais, manau, daugelyje valgyklų maistas ir yra kaip naminis, ne visose, bet daugelyje. Jie dabar labai stengiasi. Prisiminus sovietines valgyklas, šiandien daug kas yra kitaip: geresni produktai, konkurenciją, reikia skaniai pagaminti maistą. Žinoma, aš kalbu bendrai, bet priklauso ir nuo valgyklos, čia jau skonio reikalas. Žmogiškasis faktorius irgi svarbus, kartais gali kažkas nesigauti, kaip ir gaminant namie. Apklausiant darbuotojus, visose valgyklose pabrėžia, kad naudoja tik natūralius produktus ir maisto paruošimo būdus. Ekonomiškai jie sunkiai išgyveną, reikia išlaikyti daug darbuotojų, bet pati idėja yra nuostabi – per pietus gauni šiltą ir natūralų maistą.
- Daugeliui žmonių valgykla asocijuojasi su nehigieniška aplinka ir panašiai, gal tai juos ir stabdo?
- Taip, toks požiūris vis dar labai vyrauja. Tiesa sakant, aš to nesitikėjau, nes vaikystėje pačiai teko susidurti su tokiu dalykų mokykloje. Kadangi dažnai valgydavau valgyklose, man atrodė normalu, kad jos keičiasi ir tikrai nėra tokios kaip anksčiau, todėl man keista, kai žmonės vadovaujasi pasenusiomis nuostatomis.
Nors valyklos laikomos atgyvenusiu dalyku, žmonės ten renkasi ir net susidaro eilės, galima skaniai ir pigiai pavalgyti.
- Kokie miestai jau įtraukti projekte? Ar visos aplankytos valgyklos svetingai įsileido Jūsų komandą?
- Kol kas pagrindiniai miestai yra Vilnius ir Kaunas, bet norėčiau išsiplėsti labiau. Atsiranda žmonių ir iš mažesnių miestelių, kurie deda nuorodas į tinklapį kompotas.lt.
Kiek mes ragavome, Kaune maistas yra skanesnis. Palyginus Vilniaus ir Kauno žmones, tai pastarajame mieste jie atviresni ir maloniau bendrauja, daugiau juokiasi.
Kartais būna sunku įkalbinti priimti mus, žmonės labai bijo, kad apie juos blogai parašys ar negražiai nufotografuos, nes jos nėra modernios, naujai atsiremontavę. Pastebėjau tendenciją, kad neįsileidžia daugiau vyrai direktoriai, net nežinau kodėl, gal jie nesididžiuoja savo veiklą, dėl to labai gaila.
- Kiek laiko vyksta projektas?
- Pradėtas įgyvendinti šių metų vasario mėnesį, bet pati idėja gimė prieš tris metus.
- Kokie rezultatai iki šiol? Ar esate patenkinti projekto eiga?
- Aš nesitikėjau, kad kas nors norės prisidėti ir siųsti valgyklų nuorodas ar nuotraukas, bet buvau maloniai nustebinta. Yra kelios valgyklos, kurios su manimi susisiekia ir klausia, kodėl jų nėra internetiniame puslapyje kompotas.lt, kviečia atvažiuoti (šypsosi). Kadangi esu Olandijoje, kartais jaučiuosi kaip su rišta, šiuo atveju. Kad viskas vyktų sklandžiau, man reikėtų dar vieno fotografo ir žmogaus šalia, kurie tęstų pradėtą darbą, aplankytų kitus miestus, toje pačioje dvasioje vystytų pradėtą projektą. Aš labai tikiuosi, kad tai nesibaigs, noriu apimti visas Lietuvos valgyklas.
Kaune daugiausia aplankiau gamyklose esančias valgyklas, jos nuostabios interjero prasme. Nuostabu tai, kad Kauno Laisvės alėjoje yra išlikusios bent 3-4 valgyklos. Centriniame pašte esanti valgykla, yra užslaptinta ir į ją tave nuveda pašto darbuotoja, per galines duris (juokiasi), bet ten labai skanu ir lankosi daug žmonių, nors patalpa mažutė.
Dabar Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje vyksta paroda „Kompotas“. ŠMC darbuotoja Virginija labai prisidėjo prie mūsų projekto, organizuoja ekskursijas po Vilniaus valgyklas kiekvieną ketvirtadienį 12 val., jie yra mano pagalbininkai Lietuvoje. Taip pat žurnalas „Pravda“ padeda rašyti tekstus, kuruoja internetinį puslapį.
- Ką galite papasakoti apie valgyklose dirbantį personalą?
- Dažniausiai valgyklose dirba ir vadovauja moterys, gal tik pora vyrų. Tos moterys tikrai žino, ką daro, labai protingos ir gerbtinos, jos daug metų ten dirbusios, gerai išmano savo sritį. Vienoje valgykloje buvo labai griežta ir kritiška vedėja, ji mane daugiau klausinėjo, o gal tiksliau kamantinėjo, nei aš ją (juokiasi). Ji klausė manęs visokių konfrontacinių ir detalių klausimų, kuriems visiškai nebuvau pasiruošusi – sėdėjau visa raudonuodama (juokiasi).
- Valgyklose ragavote nemažai maisto, ar nebuvo jokių nemalonių pasekmių?
- Man nebuvo jokių problemų. Isabella Lietuvoje lankėsi jau keturis kartus, po savaitę laiko ir per dieną išragaudavo 3-4 valgyklų maistą, jai tik vieną kartą truputį sustojo skrandis, manau, tai geras požymis. Nuo ryto iki vakaro ragaujant maistą, šiaip ar taip, jis atsibosta, bet pietums, tai puikus pasirinkimas (šypsosi).
- Ką valgyklos „mano“ apie save?
Daug valgyklų vadina save „Kavinėmis“, nes gėdinasi būti valgyklomis, sąmoningai vengdamos šio statuso, todėl vienas iš projekto tikslų ir yra parodyti, kad valgykla yra gerai. Norisi, kad jie suprastu savo vertybę, pabrėžti valgyklos privalumus. Mes jau išleidome „Valgyklų gidą“ , kuris pardavinėjamas Šiuolaikinio meno centre, tikimės, kad tai pakels jų savivertę.
- Ar pati organizatorė namie verda kompotus?
- Taip, verdu ir Olandijoje visus pamokau (juokiasi), nes visiem atrodo nuostabu, kaip iš tokių paprastų produktų galima pasidaryti skanų ir sveiką gėrimą.
- Kokias modernizacijos apraiškas pastebėjote valgyklose?
- Kai kurios valgyklos turi bulvių skutimo mašinas, indaploves. Kitose yra modernesnis interjeras. Bet įdomiau, kai aplinką koreguoja savaip, pagal savo skonį, tada išlieka asmeniškumas, ko labai trūksta populiariose kavinėse ar restoranuose. Gražu, kai pats savininkas išsirenka detales, kuriomis nori pagyvinti aplinką, kad ir paprasta servetėlė ar vazelė, kuri galbūt turi savo istoriją. Tokie asmeniškumai valgyklose dar išlikę.
- Kuo dar gali būti įdomios valgyklos?
- Kai kurios valgyklos organizuoja vakarus „Tiems kam per 30“, penktadieniais. Sudalyvavome ir mums labai patiko (šypsosi).
Užsieniečiui, atvykusiam į Lietuvą, ieškančiam kažko įdomesnio ir ekstremalaus, gal būtų įdomiau apsilankyti valgyklose, nei picerijose ar kavos baruose, kurių jie turi ir savo šalyse.
Lietuvoje yra išlikusi netikėtumo galimybė, kai įeini į blokinį pastatą, o viduje visai kitoks, autentiškas interjeras su kabančiomis molinėmis dekoracijomis, tokie kontrastai labai žavingi. Nereikia gėdintis to, kas sena, autentiška, juk nebūtinai viskas turi būti nauja ir blizgėti, galbūt bijoma sovietinio palikimo, bet tai yra istorijos dalis.
- Kas toliau?
- Olandijoje dabar surengėme parodą apie valgyklas, atidarymui pagaminau visokių patiekalų, senoviškų, valgyklinių – įdarytų kiaušinių, pomidorų, išviriau liežuvį. Visiems labai patiko, nors valgė iš lėto, santūriai, bet galiausiai lėkštės liko tuščios. Olandams toks projektas taip pat yra aktualus, jiems tai, kaip grįžimas 30 metų atgal.
Dar norime suorganizuoti maisto dekoravimo seminarus, kaip išpjaustyti gėlytes, susukti rožytes ir panašiai. Noriu pasikviesti moteris iš valgyklų, kad jos pravestų mokymus – vieną Olandijoje, kitą Lietuvoje.
Toliau norime tęsti pradėtą projektą, fiksuoti valgyklas Lietuvoje, bet tuo pačiu ieškoti, kas gali iš to išsivystyti. Vieną projekto etapą galima būtų apibendrinti ir žiūrėti, kokį produktą dar galimą sukurti, pavyzdžiui, valgyklų madas, baldus ar interjerą.
Nuotraukų autorė: Isabella Rozendaal
Mielai laukiami visi norintys prisidėti prie projekto, siūlydami valgyklas. Daugiau informacijos ir nuotraukų ČIA.
