2008 m. gruodį inicijuotas Rusijos ir NATO santykių gaivinimo procesas ėmė įgauti pagreitį jau pačioje 2009 m. pradžioje. Rusijos nuolatinio atstovo prie NATO Dmitrijaus Rogozino teigimu, „ledai pajudėjo“ šių metų sausio 26 dieną surengus neformalų Rusijos ir NATO Tarybos posėdį. Taip baigėsi sąlyginė Maskvos ir Aljanso santykių pertrauka, įsivyravusi po praėjusių metų rugpjūtį įvykusio Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto. Tuo pačiu buvo sukurta prielaida grįžti prie derybų stalo ir ieškoti sprendimų įvairiais strateginės politikos klausimais, aktualiais dėl šiuo metu kintančios tarptautinės socialinės ekonominės ir politinės sanklodos.
Nepaisant tiek Rusijos, tiek NATO įvairių aukštų pareigūnų pareiškimų, atsinaujinantį dvišalį šių tarptautinės politikos veikėjų dialogą galima vadinti intensyviu, tačiau šiuo metu vis dar ribotai efektyviu „flirtu“. Šią prielaidą patvirtina palyginti dažni abiejų pusių atstovų susitikimai ir jų išdavos.
Šių metų sausio 26 d. Briuselyje surengtame pirmajame neformaliame posėdyje aptarti esminiai Rusijos ir NATO įgyvendinamos politikos prieštaravimai ir sąlyčio taškai. Reikšmingų sprendimų, galinčių paspartinti formalių Aljanso ir Maskvos santykių atkūrimo procesą, susitikime nepriimta.
Vasario 6–8 d. Miunchene vykusioje saugumo konferencijoje svarbių sprendimų taip pat nepriimta. Veikiau – net priešingai. Aljanso atstovo Jameso Appathurai teigimu, NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis ir Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas „susitarė, kad nesusitars“. Susitikime tiesiog kalbėta įvairiais tarptautinės politikos klausimais Rusijos ir NATO strateginių interesų kontekste.
Kitu žingsniu formalių santykių atnaujinimo linkme galima laikyti kovo 4 d. Briuselyje planuojamą surengti antrąjį neformalų Rusijos ir NATO Tarybos posėdį. Vis dėlto ir per šį susitikimą reikšmingų dvišalio dialogo postūmių tikėtis nereikėtų. Remiantis įvairių Rusijos pareigūnų pareiškimais, šios valstybės atstovų pozicija dėl Gruzijos ir Ukrainos narystės NATO, Rusijos karinių bazių dislokavimo separatistiniuose Gruzijos regionuose bei kitais ginčytinais klausimais gresia išlikti nelanksti. Todėl tikėtina, kad svarbių sprendimų, būtinų konstruktyviam Maskvos ir Aljanso bendradarbiavimui atnaujinti, priėmimas ir vėl bus atidėtas.
Susidariusią dvišalių Rusijos ir NATO santykių padėtį gerai atspindi NATO atstovo J. Appathurai pareiškimas Miuncheno konferencijoje. Paklaustas, kada galėtų būti atnaujintas formalus Aljanso ir Maskvos bendradarbiavimas, NATO atstovas pareiškė negalįs nurodyti laiko, kada tai įvyks. Pasak jo, tokio žingsnio derėtų tikėtis tik tuo atveju, jei susiklostys „tam tinkamos sąlygos“. Kitaip sakant, tarp šių tarptautinės sistemos veikėjų tvyranti sąlyginė politinė įtampa nėra palanki dvišaliam bendradarbiavimui plėtoti (efektyvaus Maskvos ir Aljanso dialogo objektu galima laikyti Afganistano, kovos su narkotikais, terorizmu ir piratavimu bei kelis kitus klausimus, dėl kurių sprendimo abiejų tarptautinės sistemos veikėjų pozicijos iš esmės sutampa). Formaliam Rusijos ir NATO dialogui (at)kurti reikia kryptingų pokyčių.
Vienas pirmųjų žingsnių, kurį neabejotinai turėtų žengti tiek Rusija, tiek NATO, siekdamos paspartinti tarpusavio santykių šilimą, yra akivaizdus noras tartis darant nuolaidas. Iki šiol tokį žingsnį yra žengusi tik viena pusė. Vasario 19–20 d. Krokuvoje vykusiame Aljanso gynybos ministrų susitikime „pirmuoju smuiku NATO grojančių“ JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas pareiškė, kad naujojo prezidento Baracko Obamos administracija nereikalaus greito (aštrios Rusijos kritikos sulaukusio) Ukrainos priėmimo į NATO. Be to, priimant sprendimą dėl JAV priešraketinės gynybos sistemos elementų dislokavimo Lenkijoje, anot jo, bus atsižvelgta į santykius su Rusija ir kt.
Tolesnei Rusijos ir NATO santykių raidai būtina adekvati Maskvos reakcija (iki šiol ši valstybė tėra pasiūliusi surengti Aljanso pareigūnų prieštaringai vertinamą specialią NATO ir Rusijos Tarybos sesiją Kaukazo klausimu –praėjusių metų rugpjūčio Rusijos ir Gruzijos konflikto priežastims aptarti. Be to, Rusija vasario mėn. pasiekė, kad Kirgizijos vadovybė pareikalautų iš JAV iškelti Gansi karinių oro pajėgų bazę, esančią 40 km nuo sostinės Biškeko, nors ji yra labai svarbi NATO pajėgų Afganistane aprūpinimo grandis). Rusijai nereaguojant į Aljanso pretenzijas dėl jos įgyvendinamos užsienio politikos, greitas grįžimas prie efektyvių dvišalių santykių vargu ar yra galimas.
Kita vertus, reikšminga kliūtimi dvišalio dialogo plėtrai išlieka ir pačių Aljanso valstybių vienybės tolesnių santykių su Rusija klausimu stoka. Prancūzija, Vokietija, Italija, Norvegija, Ispanija, Didžioji Britanija ir kai kurios kitos valstybės linksta prie nuostatos, kad Rusijai taikomos sankcijos yra nekonstruktyvios. Dėl to NATO raginama atnaujinti dvišalius ryšius su šia valstybe. Savo ruožtu keletas rytinių Europos valstybių (ypač Čekija), priklausančių Aljansui, taip pat Kanada, prieštarauja bet kokiam ankstyvam santykių su Rusija atnaujinimui ir pan. Nesant organizacijos valstybių vieningos nuomonės dėl santykių su Rusija, Rusijos ir NATO bendradarbiavimo plėtra artimiausioje ateityje turėtų strigti.
Taigi dar 2008 m. pabaigoje prasidėjęs Rusijos ir NATO santykių gaivinimo procesas pirmaisiais 2009 m. mėnesiais nepasiekė jokios ryškios pažangos. Iki šiol jis primena trypčiojimą vietoje, o ne efektyvaus dialogo pradžią. Savo ruožtu aiškiai matomi politiniai „barjerai“, kliudantys formaliam šių tarptautinės sistemos veikėjų suartėjimui, verčia manyti, kad susidariusi padėtis į gerąją pusę nesikeis mažiausiai mėnesį ar du. Todėl tikėtina, kad artimiausioje ateityje Maskvos ir Aljanso santykiai turėtų išlikti ribotai efektyvūs. Konstruktyvaus faktinio dvišalio Rusijos ir NATO dialogo pradžios derėtų tikėtis ne anksčiau kaip balandžio pabaigoje ar net dar vėliau...
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
