Į Igarką buvo ištremta ir širvintiškio Algimanto Riaubos šeima, o pats Algimantas link Sibiro gyvuliniais vagonais pajudėjo dar net negimęs, būdamas savo motinos įsčiose.
Ryšiai su partizanais – tiesiausias kelias į Sibirą
Sovietams okupavus Lietuvą prasidėjo ne tik masiniai gyventojų areštai, trėmimai ir kalinimai, bet ir aktyvus partizaninis judėjimas, kuris siekė pasipriešinti sovietiniam okupaciniam režimui. Bet kokie įtarimai, jog asmuo susijęs su partizanų veiklą iškart reikšdavo areštą, kalinimus, o neretai ir mirtį.
Tremtinio Algimanto Riaubos tėvas taip pat buvo partizanas ir partizanų rėmėjas.
„Tėvui reikėjo ir žemę dirbti, ir šeimą išlaikyti, jis negalėjo visam laikui į miškus išeiti, todėl buvo partizanų rėmėjas. Čia ir buvo didžiausia priežastis išvežti“, – pasakoja tremtinys Algimantas.
Enkavedistai dažnai vykdydavo areštus nakties metu, taip siekiant sukelti dar daugiau streso gyventojams, tai patyrė ir Algimanto šeima. „Nakčia kažkas atvažiavo, į duris pasibeldė ir žiūri, kad čia jau enkavedistai su ginklais, su sargyba. Sako: „Viskas. Kelkitės ir ruoškitės, viso gero, važiuosite Sibiran“ ir davė tris valandas. Tėvas galvojo, kad juos sušaudyti jau veža, o nuvežė į Vilnių, tada į gyvulinius vagonus ir iki Krasnojarsko traukiniu, o paskui Jenisiejum dar tris paras laivu tiesiai į Šiaurę ir Igarkoj išlaipino”, – savo tėvų atsiminimais dalijasi tremtinys A. Riauba.
Atšiaurios gyvenimo sąlygos Igarkoje
Pasak Algimanto Igarkoje išgyventi buvo nelengva, nes pradžioje net ir gyventi nebuvo kur, tačiau lietuviai visuomet pasižymėjo savo darbštumu. Tremtiniai ne tik dirbo medienos apdirbimo darbus kaip neapmokama darbo jėga, bet ir sugebėjo pasistatyti savo namus.
Istoriniuose šaltiniuose randama informacijos, jog 1952 m. Igarkos lietuviai pradėjo statyti lietuvišką miestelį, kuriame ėmė dygti rąstiniai dviejų kambarių namukai, skirti dviems šeimoms. Igarkoje pradėtas statyti lietuviškas miestelis iš rąstų – dviejų kambarių namukai su bendra virtuve, skirta dviem šeimoms. Tokius savo namus prisimena ir Algimantas Riauba.
„Vienam kambary visi gyvenome, viskas buvo vienam kambary: ir virtuvė, ir miegamasis. Tų sąlygų niekas nežiūrėjo. Badas buvo. Parduotuvėn nueisi, jeigu gausi forminį duonos kepaliuką – gerai, bet eilės didžiausios, ne visada pavykdavo gauti. Jeigu duona pasibaigė, verki ir eini namo“, – prisiminimais dalijasi A. Riauba.
Didžiausios lietuvių kapinės amžino įšalo žemėje
Algimantas prisimena, jog Igarkoje didelė dalis tremtinių neišgyveno: „Labai daug mirė, turbūt nebuvo dienos, kad neneštų karsto į kapines. Daugiausia mirdavo senyvo amžiaus žmonės ir mažiukai. Nežinau, kaip mane mama išlaikė tokiom sąlygom naujagimį.“
Istorinių šaltinių duomenimis, pirmoji Igarkos atšiaurių sąlygų auka buvo vos 10 mėnesių teišgyvenusi tremtinė Angelė Staškūnaitė, Igarkos tremtinių dukra, kuri su šeima miestą pasiekė pirmuoju laivu „Stalinas“ kartu su daugybe kitų nekaltų tautiečių. Tikslių duomenų, kiek tremtinių pateko į Igarką ir jos apylinkes nustatyti sunku: vienur galima rasti informaciją, jog Igarkoje buvo 8,5 tūkst. tremtinių, kitur randama informacija sako, jog čia galėjo kalėti 10-12 tūkst. Būtent dėl šios priežasties itin sunku nustatyti ir tremtinių, taip ir negrįžusių namo iš Igarkos, skaičių. Iki šių dienų išlikusios Igarkos lietuvių tremtinių kapinės yra vienos didžiausių visoje buvusios SSRS teritorijoje.
Įvairiuose tremtinių, kalėjusių Igarkoje, atsiminimuose galima rasti informacijos, jog vietiniams igarkiečiams lietuviškos laidotuvės darydavo didelį įspūdį. Daug laidotuvėse dalyvaujančių lietuvių, kurie lydėdavo karstą, priekyje nešamas kryžius, baltomis kamžomis vilkintys vyrai – visa tai igarkiečius vertė stebėtis ir žavėtis lietuvių kultūra.
Amžinojo poilsio į Igarkos kapines savo tėtį palydėjo ir Algimantas Riauba. Jo tėtis, kaip ir dauguma lietuvių, dirbo sielininku Jenisiejaus upėje, o šis darbas dažnai baigdavosi nelaimėmis.
Grįžus namo – „liaudies priešas“
Algimantas prisimena, kad po tėvo mirties jų šeima greitai grįžo į Lietuvą. Prie to smarkiai prisidėjo Stalino mirtis ir šiek tiek pagėrėjusios tremtinių bei politinių kalinių gyvenimo sąlygos, pašvelnėjusi sistema.
„Kai Stalinas mirė, mano darželio auklėtojos verkė, sakė: „Mirė pats drąsiausias pasaulyje žmogus“. Parėjau iš darželio namo, žiūriu – lietuviai susirinkę kambary, kad linksmi, kad šneka“, – skirtingas reakcijas prisimena Algimantas.
Grįžus namo Algimanto šeima tapo „liaudies priešais“, o tai itin apsunkino galimybes mokytis ar susirasti norimą darbą. Vyras mintimis greitai peršoka į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį, kuomet buvo imta garsiai kalbėti apie trėmimus, kalinimus ir kitus Sovietų Sąjungos nusikaltimus prieš Lietuvos žmones.
Algimantas, kaip ir dalis kitų tautiečių, kurių artimieji amžiams liko Igarkoje, amžino įšalo žemėje, išvyko parsivežti savo tėčio palaikų. Jis prisimena, jog dvylika dienų grūmėsi su įšalusia žeme, kol iškasė tėvo ir senenelio palaikus.
Pirmoji Lietuvos tremtinių palaikų parvežimo į tėvynę ekspedicija įvyko 1989 m., kuomet liepos 28 d. į Kėdainių karinį aerodromą buvo pargabenta 120 tremtinių palaikų. Juos aerodrome pasitiko daugiatūkstantinė tautiečių minia.
