aivaras bagdonas

Paskutinių keleto mėnesių laikotarpį būtų galima pavadinti dvelkiančiu revizionizmu ir paaštrėjusiu skepticizmu, lydimu vis stiprėjančių Rytų Europos valstybių abejonių dėl NATO pasirengimo ginti jas nuo išorės grėsmių.

Po vadinamosios oranžinės revoliucijos 2004 m. pabaigoje, kai valdžią Ukrainoje į savo rankas perėmė vakarietiškų pažiūrų prezidentas Viktoras Juščenka, Rusijos ir Ukrainos santykiai tapo itin keblūs. Pačia bendriausia prasme juos galima apibūdinti kaip statišką procesą, papildomą cikliškai pasikartojančių tiek Rusijos, tiek Ukrainos griežtos retorikos proveržių viena kitos įgyvendinamos politikos klausimais.

Oficialioji Lietuvos valdžios birželio mėnesio retorika bei švelnėjanti pozicija Baltarusijos įgyvendinamos politikos klausimu verčia manyti, kad dar šių metų pradžioje prasidėjęs Lietuvos ir Baltarusijos santykių atšilimas gali įgauti pagreitį. Po birželio 18–19 dienomis Minske vykusių Lietuvos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministerijų aukšto rango pareigūnų konsultacijų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškime teigiama, kad abi šalys siekia glaudesnio dvišalio bendradarbiavimo.

Balandžio 3–4 d. Strasbūre įvykęs NATO vadovų susitikimas (kuriame, beje, paminėtas ir Aljanso 60-metis) reikšmingas dėl daugybės priežasčių. Šiame valstybių vadovų susitikime kaip NATO šalys pirmą kartą dalyvavo Albanija ir Kroatija, o Prancūzija – kaip visavertė karinių Aljanso struktūrų narė.

Šiaurės Atlanto aljansui priklausančių valstybių atstovų (tiek dabartinių, tiek buvusių) keleto paskutinių mėnesių retorika leidžia kalbėti apie švelnėjančią kai kurių valstybių narių opoziciją dėl Rusijos integracijos į šią organizaciją.

Balandžio 2 d. Londone surengtas vadinamosios Dvidešimties grupės (G-20) susitikimas nepateisino skeptikų lūkesčių. Jame „įžiebta vilties kibirkštis“, kad tarptautinė bendruomenė pagaliau ima vienyti savo jėgas kovai su vis didesnį pagreitį įgaunančia pasauline ekonomikos krize.

Nors Rusijos ir Baltarusijos politiniame ir ekonominiame (pirmiausia – energetiniame) dialoge vis pasitaiko „nuopuolių“ ir „pakilimų“, galima išskirti sritį, kurioje dvišaliai santykiai plėtojasi palyginti stabiliai. Tai – dvišalis karinis bendradarbiavimas.

Nors Rusijos ir Baltarusijos politiniame ir ekonominiame (pirmiausia – energetiniame) dialoge vis pasitaiko „nuopuolių“ ir „pakilimų“, galima išskirti sritį, kurioje dvišaliai santykiai plėtojasi palyginti stabiliai. Tai – dvišalis karinis bendradarbiavimas.

2008 m. gruodį inicijuotas Rusijos ir NATO santykių gaivinimo procesas ėmė įgauti pagreitį jau pačioje 2009 m. pradžioje. Rusijos nuolatinio atstovo prie NATO Dmitrijaus Rogozino teigimu, „ledai pajudėjo“ šių metų sausio 26 dieną surengus neformalų Rusijos ir NATO Tarybos posėdį. Taip baigėsi sąlyginė Maskvos ir Aljanso santykių pertrauka, įsivyravusi po praėjusių metų rugpjūtį įvykusio Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto.

Baracko Obamos išrinkimą naujuoju JAV prezidentu galima laikyti ryškių pokyčių šios valstybės užsienio politikoje pradžia. Šiuo atveju kalbama ne vien apie analitikų įvairiai vertinamas (pasaulinės ekonominės krizės kontekste) laukiamas permainas JAV tarptautinėje ekonominėje politikoje. Pokyčiai neabejotinai palies ir kitas šalies užsienio politikos sritis, tarp jų – ir dvišalį bei daugiašalį karinį ir politinį bendradarbiavimą bei kt.

Po 2008 m. sausį surengtų skandalingų pirmalaikių Gruzijos prezidento rinkimų nepraėjus nė metams, perrinktojo prezidento Michailo Saakašvilio galimybė išlikti šalies vadovo poste iki kadencijos pabaigos vėl tampa miglota. Tai pirmiausia lemia vis mažėjantis lyderio populiarumas ir stiprėjanti jo įgyvendinamos politikos kritika.

Pirmoji straipsnio dalis Pažymėtina, kad Rusijai NATO siūlomo neįpareigojančio laipsniško dvišalių santykių atnaujinimo galimybė yra neabejotinai priimtina. Šią prielaidą patvirtina ir Rusijos atstovo prie NATO Dmitrijaus Rogozino formalus pareiškimas, kuriame teigiama, kad „toks NATO sprendimas yra sveikintinas ir Rusija jau seniai pasirengusi dialogą atnaujinti“. Tokią Rusijos poziciją lemia kelios priežastys.

Pastaruoju metu vykstančius politinius procesus galima įvardyti kaip NATO pastangas atnaujinti praėjusių metų vasaros pabaigoje įstrigusį dialogą su Rusija. Gruodžio 2–3 d. Briuselyje vykusiame Aljanso viršūnių susitikime priimtas sprendimas siekti laipsniškai atkurti konstruktyvų NATO ir Rusijos dialogą. Vienu pirmųjų žingsnių šia linkme laikytinas gruodžio 19 d. įvykęs Rusijos ambasadoriaus prie NATO Dmitrijaus Rogozino ir NATO generalinio sekretoriaus Jaapo de Hoopo Schefferio susitikimas.

Rusijos pietuose padvelkė reformų vėjas. Spalio 30 d. Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo sprendimu atleistas Ingušijos Respublikos prezidento pareigas nuo 2002 m. ėjęs buvęs KGB generolas Muratas Ziazikovas. Jau spalio 31 d. į Ingušijos prezidento postą paskirtas naujas Rusijos valdančiajam elitui lojalus jėgos struktūrų atstovas, dabar jau buvęs kariškis, žvalgybininkas Junus Bekas Jevkurovas.

Bene svarbiausiu postūmiu Ukrainai narystės NATO link galima laikyti gruodžio 2–3 d. Briuselyje vykusį NATO vadovų susitikimą. Per šią Aljanso Tarybos sesiją sutarta toliau remti Ukrainos narystės šioje organizacijoje siekius stiprinant dvišalę NATO ir Ukrainos komisiją.

Kaip ir buvo galima tikėtis, gruodžio 2–3 d. vykusiame NATO valstybių užsienio reikalų ministrų susitikime reikšmingų sprendimų, galinčių pagreitinti Gruzijos integraciją į NATO, nepriimta. Viena vertus, šiai valstybei pasiūlytas alternatyvus kelias – vietoj iki šiol valstybėms kandidatėms plačiai taikyto Narystės veiksmų plano (NVP) Gruzijai nuspręsta taikyti Nacionalinę programą.