Tremtis egzistavo dar Antikoje, kur stengiantis numalšinti kilusius maištus, sutramdyti galimus sukilimus ir jų dalyvius, įvairios gentys, tautos patirdavo priverstinį iškeldinimą iš savo namų bei apgyvendinimą svetimuose kraštuose.
Istorikas S. Jazavita pažymi, jog tai yra tam tikras tautos skaldymo būdas, kuris būdingas daliai imperijų. Informacijos apie trėmimus galima rasti Persijos, Britų imperijose, o Rusijos imperijoje šis kalinimo būdas imtas taikyti apytiksliai 19 amžiuje. „Kadangi Rusijoje esti bekraščiai, mažai apgyvendinti plotai, į Sibirą buvo pradėti gabenti nepatikimi žmonės. Buvo nuspręsta tremti tuos, kurie kelia grėsmę valdžiai, o tie, kurie liko neištremti, buvo manoma, taps bailesni ir pereis į jos pusę. Noras pakeisti populiaciją ideologiškai skatino trėmimus, kad aktyvūs žmonės nebūtų vienoje vietoje ir kiltų kuo mažesnis pasipriešinimas“, – sako istorikas.
Didžiosios trėmimų bangos Lietuvoje
Skaičiuojama, jog per tremties laikotarpį, tremtinio statusas teko daugiau nei 130 tūkst. asmenų, dar 150 tūkst. gavo politinio kalinio statusą, likę 20 tūkst. žmonių nuo sovietų režimo žuvo ar nukentėjo kitais būdais. Dalis šių asmenų buvo partizanai ar jų rėmėjai.
Vienas iš jų – buvęs politinis kalinys Jurgis Dirvonskis, kurio istorija dalinasi dukra Jūratė, kuri pamini, jog tėčiui istoriją prisiminti itin sunku ir skaudu.
J. Dirvonskis prie rezistencinio judėjimo prisijungė dar besimokydamas Palangoje. Jaunas vaikinas tuo metu puikiai suprato, kas vyksta, ir norėjo pagelbėti miško broliams, daugiausia pagalbos teikė savo dėdei, nešdavo jam bei kitiems partizanams maistą. 1946 m., po to, kai Jurgį įskundė kaimynai, jis buvo suimtas.
„Tėtį suėmė gruodį, tačiau teismas buvo tik 1947-ųjų kovą. Dėl pagalbos partizanams jis buvo laikomas ryšininku, todėl pagal 58 straipsnį buvo nuteistas už tėvynės išdavimą ir taip įgavo politinio kalinio statusą“, – pasakoja Jūratė. Po to sekė gyvuliniai vagonai, ilgas laikotarpis, kuomet Jurgis buvo perkėlinėjamas iš vienos kalinimo vietos į kitą ir sunkūs lagerio darbai.
Per visą sovietų represijų laikotarpį, galima išskirti keturias didžiausias trėmimų bangas: pirmieji 1941 m. trėmimai, 1948 m. trėmimų operacija „Vesna“, 1949 m. operacija „Priboi“ ir paskutinė 1951 m. įvykdyta – „Osen“.
Istorikas S. Jazavita teigia, jog ryškiausiai ir žiauriausiai prisimenami dažnai yra būtent pirmieji trėmimai, nors per juos ir nebuvo ištremtas didžiausias skaičius žmonių: „Nors per pirmąją trėmimų bangą nebuvo ištremta daugiausia žmonių, tačiau šis trėmimas paliko giliausius randus. Visų pirma, jis buvo netikėtas, labai sukrėtė visuomenę, trėmimai buvo žiaurūs, nes vyrus atskyrė nuo šeimų ir išvežė atskirai, maisto davė itin mažai, o gyvenimo sąlygos buvo labai atšiaurios. Ne veltui buvo sakoma, kad tie, kurie išgyveno pirmąją žiemą, išgyvens ir toliau“, – teigia S. Jazavita.
Operacija „Vesna“ šokiravo gyventojus, nes link Sibiro buvo pasiųsta dvigubai daugiau asmenų nei anksčiau – per vieną naktį su tėvyne turėjo atsisveikinti apie 40 tūkst. žmonių. Paskutinė trėmimų operacija „Osen” žmonėms buvo lengviausiai išgyvenama, nes sąlyginai greitai mirė Stalinas ir dalis tautiečių galėjo grįžti namo.
Svarbu pabrėžti, jog trėmimai vyko ne tik didžiųjų bangų metu – nuo 1941 m. iki 1953 m. jie vyko nuolat, tiesiog nebuvo tokie masiški. Tai rodo ir buvusio politinio kalinio Jurgio Dirvonskio pavyzdys.
Panašūs tremtinių ir politinių kalinių likimai, nepaisant skirtingo statuso
Skaitant nuo sovietų represijų nukentėjusiųjų atsiminimus dažnai iškyla dvi sąvokos: tremtiniai ir politiniai kaliniai. Asmenų, kuriems priskiriamos šios sąvokos, likimai buvo panašūs – priverstinis ištrėmimas iš namų – tačiau gyvenimo ir darbo sąlygos skyrėsi. Tremtiniai buvo laikomi pigia darbo jėga, kurią galima siųsti į Sibiro miškus ir taigą, o politiniai kaliniai dažnai turėjo dirbti šachtose, todėl buvo siunčiami į Kazachstaną, kur veikė didžiausia lagerių sistema – Karlagas.
J. Dirvonskis Kazachstane taip pat dirbo šachtoje, į ją tiesė elektros linijas, tačiau prieš Kazachstaną vyras dar buvo blaškomas ir po kitus lagerius: pateko į Suomijos Kareliją, kur susirgo dizenterija, vėliau buvo perkeltas į Mordoviją, o tik tada išsiųstas į Karagandos sritį Kazachstane. Net ir paleistas iš lagerio Jurgis Dirvonskis dar 5 metus išbuvo tremtyje ir namo grįžti negalėjo.
Istorikas S. Jazavita pažymi tendenciją, kuomet po lagerio politiniai kaliniai nebuvo paleidžiami į laisvę, nes dar turėdavo dalį laiko išbūti tremtyje. „Kartais ir iš tremties išveždavo žmones kaip politinius kalinius už tam tikrus pažeidimus. Todėl tremtyje žmonės buvo gąsdinami, kad jei nusižengs, bus pasiųsti į lagerį“, – aiškina istorikas.
Skaudūs įvykiai, įsirėžę į atmintį visam gyvenimui
Vienas skaudžiausių Jurgio prisiminimų iš Kazachstano – dukters Nijolės praradimas. Mergaitė mirė vos 8 mėnesių ir liko amžiams ilsėtis Karagandoje, Kazachstane, kur buvęs politinis kalinys Jurgis savo rankomis pastatė dukrai paminklą.
Istorikas S. Jazavita pabrėžia, jog istorijų, kuomet tėvai netenka vaikų ar atvirkščiai yra daugybė ir jos kartu su namų palikimo momentais, pačios kelionės, kuri dažnai būdavo itin demoralizuojanti, palieka kone giliausius randus.
