Paskutinių keleto mėnesių laikotarpį būtų galima pavadinti dvelkiančiu revizionizmu ir paaštrėjusiu skepticizmu, lydimu vis stiprėjančių Rytų Europos valstybių abejonių dėl NATO pasirengimo ginti jas nuo išorės grėsmių.
Tiesioginiu šio teiginio įrodymu galima laikyti šių metų liepos 16 d. grupės Rytų Europos šalių buvusių prezidentų, premjerų, ministrų ir intelektualų (tarp jų paminėtini buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas, buvęs Slovakijos prezidentas Michalas Kovačas, buvusi Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga ir kiti garsūs visuomenės veikėjai) išsiųstą bendrą laišką JAV prezidentui Barackui Obamai. Remiantis Lenkijos dienraščiu „Gazeta Wyborcza", laiško autoriai greta kitų tarptautinės politikos klausimų siekia atkreipti B. Obamos dėmesį į „didėjantį nervingumą regione“. Pagrindinė to priežastis – sustiprėjusios regiono valstybių abejonės, ar NATO, esant reikalui, būtų pajėgi apginti jai priklausančias Rytų Europos šalis.
„The Economist“ žurnalisto Edvardo Lukaso teigimu, dar liepos 7 d. Briuselyje vykusioje NATO konferencijoje Rytų Europos šalių atstovai buvo priblokšti išgirdę Vokietijos mokslininko teiginį, kad NATO sutarties penktasis straipsnis dėl kolektyvinio saugumo garantavimo tėra „fikcija“. Dėl to įvairių aktualių tarptautinio saugumo klausimų kontekste Aljansui priklausančios regiono valstybės jau dabar siekia peržiūrėti savo pasitikėjimo NATO klausimą. NATO gali ir toliau tikėtis aktyvios šių valstybių paramos operacijose „toli nuo namų“ tik tuo atveju, jei joms bus suteiktos papildomos Aljanso saugumo garantijos nuo galimos agresijos tiek iš artimiausių kaimynų, tiek iš kitų potencialių agresorių pusės. Tokią padėtį, pasak autoriaus, pačia bendriausia prasme galima vertinti kaip blėstančius Rytų Europos valstybių ryšius su NATO.
Viena svarbiausių priežasčių, lemiančių Aljansui priklausančių Rytų Europos valstybių pasitikėjimo NATO mažėjimą, laikytina švelnėjanti šios organizacijos bei „pirmu smuiku joje griežiančių“ JAV politika Rusijos atžvilgiu, nesukuriant papildomų saugumo garantijų šio regiono Aljanso valstybėms.
Bene naujausiu tai patvirtinančiu argumentu galima laikyti rugsėjo 18 d. (t. y. kitą dieną po JAV prezidento B. Obamos sprendimo atšaukti planuotą priešraketinės gynybos (PRG) skydo elementų dislokavimą Lenkijoje ir Čekijoje) NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno padarytą viešą pareiškimą. Aljanso vadovo teigimu, svarbiu Rusijos, JAV ir NATO bendradarbiavimo elementu galėtų tapti bendros PRG sistemos sukūrimas. NATO generalinis sekretorius savo pareiškime taip pat parėmė Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pasiūlymą kurti naują bendro saugumo struktūrą, kuri tęstųsi nuo Rusijos Tolimųjų Rytų iki vakarinės Šiaurės Amerikos pakrantės, ir kt.
Tokia Aljanso politika, kuri gali būti vertintina kaip akivaizdus nuolaidžiavimas Rusijai, patvirtina, kad Rytų Europos saugumo interesai šiuo metu nėra vienas iš NATO ar/ir JAV strateginės politikos prioritetų. Tai savo ruožtu Rytų Europos valstybes, priklausančias NATO, verčia susimąstyti, ar, siekdamas konstruktyvaus dialogo su Rusija, ekspedicinių karinių misijų visame pasaulyje varginamas Aljansas nesutiks sumažinti savo įtakos Rytų Europos regione, taip sukurdamas galimybę Rusijai didinti savo karinę galią šioje erdvėje. Įvertinant NATO ketinimą ir toliau siekti aktyvios Rusijos paramos įvairiais tarptautinio saugumo klausimais (pavyzdžiui, spaudžiant Iraną atsisakyti branduolinių ambicijų, kovojant su tarptautiniu terorizmu ir kt.), tokia perspektyva atrodo galima.
Kita vertus, būtina paminėti viešai deklaruojamas Rusijos pastangas ir toliau išlaikyti griežtą toną NATO įgyvendinamos politikos atžvilgiu. Rugsėjo 21 d. duodamas interviu televizijos kanalui CNN Rusijos prezidentas D. Medvedevas paragino NATO „neplėsti Aljanso tik tam, kad pykdytų Rusiją“, peržiūrėti Aljanso saugumo politiką ir kt. Interviu Rusijos vadovas taip pat leido suprasti, kad šiuo metu esama nemažo skaičiaus tarptautinio saugumo klausimų, kuriuos siekiančiam spręsti Aljansui Rusijos pagalba yra būtina (suprask: norite pagalbos, darykite tai, ko mes jūsų paprašysime). Kitaip sakant, šiuo metu NATO įgyvendinama politika Rusijos atžvilgiu palieka nemažai spragų, kuriomis Rusija gali (ir greičiausiai ketina) pasinaudoti jau artimiausioje ateityje siekdama stiprinti savo įtaką Rytų Europoje.
Reikšmingas kliuvinys NATO priklausančių Rytų Europos valstybių saugumo garantijų plėtrai, išplaukiantis iš pirmų dviejų argumentų, – nepakankamas Aljanso narių saugumo norminis reglamentavimas. Kaip minėta, bent jau kol kas vienu iš pagrindinių šio karinio bloko narių apsaugos svertų tebėra penktasis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis dėl kolektyvinio saugumo garantavimo, kurio praktinio pritaikymo galimybe viešai suabejota šių metų viduryje. Efektyvių šios priemonės alternatyvų, taikytinų Rytų Europos valstybėms, kol kas nėra (nė viena NATO narė Rytų Europoje neturi išsamių gynybos planų netikėtiems atvejams, o Lietuvai, Latvijai ir Estijai bent jau oficialiai tokie dokumentai kol kas išvis nerengti).
Esant tokioms miglotoms NATO saugumo garantijoms jau greitu metu galima tikėtis, kad takoskyra tarp Aljanso senbuvių ir naujųjų narių įvairiais regioninio ir viršregioninio saugumo klausimais ryškės, taip pat neatmetant ir „padidinto saugumo centrų“ Rytų Europoje formavimo galimybės.
Formalių užuominų apie tokios savarankiškos saugumo politikos taikymo galimybę Rytų Europoje esama jau dabar. Remiantis Lenkijos dienraščio „Rzeczpospolita“ rugsėjo 21 d. išplatinta informacija, JAV atsisakius Lenkijoje statyti PRG skydo elementus, lenkų ginklų gamykla „Bumar“ pasiūlė sukurti savą PRG sistemą, kuri saugotų Lenkijos oro erdvę. Pasak šios įmonės direktoriaus Edvardo Novako, įmonės specialistai yra pajėgūs sukurti tokią gynybinę sistemą, kuri nuo raketų puolimo saugotų ne tik Lenkiją, bet ir gretimas šalis.
Tai savo ruožtu jau artimiausioje ateityje gali tiek Rusiją, tiek Aljansą ar/ir atskiras jo valstybes įtraukti į naujus tarptautinės saugumo politikos žaidimus, galinčius padidinti įtampą šios organizacijos viduje ir dar labiau sumažinti Rytų Europos valstybių pasitikėjimą NATO.
Išvados
Padėtį, kurioje šiuo metu yra atsidūrusios Aljansui priklausančios Rytų Europos valstybės, pačia bendriausia prasme galima laikyti per kelerius paskutinius metus susiformavusios „dirbtinės euforijos“ dėl NATO joms teikiamų saugumo garantijų pabaiga. Pirma, Rytų Europoje pagaliau imama suvokti, kad Aljansui šis regionas toli gražu nėra prioritetinis, o jame esančios valstybės narės nėra kuo nors išskirtinės. Antra, bent jau kol kas NATO Rytų Europos regiono narėms yra pasirengusi teikti tik bendrąsias saugumo garantijas, suderintas su organizacijos strateginiais tikslais. Esant reikalui, papildomų „savo“ saugumo užtikrinimo priemonių šios Aljanso valstybės turėtų ieškoti pačios.
Blėstant euforijai Rytų Europoje vis labiau akivaizdžios nesaugumo nuotaikos ir nusivylimas NATO. Vis dėlto tikėtis ryškių pokyčių NATO santykiuose su Rytų Europos regiono valstybėmis narėmis vargu ar derėtų. Nepaisant nusivylimo ir viešai reiškiamos kritikos dėl nepakankamo jų saugumo užtikrinimo, šio regiono Aljanso valstybės supranta gerų santykių su NATO reikšmę savo saugumui. Todėl tikėtina, kad Rytų Europos valstybės (gal vangiau, bet) ir toliau vykdys savo įsipareigojimus Aljansui. Bene pagrindine grėsme šiame kontekste galima laikyti tikėtinus naujus nesutarimų tarp Aljanso narių įvairiais saugumo politikos klausimais proveržius, kuriais gali pasinaudoti savų strateginių tikslų siekianti Rusija.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
