Tremties įspaudas

Lietuvių tremtinių bei politinių kalinių gyvenimo sąlygos Sibiro ir kituose Sovietų Sąjungos lageriuose dažnai būdavo neištveriamos ir sunkiai suvokiamos protu. Visgi sovietų režimas, nors ir palaužęs kalinius fiziškai, ne visuomet palauždavo juos morališkai. Būtent todėl per visą tremties ir kalinimų laikotarpį įvairiose Sovietų Sąjungos vietose buvo fiksuoti kalinių sukilimai, prie kurių aktyviai prisidėjo ar net juos organizavo būtent lietuviai politiniai kaliniai.

Vilnius – savitas Lietuvos istorijos metraštis, kuriame užfiksuoti ne tik šlovingiausi, bet ir skaudžiausi lietuvių tautos įvykiai. Vienas iš jų – sovietinė okupacija, lydima represijų ir trėmimų į Sibirą. Kviečiame atrasti septynias reikšmingas sostinės vietas, kurios atvers gilesnį suvokimą apie sovietinius trėmimus bei pasipriešinimą. Okupacijos ir laisvės kovų muziejus Tai pirmoji stotelė, kurią privalo aplankyti kiekvienas, norintis geriau suprasti Lietuvos istoriją.

Tremtis, kuri daugeliui lietuvių asocijuojasi su 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusiais masiniais areštais, kalinimais ir gyvuliniais vagonais, riedančiais link Sibiro ir kitų Sovietų Sąjungos vietų, kaip kalinimo forma egzistavo dar prieš Kristų. Istorikas Simonas Jazavita šią kalinimo formą lygina su kalėjimu, kurio grotų neįmanoma paliesti rankomis, bet šios grotos egzistuoja.

Rusijos šiaurėje, Jenisiejaus upės dešiniajame krante plytintis Igarkos miestas kadaise tremtinių ir politinių kalinių nemokamos darbo jėgos dėka virto didžiausiu Jenisiejaus baseino medienos perdirbimo centru. Ironiška, bet šis miestas 1956 m. buvo ir vienu stambiausių tremties ir įkalinimo centrų. Į Igarką buvo ištremta ir širvintiškio Algimanto Riaubos šeima, o pats Algimantas link Sibiro gyvuliniais vagonais pajudėjo dar net negimęs, būdamas savo motinos įsčiose.

Širvintų rajono gyventojas Algimantas Riauba: žmogus, gimęs ir augęs tremtyje. Apie naktį, kai jų šeima buvo išvežta į Sibirą, apie siaubą, suvokus, kad tėtis tragiškai žuvo, apie iššūkius, sugrįžus į tėvynę bei svarbią misiją – tėčio ir senelio palaikų parsigabenimą iš Sibiro į namus – sužinosite šiame „Tremties įspaudo“ reportaže.

Vienas iš svarbiausių trėmimų tikslų buvo noras aprūpinti Sibirą ir kitas SSRS sritis neapmokama darbo jėga. Tremtiniai ir politiniai kaliniai dirbo sunkius fizinius darbus, kurie turėjo prisidėti prie Sovietų Sąjungos ekonominio kilimo, bet didelė dalis ištremtųjų alinančių sąlygų neatlaikė ir amžiams liko Sibire ar kitose vietose. Tremtinių bei politinių kalinių prižiūrėtojams nerūpėjo dirbančiųjų sveikatos būklė, amžius, šeiminė padėtis – visi, norintys gauti duonos, privalėjo dirbti.

1941 m. birželio 14-ąją Sovietų Sąjungos pradėti masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą ir kitas atokias vietas palietė beveik 300 tūkst. lietuvių, bet istorikai skaičiuoja, jog tuo pat metu dar bent 60 tūkst. šalies gyventojų buvo priversti pasitraukti į Vakarus. Kai kurie mokslininkai teigia, jog apskritai Lietuvos gyventojų netekčių skaičiai II pasaulinio karo ir pokario metais siekia arti milijono.

Prieš daugiau nei aštuonis dešimtmečius tremiamų į Sibirą tautiečių kelias buvo skirtingas: skirtingos kryptys, trėmimų bangos, metų laikas. Vis dėlto, didelė dalis tremtinių savo atsiminimuose mini vieną bendrą bruožą – nežinomybę. Analizuojant tremtinių atsiminimus galima pastebėti, jog jų kelionė į Sibirą trukdavo dvi, tris savaites arba mėnesį. Šiais laikais sunku įsivaizduoti, kaip atrodydavo kelias į tremties vietas, kai iš gyvulinio vagono nebuvo įmanoma net išeiti pasivaikščioti.

Studentai ir moksleiviai ruošiasi naujiems mokslo metams, tačiau lietuviškos mokyklos toli gražu ne visada atrodė taip, kaip šiandieninės. Utėlėti vaikai, badas, šaltis ir tamsa – tokias ugdymo sąlygas Sibire prisimena tremtiniai.  Visgi, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Arūnas Streikus pastebi, jog skirtingų trėmimo bangų prisiminimai apie mokyklas gali skirtis.