Kaip ir buvo galima tikėtis, gruodžio 2–3 d. vykusiame NATO valstybių užsienio reikalų ministrų susitikime reikšmingų sprendimų, galinčių pagreitinti Gruzijos integraciją į NATO, nepriimta. Viena vertus, šiai valstybei pasiūlytas alternatyvus kelias – vietoj iki šiol valstybėms kandidatėms plačiai taikyto Narystės veiksmų plano (NVP) Gruzijai nuspręsta taikyti Nacionalinę programą. Taip pat pirmą kartą surengtame NATO ir Gruzijos komisijos posėdyje aptarti su šios šalies integracija susiję politiniai, ekonominiai ir gynybos reformų klausimai, svarstytas paramos jai įgyvendinant būtinas reformas teikimas ir kita. Vis dėlto tuo pačiu pabrėžta, kad prieš tampant NATO nare Gruzijai dar teks įgyvendinti nemažai reformų ir atlikti kitų būtinų darbų.
Šiuos politinius sprendimus galima vertinti kaip ilgalaikę narystės perspektyvą, Gruzijai nežadant nieko konkretaus, perspektyvą, kurios praktinio įgyvendinimo jai greičiausiai teks dar ilgai laukti. Tokio sprendimo priežastimi gali būti marga NATO valstybių pozicijų Gruzijos klausimu sankloda, pagrįsta skirtingomis valstybių preferencijomis ir pažiūromis į Gruziją šiuo metu vykstančių regioninių ir tarpregioninių ekonominių, politinių ir geopolitinių procesų kontekste.
Ar bendra NATO valstybių vizija Gruzijos klausimu yra reali?
Vargu ar kas galėtų prieštarauti, kad Gruzija, prieš įgydama realią galimybę tapti NATO nare, turi įgyvendinti daugybę valstybės vidaus gyvenimo reformų ir siekti jai palankių pokyčių tarptautinėje arenoje. Vis dėlto pagrįstai kyla klausimas: kokios bus šios valstybės narystės perspektyvos net ir įgyvendinus visus jai keliamus reikalavimus? Kaip žinia, remiantis šiuo metu galiojančia procedūra, kiekvienos valstybės kandidatės stojimą į NATO turi paremti visos narės. Gruzijos atveju to trumpalaikėje ir vidutinės trukmės perspektyvoje greičiausiai nederėtų tikėtis. Šią prielaidą bent iš dalies patvirtinančių faktų pakanka.
Dar balandį Bukarešte vykusiame susitikime NATO lyderiai, spaudžiami Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos, atsisakė Gruzijai suteikti NVP. Taip ne tik atidėta greitesnės šios šalies narystės įgyvendinimo perspektyva, bet ir patvirtinta prielaida, kad NATO valstybės vieningos nuomonės dėl Gruzijos neturi.
Kaip pažymi Londone įsikūrusio Tarptautinio strateginių studijų instituto (International Institute for Strategic Studies) analitikas Jamesas Blitzas, Gruzija, šių metų rugpjūtį nusprendusi savavališkai susigrąžinti ginčytina teritorija laikomą Pietų Osetiją, dar labiau sumažino jos narystę remiančių NATO valstybių skaičių.
Nuspėjamu šio proceso rezultatu galima laikyti gruodžio 2–3 d. Briuselyje vykusio vadovų susitikimo išvakarėse tebetvyrojusią nežinią dėl planuojamų priimti sprendimų. Remiantis žiniasklaidos pranešimais, pirmadienį vakare, prieš prasidedant NATO valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimui, šalys narės dar neturėjo vieningos nuomonės dėl to, kaip reikėtų brėžti tolesnės santykių su Gruzija raidos kontūrus. „Po dvi savaites trukusių ginčų ir 18-os teksto projektų 26 NATO šalys vis dar negalėjo suderinti pozicijų dėl vartotinos formuluotės.“
Šis užsienio reikalų ministrų susitikimas laikytinas reikšmingu indikatoriumi keletu aspektu. Pirma, patvirtinta prielaida, kad NATO valstybių nuomonių dėl Gruzijos narystės įvairovė, kaip vienas iš Gruzijos integraciją ribojančių veiksnių, neabejotinai įgauna tvirtą tęstinį būvį. Greitų pokyčių šiuo klausimu vargu ar derėtų tikėtis. Antra, nepastovi Gruzijos narystės Aljanse vizija leidžia NATO plėtrai Rytų Europos kryptimi besipriešinantiems tarptautinės sistemos veikėjams (pirmiausia, žinoma, Rusijai) siekti apriboti ar net pašalinti greitos Gruzijos narystės organizacijoje galimybę. Šie argumentai, atsižvelgiant į Rusijos įgyvendinamą artimą imperialistinei tarptautinę politiką, laikytini reikšminga kliūtimi Gruzijos kelyje į NATO.
Rusijos veiksnys tolesniame Gruzijos kelyje į NATO
Rusijos valdančiojo elito, tradiciškai deklaruojančio nenorą įsileisti NATO į savo įtakos zonai priskiriamas valstybes, nuomonė neabejotinai turėjo įtakos Briuselyje priimant sprendimus. Kaip dar susitikimo išvakarėse pažymėjo vienas aukštas NATO pareigūnas, „gruodžio susitikime niekas nenorėjo supykdyti Rusijos, ir taip nepatenkintos Gruzijos ryšiais su NATO“.
Tokia NATO bloko valstybių pozicija Rusijos atžvilgiu suprantama. Pirma, kaip žinia, Rusija išlieka svarbiausia energetinių išteklių tiekėja Europos valstybėms. Pernelyg aktyvios pastangos spręsti Gruzijos narystės klausimą šiame NATO užsienio reikalų ministro susitikime neabejotinai galėjo sukelti ekonominį Rusijos atsaką, susijusį su energetiniais ištekliais. Atsižvelgiant į vis gilėjančią pasaulinę ekonominę krizę, jau šiuo metu darančią didelę žalą Europos ir kitų žemynų valstybių ekonomikai, tai būtų tikrai nepageidautina. Antra, Aljansui šiuo metu tebėra būtina Rusijos parama sprendžiant Irano branduolinės programos, tarptautinio terorizmo ir kitus tarptautinės reikšmės klausimus. Todėl intensyvėjantis ginčas su Rusija dėl Gruzijos narystės NATO Aljansui taip pat yra nepageidautinas.
Žvelgiant iš Gruzijos narystės Aljanse perspektyvos, tokia Rusijai palanki tarptautinės ekonominės ir politinės galios sankloda gali tapti svariu kliuviniu NATO plėtrai Kaukazo kryptimi. Kaip matyti, NATO įsiklausymą į Rusijos poziciją dėl Aljanso plėtros lemiančios priežastys yra ilgalaikės. Todėl tikėtina, kad Rusija, siekianti išlaikyti Gruziją savo įtakos sferoje, ir toliau galės efektyviai varžyti šios Kaukazo valstybės integracijos į NATO procesą.
JAV parama Gruzijos narystei: atsvara Rusijai ar politinis žaidimas?
Šio užsienio reikalų ministrų susitikimo išvakarėse ir per jį pirmuoju smuiku NATO griežiančių Jungtinių Valstijų inicijuotus procesinius pokyčius Gruzijos integracijos klausimu bent jau formaliai galima vertinti kaip lanksčią alternatyvą Rusijos įgyvendinamai politikai Gruzijos atžvilgiu. Pasiūlydama Europai netikėtą būdą išjudinti jau kuris laikas stringantį sprendimą dėl Gruzijos narystės (t. y. ragindama valstybes nares pritarti lengvesnei Gruzijos priėmimo į NATO procedūrai, tuo pačiu didelį dėmesį skiriant paramai Gruzijai būtinoms reformoms įgyvendinti), JAV iš esmės patvirtino galinčios siekti valstybių narių dialogo NATO plėtros klausimu apeinant Rusijos argumentus.
Kita vertus, šiame susitikime JAV atstovui pabrėžus, kad Gruzija tapti NATO nare greitu metu neturėtų tikėtis, iš esmės palikta vietos ilgalaikiam Rusijos ir JAV dialogui dėl Gruzijos narystės kaip priemonei spręsti ir kitus aktualius tarptautinės politikos klausimus. Todėl JAV deklaruojama intencija paskatinti Gruzijos integracijos į NATO procesą vertintina kaip palyginti efektyvus, bet vis dėlto laikinas postūmis šia linkme, jis gali būti pakeistas ir kita retorika, nebūtinai aktyviai remiančia Gruzijos narystės idėją.
Gruzijos narystės NATO perspektyvos
Remiantis pateiktais argumentais galima teigti, kad Gruzijos narystės NATO perspektyva ir po gruodžio užsienio reikalų ministrų susitikimo lieka miglota. Tai lemia nestabili Gruzijos geopolitinė padėtis, reikšmingą vaidmenį NATO plėtros procese vaidinančių tarptautinės sistemos veikėjų strateginiai interesai, dėl jų kylantys dvišaliai ir daugiašaliai politiniai žaidimai ir daugybė kitų politinių, ekonominių, geopolitinių veiksnių, komplikuojančių šios valstybės integracijos į NATO procesą.
Aišku viena: net jei ilgalaikėje perspektyvoje Gruzijai ir pavyktų sėkmingai įgyvendinti visus reikalavimus, įtvirtintus jai ketinamoje taikyti Nacionalinėje veiksmų programoje ar kokiame kitame ją galinčiame pakeisti dokumente, tai nebūtinai taptų šios valstybės narystės NATO garantu. Svarbus vaidmuo Gruzijos integracijos procese turėtų tekti didžiųjų tarptautinės sistemos veikėjų (pirmiausia – Rusijos ir JAV) valiai ir ryžtui siekti kompromiso bei kitų tarptautinės sistemos veikėjų pozicijų Gruzijos klausimu konsolidacijos. Atsižvelgiant į tikėtinas tarptautinės ekonominės ir politinės sistemos plėtros gaires, greitos realios slinkties šia linkme tikėtis nevertėtų.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
