Oficialioji Lietuvos valdžios birželio mėnesio retorika bei švelnėjanti pozicija Baltarusijos įgyvendinamos politikos klausimu verčia manyti, kad dar šių metų pradžioje prasidėjęs Lietuvos ir Baltarusijos santykių atšilimas gali įgauti pagreitį.
Po birželio 18–19 dienomis Minske vykusių Lietuvos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministerijų aukšto rango pareigūnų konsultacijų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškime teigiama, kad abi šalys siekia glaudesnio dvišalio bendradarbiavimo. Remiantis pareiškimu, per šias konsultacijas „prieita prie bendrų išvadų, kad tiek Lietuva, tiek Baltarusija suinteresuotos plėtoti pasienio regionų bendradarbiavimą, gyventojų ryšius, infrastruktūrą ir komunikacijas, skatinti savivaldybes ir nevyriausybines organizacijas aktyviai naudotis Rytų kaimynystės programos galimybėmis“. Birželio pabaigoje, dalyvaudamas Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos parlamentų narių asamblėjoje Liubline, apie intensyvėjančius Lietuvos santykius su Baltarusija užsiminė ir Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. Galiausiai simboliniu šiame kontekste galima laikyti ir ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus vienos dienos vizitą į Baltarusiją birželio 26 dieną.
Pažymėtina, jog paskutinį kartą Lietuvos ir Baltarusijos ministrai pirmininkai buvo susitikę 2008 m. rugsėjį Druskininkuose. Prieš tai kaimyninės šalies ministras pirmininkas Sergejus Sidorskis Vilniuje lankėsi 2007 m. spalį. Tačiau tokio rango Lietuvos pareigūno vizito Baltarusijoje nebuvo seniai.
Šie poslinkiai Lietuvos ir Baltarusijos dialoge vargu ar gali būti laikomi atsitiktiniais. Kaip žinia, gegužės mėnesį pradėjo augti įtampa tarp Aleksandro Lukašenkos režimo ir Maskvos. Todėl bent jau formaliai birželį suintensyvėjusios Lietuvos ir Baltarusijos pastangos stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą pirmiausia gali būti vertinamos kaip abipusiai politiškai ir ekonomiškai pasvertas žingsnis kintančios Baltarusijos užsienio politikos kontekste.
Vis dėlto, nepaisant skambios retorikos, tolesnės dvišalių Lietuvos ir Baltarusijos santykių plėtros perspektyvos išlieka neaiškios. Tai lemia kelios priežastys.
Pirma, dvejonių dėl galimybės toliau plėtoti konstruktyvų Lietuvos ir Baltarusijos politinį dialogą kelia A. Lukašenkos sprendimas laikytis balansavimo politikos. Per Baltarusijos nepriklausomybės dienos minėjimą šių metų liepos 3-iąją paskutiniuoju Europos diktatoriumi tituluojamas šalies lyderis prabilo apie ketinimą ir toliau šios valstybės užsienio politikoje taikyti daugiavektoriškumo principą.
Taip A. Lukašenka kitais žodžiais pakartojo Baltarusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Martynovo mintį, išsakytą per jo vizitą Vilniuje šių metų vasarį. Tąkart politikas interviu naujienų agentūrai ELTA pareiškė, kad santykiai su Europa negali ir neturi gerėti tuo pat metu prastėjant Baltarusijos santykiams su Rusija ar Rusijos santykiams su ES.
Taigi perfrazuojant A. Lukašenkos žodžius Baltarusija ir toliau pasilieka teisę palaikyti dialogą tiek su Rusija, tiek su ES, gravituoti tarp šių aktyvių tarptautinės politikos dalyvių. Įvertinant ankstesnę tokios Baltarusijos užsienio politikos praktiką jau netolimoje ateityje galimi pertrūkiai Baltarusijos politiniame dialoge su ES, o tuo pačiu – ir ES politiką Baltarusijos klausimu aktyviai remiančios Lietuvos santykiuose su šia valstybe.
Antrą argumentą galima laikyti natūraliai išplaukiančiu iš pirmojo. Didelę reikšmę tolesnei Lietuvos ir Baltarusijos dialogo plėtrai turės Baltarusijos santykiai su itin atsargiai į Vakarų bloko valstybes žvelgiančia Rusija. Pasak šių metų liepos 1 d. Kremliaus išplatinto pareiškimo, Rusija yra užsibrėžusi tikslą stiprinti ekonominius santykius su Baltarusija, didinti dvišalį bendradarbiavimą socialinėje ir humanitarinėje srityse, užmegzti glaudesnius ryšius gynybos, saugumo srityse ir ieškoti kompromiso įvairiais tarptautinės politikos klausimais. Todėl, jei Rusija, siekdama išlaikyti Baltarusiją savo įtakoje, sutiktų peržiūrėti pirmąjį šių metų pusmetį griežta retorika paremtą savo politiką šios valstybės atžvilgiu, ženkliai padidinti šiai kaimynei skiriamą ekonominę paramą mainais už jos paramą Rusijos užsienio politikai ir kita, Baltarusijos valia ir ryžtas laikytis Vakarams priimtinos politikos gali gerokai sumažėti. Kaip vieną iš galimų Minsko manevrų tenka nurodyti ir galimą Baltarusijos grįžimą prie tradiciškai prorusiškos A. Lukašenkos užsienio politikos. Tikėtina šio proceso išdava – silpstantis Baltarusijos politinis dialogas su demokratiškuoju Vakarų bloku ir jam priklausančiomis valstybėmis, tarp jų ir su Lietuva.
Trečia, didelę įtaką tolesnei Lietuvos ir Baltarusijos dvišalių santykių raidai turės ir šios kaimyninės valstybės atžvilgiu įgyvendinamos ES politikos efektyvumas. Kaip ne kartą yra pabrėžęs A. Lukašenka ir kiti aukšto rango Baltarusijos pareigūnai, į santykius su ES ši valstybė žvelgia pragmatiškai. Baltarusiją santykiai su Vakarais pirmiausia domina tiek, kiek jie leidžia gauti ekonominės naudos (dėl tiesioginių išmokų, muitų lengvatų bei kitų ekonominių priemonių). Kita vertus, jie svarbūs Baltarusijai ir kaip padedantys iš dalies užsitikrinti politinę ir ekonominę nepriklausomybę nuo Rusijos. Todėl Baltarusijos politinio dialogo su Lietuva ir kitomis ES valstybėmis intensyvumui trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiais didelę įtaką turės ir ES gebėjimas patenkinti šiuos A. Lukašenkos režimo lūkesčius.
Ketvirta, žvelgiant siauriau, Lietuvos ir Baltarusijos dialogo sėkmė ženklia dalimi priklausys ir nuo Lietuvos pastangų bei valios ir ryžto palaikyti tiesioginį politinį dialogą su paskutinį pusmetį nemažai politinių akibrokštų pateikusiu A. Lukašenkos režimu.
Šių metų vasarį išplatintame S. Martynovo pareiškime teigiama, kad „Baltarusija vertina gerėjančius santykius su Lietuva. Vis dėlto ji neketina taikytis su jokiais mėginimais ją spausti.“ Paskutinių keleto mėnesių Minsko politinė praktika leidžia manyti, kad šiuo akcentu santykiuose su Lietuva Baltarusija ketina ir toliau remtis.
Todėl jau artimoje ateityje Lietuvai greičiausiai teks laviruoti tarp savo strateginių interesų ir faktinių politinių sprendimų, galinčių padėti išlaikyti ir plėtoti konstruktyvų dialogą su Baltarusija.
Penkta, Lietuvos ir Baltarusijos politinių santykių raida priklausys ir nuo pačios Lietuvos gebėjimo balansuoti tarp Baltarusijos, ES ir Rusijos. Tinkamai išnaudodama Baltarusijos sprendimą prisijungti prie ES inicijuotos Rytų partnerystės programos, skatindama aktyvesnį Baltarusijos dalyvavimą Baltijos jūros valstybių tarybos, kuriai Lietuva šiuo metu pirmininkauja, veikloje ir imdamasi kitų adekvačių priemonių, Lietuva gali tikėtis politinių dividendų, galinčių padėti plėtoti dialogą su šia valstybe.
Šie argumentai leidžia teigti, kad tolesnio Lietuvos ir Baltarusijos politinio bendradarbiavimo sėkmė priklausys nuo įvairių aplinkybių, kurių dinamiką šiandien tiksliai nuspėti vargu ar įmanoma. Todėl tiek perdėm optimistinės, tiek pesimistinės prognozės dėl tikėtinos tolesnės Vilniaus ir Minsko politinio dialogo plėtros net artimiausioje ateityje būtų spekuliatyvios.
Apibendrinant būtina pabrėžti, kad paskutinio pusmečio, o ypač – šių metų birželio poslinkiai Lietuvos ir Baltarusijos politiniame dialoge gali būti laikomi kaip žymintys šių valstybių santykių šilimą. Vis dėlto tai, ar šie procesai ir toliau bus tęsiami, ar jau greitu metu bus pakeisti kita (galbūt – net priešinga) politine praktika, šiuo metu nėra aišku.
Atsižvelgiant į A. Lukašenkos deklaruojamą ketinimą Baltarusijos užsienio politikoje laikytis pragmatizmo ir daugiavektoriškumo principų, aktyvaus Vilniaus ir Minsko dialogo ir toliau galima tikėtis dvišalio ekonominio bendradarbiavimo srityje bei tais politinio dialogo klausimais, kurie nėra tapę šių valstybių ginčo objektu – valstybės sienos kontrolė, aplinkos apsauga, pasienio regionų ryšių plėtojimas ir kita. Platesnio masto Lietuvos ir Baltarusijos politinio dialogo plėtrai pirmąjį šių metų pusmetį peržiūrėta A. Lukašenkos užsienio politika bei jos įgyvendinimui ketinami taikyti „svertai“ artimiausiu metu turėtų išlikti nepalankūs.
Aivaras Bagdonas
